Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Scenarijaus priešaušris: paveikslo rėmas

      Veiksme tie patys: Balsas I, Audronė M. ir Leo (Leokadija) su manimi.

LEO (lyg nustebusi) O čia kas? Rėmas. Paveikslo rėmas. Tuščias. Iš kur jis čia. (Į mane) Kada jį čia pakabinai?
AŠ  Tu – ką? Pirmą kartą matau.
BALSAS I  Nepykite, ponia. Tai mudu su Audrone atėjome iš jo. 
AUDRONĖ M  Taip, taip, su Balsu ne pro duris atėjome, o iš paveikslo.
LEO  Aaaaa... Viešpatie, atleisk. Ir iš kur pas tave tokios išmonės? Tuščia, bet suprantu, kad taip tik akiai atrodo. O dvasiai? Koks  nuostabus paveikslas! Atsižiūrėti neįmanoma. Atsitraukti nemoku
AUDRONĖ M. Išeiti galėtume ir pro duris. Nedidelė bėda. (Į Balsą) Ar taip?
     
(Balsas delnais apglosto paveikslo rėmą ir kalba:)       

BALSAS I. Štai, vežėjau, atsimindamas vis pacituoji mano žodžius, o dažniausiai būtent: Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės.
  Aš irgi juos atsimenu ir žinau, kaip ir prie kokių aplinkybių jie užrašyti pas tave. Kita vertus, regis, net mintis tavo perskaitau. Smalsu tau buvo išgirsti, kai kalbėjau apie  žmonių gyvenimą.
AŠ  Visi kvėpuoja, bet ar  dažnas jų gyvena? Tai  klausimėlis.   Taip, man tai  buvo įdomu. Apie „klausimėlį“ pamąstyti  irgi įdomu, nes, tamstos žodžiais  kalbant tik pats, padedant Dievui tegalėsiu atsakyti.  
  Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane tai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na, jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
  Praėjo metai. Kiti...
BALSAS I  Dar kiti. Ir dar kiti. Ir daugiau, kaip dešimt. O  tu, seni, vis kvėpuoji, kvėpuoji, o kad pradėsi gyventi?
(atsigręžęs į Leokadiją) Ponia Leo, atidarykite duris.

    (Balsas  ir Audronė M. palieka sodelio  namus) 

LEO  O rėmas... Paliko?
AŠ  Tik nesistebėk, Leo. Jau mums stebėtis nereikia. Jis tai Jis. Ne pirmas kartas, kai jis ateina, slepiasi ir bendraujame kaip bevieliu telefonu. Kur tau! Ir jo nereikia. Tiesiog iš burnos į ausis. O kaip čia Ji atsirado? Kodėl atsirado? Kodėl neištarė savo pavardės?
  Meilutytė juk. Audronė Meilutytė. Radijo karietos režisierė. Dvasingas buvo žmogus
LEO. Buvo?
AŠ  Patylėkim, Leo. Pabūkim tylos  minutėlėje 
   
    (po neilgos pauzės)

AŠ  O su juo susipažinau po Radijo karietos žlugimo, tačiau gerokai vėliau – kaip pradėjau atsiminti ir, regėjosi, kad Amnezija  palieka, atsikrato manimi. Nors ką bežinai, kai negebi atsiminti, kas tuomet ir kaip, tačiau tikra, kad  Balsą išgirdau jau pramokęs atsiminti. Ir tikra, kad  jam nutilus, užstojo, kaip man  atrodė, ilgai užsitęsusi tyla. Tai nebuvo „mirtina“  tyla. Širdis dabar irgi trankosi, perši panašiai. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, dar vis apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:
Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .
    LEO. Skaičiau, dzieduli, skaičiau, bet  tuomet nebuvo įdomu. Jie turėtu sugrįžti. Jei ne kartu, tai bent jis- vis dėlto  rėmas nepigaus paveikslo vertas.   
AŠ  Tačiau antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas palesiojo  po skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo į vis labiau baluojančią  aušrą Santariškių ligoninių pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo, nyko ir  buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
LEO. Išeitų, jog įsitikinęs, kad Santariškių ligoninėse galėtų  būti gera vieta.   
AŠ. Kažkaip reikia įsijausti į dvasią. Per ją dar pabandyti  suvokti  tai, kas vyksta, kas atrodo čia pat, bet tuoj pradedi abejoti  ir visaip spėlioti: gal tokia  liga, gal atmerktomis  akimis išmokome  sapnuoti, gal dar kažkas . O  kad šis paveikslas tuščias,  tai – ne. Manęs jau tuo neįtikins. Gal tai  susitikimų vieta ir galbūt pirmiausia su  tais, kurie, kaip sakoma, išėję nesugrįžti.
2015-08-28 22:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą