Fabijus 3

III. „Vakaras ir naktis puikiai praleistas su dviem merginom. Gal jau galiu save vadinti sėkmingu lošėju? Na iš Neringos bučinio negavau, bet tik dėl to, kad ją erzinau visą vakarą. Vis tiek su ja viskas išėjo geriau nei tikėjausi, o ir Gretos pasitikėjimą atgavau. Tiksliai, einu užrakinsiu duris, nes mano Fėja išėjo, kai dar miegojau. Mano Fėja, kažin ar tai ne paskutinis mūsų susitikimas? Dvigubo žaidimo ilgai žaist negalėsiu, tad teks rinktis, kokio gyvenimo aš noriu. Aš niekada nežinau ko noriu. Atrodo lyg esu įsimylėjęs, bet kažin ar ilgam. Juk tereikia prisiminti visas buvusias MEILES – nė viena netruko dvejų mėnesių. Kur tau dvejų, pusantro. Ne, aš jau po mėnesio nieko nebejausdavau, tik ilgiau draugaudavome, nes vengdavau susitikti, bet kai pasijusdavau prispaustas į kampą, susitikęs nutraukdavau draugystę kuo korektiškiau. O galėdavau viską sutvarkyti SMS žinute. Bet aš nemėgstu santykius spręsti telefonu Koks nevykėlis gali įsipareigoti merginai telefonu? Taip pat ir nutraukti santykius? Tokių negalima vadinti vyrais, nes jie neturi drąsos. Vyras turi būti drąsus ir spręsti reikalus akis į akį, o ne telefonu. Bent dėl šito savimi didžiuojuosi. Kita vertus, argi aš elgiuosi vyriškai merginoms suteikdamas daugiau skausmo nei laimės? Juk atrodo viskas mūsų santykiuose būdavo puiku, tik pokšt aš jau nebenoriu jų tęsti. Na, bet išlietos jų ašaros turėjo išeiti į naudą, užgrūdinti. Laikas išgydo visas žaizdas. Nebuvo laimingos jos su manimi, bus su kitais. O aš ir pats niekada nebūsiu laimingas. Gal kažkada toks buvau, bet seniai. Kartais žmonėms gal ir atrodau laimingas, bet tai tiesiog trumpalaikės džiaugsmo akimirkos. Bet džiaugsmas nėra laimė. Laimingas žmogus tas, kuris jaučia ne tik akimirką, bet ir ilgesnį laiko tarpą. Na, o aš kam nors pasibaigus nebesijaučiu laimingas. Aš – Kamiu žmogus. Ne, nebe ta epocha. Nors dabar dar blogesnė. Reikėtų dar vieno Pasaulinio, kad atsinaujintumėme. Ne, dar vieno Pasaulinio mūsų planeta neatlaikys, o  ir aš bijau mirti jaunas. Nors kartais įtikiu, kad esu nemirtingas ir elgiuosi pervertindamas save ir nuvertindamas kitus. Dar kai mokiausi mokykloje laikiau vieną mokytoją nepilno proto, kai ji kalbėjo apie tikėjimą amžinybe. Ką gi, dabar manau, kad aš buvau nevisprotis, kai įsigilinau į mokytojos žodžius. Gaila neturiu su kuo apie tai pakalbėti, nes per daug kreipiu dėmesį į tai, ką žmonės apie mane pagalvos, tik to neparodau, o jei dabar pradėčiau šnekėti apie amžinybę sudrebėtų mano „kieto vyruko“ reputacija. Gal kažkada išmoksiu nebekreipt į tai dėmesio ir išmoksiu gyventi lyg ši diena būtų paskutinė.. Carpe diem.. “

www. facebook. com/vilkouzrasai