ajicapukO

Apytemoje ryžtingumas man įkando ir panorau aš apnuodyti jos lupas savosiomis, bet pasigailėjęs pradėjau nuo apvalainių skruostų ir apsnigau jos kaitrią odą minkštais prisilietimais.

Ir te neteisia mūsų areopagas, už mūsų aistrą, nes jausmų aitrumas įšildys žemę tiek, kad ji išsipūs iškeldama mus, kol sudarys aukšta kalvą ir nuo nepasiruošusių akių paslėps ji mus.

Netrukus mes pasidavėm vienas kito įtakai ir įgrimzdome į bendrą transcendenciją, kurioje grojom arfomis negirdėtas melodijas vis greitindami tempą, kol mūsų stigos beveik susiliejo tiek, kad garso vibracija iškart persiduodavo kitai arfai. Mes rezonavom meilę.

Tą pačią akimirką kai mes visiškai susiliejom, mūsų energija pavirto į, pabėgusį iš naktigonės, arkliuką, kuris šuoliavo šešiomis per pragarą ir rojų, saulę ir Neptūną, žalią ir raudoną, kol nepriartėjom visatos ribos ir ją peržengę, mes vėl pamatėm vienas kito plačius ir juodus vyzdžius, kurių kraštuose šoko Gajos liepsnelės.

Mūsų pojūčių spektrą vėjas papildė artišoko kvapu, kuris įaudrino mūsų, ir taip žvėrišką apetitą, joti ištisą naktį ir pasitikti Heliją.

Aš ištroškęs meilės kaip Dzeusas, ji skęsta savigrožy kaip Aroditė ir kartu mes įrodom atavizmą.

Mūsų laimę prakeikia Poseidonas ir gal tik iš nuobodulio; iškelė ežerą į dangų ir suskaidęs vandenį spjaudė į mus, kol suklupom ir vėjavandenio nuginti į atlają skęsti šaltam purve.

Kai mūsų širdis aprimo ir tyla aidėjo ausyse; žingsniuoti nuskubėjom. Radom kelią: iš vienos pusės žaliavo galingieji, iš kitos driekėsi geltonai balta pieva, už kurios horizontu giria vos įmatoma samanas pūtė. Staiga iš girios šniokštimas ir nedidelis žydras taškelis pasirodė, bet nespėjus įžiūrėti buvome parblokšti galingo ir milžiniško vandens meteoro, kuris išsitaškė, pataikęs į šalia stovintį ilgaamžį. Mes vėl skendom Poseidono pramogai, kol jis išdidžiai, žodžiu ir pats sau gyrė savo taiklumą, stovėdamas ant išsausėjusios ir įdubusios pievos, o už jo medžiai pilki ir sunykę klūpėjo.

Prasidėjo bangus, bet šiltas lietus, kuris įelektrino mus priešingais krūviais: mane užbūrė jos permirkę plaukai ir riedantis išsipūtę veidrodukai, ją pakerėjo mano veriantis žvilgsnis. Aistra logikos nepaiso, taip kartojo Fanas sukdamas savo garbanas ir keikdamas Dzeusą.

Kiekvienas lašas nugravitavęs prasiskverbdavo į žemę ir netrukus išdygdavo azuritininis grybukas. πX apskritimu mus apaugo mažučiai mėlynukai, kurie paliesti išvyto: pirma aplink delną, vėliau koherentinėmis bangomis pasiekė ribą ir ėmė pulsuoti skaidriais atspalviais.

Ši platforma subruzdėjo ir išsivadavusi nuo šaknų ir žemės ėmė lėtai, lėčiau nei flegmatiškiausia sraigė, kilti. Pakilusi vos per pelytės uodegą grybukai apjuosė mūsų blauzdas, tam, kad mes sukrėtę kvailystę nenugarmėtume žemyn, bent jau taip maniau aš. Ši platforma turėjo kitų planų ir jau netrukus mes pasiutusiu greičiu ėmėm kastis žemyn, taškydami žemę šalin, kol atsidūrėm pragare.

Platformai besileidžiant vandens kryptimi, šaltu ir bedugniu ežero, kurio ribų nematyt, paviršiumi kojas tempė armija pusnuogių badadvėsių. Jie artėjo link mūsų. Platformai patekus į jų rankas, grybukai užgeso, tačiau mūsų nepaleido. Platformos galios dingo ir sunkis pertreškė badmyrius bandžiusius mus pagriebti. Krisdami keletą iš jų sutraiškėme. Iš visų pusių pasirodė naujų apskurėlių ir savo gležnomis kojelėmis sopavo mūsų artyn, kai tuo metu aplink mus stovėję varguoliai bandė iškelti mūsų platformą.

Tai buvo Sizifo armija. Vos pakelę ir platforma ji kaip mat krisdavo žemyn, bet keldami jie stumtelėdavo į kiek priekį, permesdami kitiem, nes praeitų jėgos išsekdavo ir dabar jie sekdavo mus iš lėto, o kai atsigaudavo aplenkdavo ir vėl krisdavo po mumis. Taip mes krisdami ir kildami judėjome tolyn.

Klydau manydamas ežerą esant beribį. Vargais keldami ir temdami mes artėjome prie juodos bedugnės ir kai nelabieji mus ten nušveitė, keletas, ne savo noru, buvo paaukoti su mumis. Mūsų draugija leidosi tolygiu pagreičiu į tamsą, ir kartkartėm šaltai mėlyna spalva sušvisdavo ten toli apačioje, bet prie jos priartėję ji nuskuosdavo dar gyliau.

Galų gale žybsinti švieselė sustojo bėgti ir susilpnėjo tiek, kad vos te apšvietė nedidelį grindinio plotelį aplink save. Platforma ėmė leistis vis lėčiau ir lėčiau, kol galu gale nepajuntamai ir be garso nusileido ant grindinio, tiksliau ant tos švieselės, kuri išsitaškė į mažus šviesuos gabaliukus ir trumpam apšvietė aplinką. Tai buvo raudonoji bakalėja: raugintos galvos, džiovintos rankos, sūdytos ausys, marinuotos akis, rūkytos kepenys, užšaldyti plaučiai, kepti liežuvėliai, konservuoti piršteliai, malti odos prieskoniai.

Iš visų kūno dalių lėtai ėmė skverbtis raudoni syvai. Jie lėtai tekėjo žemyn apsemdami grindinį tiek, kad platforma ėmė plūduriuoti kraujyje. Kažkas iš tamsos užtraukė baladę ir mes pajudėjom.

Nejuto vargo, alkio, tik meilę vien tik sau
Paliko auksą, žmoną, klajot išėjo-jo
Kojų, rankų ir akių reikėjo jau,
Ir tik suradęs auką
Susmaigęs peilių jauką,
Sustabdė kraujo liautą.
Surinkęs kaulų maišą, pirštus apsigleivėjo.

Vis tolome nuo baltakes įkvėpto dainiaus, kol priplaukėme prie barikadų.

Su lyg mūsų atvykimu kilo didis džiaugsmas, kuris pasireiškė traškėjimu ir kranksėjimu iš už tosios barikados, kur, tarp kitko, buvo iš raumenų: apaugo visą sieną, taip tarsi vienas didelis raumuo tebūtų. Tai susitraukdavo, tai išsipūsdavo, tai sumažėdavo barikada, tai padidėdavo kelis kartus.

Mums priartėjus per metrą prie raumenų sienos, kuri kiek susitraukė, išperų šurmulys pavirto į juoda tylą. Iš kažkur raumenų gyslose atsirado kažkas panašaus į akį, kuri neįtikėtinu greičiu žvalgėsi aplink, ir tik akimirkai pažvelgusi į mus, sutraukė akį atgal. Vietoj jos išniro juoda skylė, kurios raumenų rėmai raibuliavo ir virpėjo. Ji įtraukė oro ir išpūsdama surėkė: “Ba-bastardų Ba-bastionas arba BaBa, jūsų paslaugoms. ”.

Raumenų sienos burna ėmė stipriai siurbti orą į save, kol ūžesys tapo nepakenčiamas. Siurbimo jėga pasiekė ir mus ir, netrukus jau buvome įtraukti kartu su platforma į vidų, tačiau ji užkimšo jo burna. Burnos viduje esantys raumenys tvirtai apraizgę mūsų kūnus ir, pagaliau, burna išlaisvino mus nuo platformos. Peristaltikos dėka buvome išspjauti kitame gale, ten mūsų laukė baugas.

Neleidęs mums atsitokėti, po juoda mantija su gaubtuvu pasislėpęs velniūkštis, išsitraukė šakalį ir pradėjo mus bakinti. Nepatenkintas tokiu svetingumu, pačiupau ir sutraiškiau jo šakelę ir mantija, kaip mat, nukrito ant žemės ir pradangino išperą. Tą pačia akimirką, stipinkaulio dalyje, pajutau nepakenčiamą skausmą, kuris lydymas kremzlių malimo garso tuoj pat ir liovėsi, nespėjus ne susiraukti.

Toje vietoje, vertikaliai stipinkauliui priaugo naujas kaulas įmautas į kremzlę ir apraizgytas silpnais raumenimis, ką tik prisijungusiais prie periferines nervų sistemos . Man apžiūrinėjant naująją ataugą, mus apstojo bėdžių šutvė.

Jie žinojo kas aš - aš žinojau kas jie. Tieji besieliai mėsgaliai yra mano armijos avangardas, akli, šlubi, berankiai velniai, pasiruošę žudytis ir žudyti man panorėjus.
- Ji jūsų, - tariau, ir prisiminęs kaip Poseidonas šaipėsi iš manęs, įtūžęs nupėdinau lauk.

Jie ją apsupo ir neleidę susivokti, paskerdė, tam, kad prikeltu amžinajam tarnavimui. Ji taps viena iš jų, bet prieš tai tos išperos, išlups jai akis, išmuš dantis, nupjaus ausis, nurėš krūtinę (gal vieną, gal abi), išprievartaus, atsipjaus odos, iškepę ją sumaitins jai, raus jos raumenis vieną po kito, kol atsibos, o tada vėl viską prisiūs ir ji taps išpera.

Laiko turėjau nedaug; užsimerkiau ir pradėjau tapsėti tam tikrą ritmą. Netrukus, kad ir kas ten buvo man po kojomis, vos kelis žingsnius nuo manęs įskilo ir atsivėrė praraja, su lyg mano ūgio pločiu. Iš apačios aidėjo dunksėjimas vis greitėjantis ir artėjantis. Kai garsas jau leido suprasti, kad jis netoli, kiek atsitraukiau. Iš prarajos iššoko mano galingasis ristūnas visas liepsnojantys, tik akis juodas. Jam kiek pasipurčius ugnis kaip dūmai keliavo jo kūnu ir susigerdavo į akis. Kai neliko raudųjų, jo juodosios skylės virto raudonomis - jis tapo aklas. Užsėdęs joti bėrširviu išgirdau jį klausiant krypties, tai jis padarė tyliu kanopų tapsėjimu. Tylėjau. Jis suprato. Jo kanopos užsiliepsnojo juodai ir pasileidom pasiutusiu greičiu dumti praraja.

Pabaiga.