Prieštamsis (6)

– Jaunas Mėnuo jaunikaiti, Dangaus žemės karalaiti… – Keista giesmė prikėlė iš tamsos gelmių. Nutvilkė šaltis ir skausmas… – Tau sudilti, o mumi pražilti, tau pilnatis, mumi sveikata…

– Puškorėli dzievulėli, mes tavo viešpatijoje, pagelbėki šią sunkią valandėlę. – dudeno balsas. Krėtė drebulys. Uolienos gumbai skaudžiai rėmėsi į nuogą kūną. – Per tave ir su tavim…

– Trejos devynerios, žolelės gyvybinės, raselių praustos, Saulelės keltos… – Vėsūs pirštai lėtai tepliojo žaizdas ir sumušimus stipriai kvepiančiu tepalu. Lėtai apglobė ir įtraukė į save lipnus sunkus miegas. – Praamžiau viešpatėli, susimylėk ant šito jaunikaičio…

Taukšt! Penkios ir devyni į penkias ir tris… Lietaus lašai ant odos…

Taukšt! Keturios ir sptyni į keturias ir tris… Lėtas lėtas balsas…

Taukšt! Širdis įsibėgėja, pumpuoja karštą kraują…

Tauukššt! Dvi ir devyni į dvi ir tris…

Taauukššt! Medis trenkiasi į medį…  Ttaauukššt! Medis į medį…

Taaauuukšššt! Vienuolika į septynis… Akys užrištos, rankos supančiotos, o kūnas lengvas lengvas…

Ttaaauuukkššštt! Sseeppttyynnii įį ppeennkkiiss… Balsas mauroja vis lėčiau ir lėčiau… Tttrrryyss įįį ddduuuuu… Per išdraskytą gerklę nuvinguriuoja svilinančio oro gurkšnis, įpučia ugnį krūtinėje…

Tomis

Gamtos stichijų nupilkinti pabėgiai gailiai girgždėjo ir stenėjo po kojomis, tartum nusidėjėlių sielos prie pragaro vartų. Tomis niekad nebuvo prie pragaro vartų, bet vaikystėje girdėjo ne vieną itin vaizdingą pamokslą, o skausmas kojų raumenyse pagelbėjo įsivaizduoti pragaro kančias. Elevatoriaus bėgiai kilo stačiu kampu, pabėgiai buvo išdėlioti taip, kad žengiant ant kiekvieno žingsnis buvo per trumpas, žengiant ant kas antro – per ilgas, o į tarpus kojos statyti kažkaip nesinorėjo: šioje vietoje bėgiai kybojo virš bedugnės... Raumenys ir sąnariai protestavo prieš neįprastą žingsnio ritmą.

Tomis pūškavo sukandęs dantis, stengdamasis nežiūrėti žemyn. Už nugaros šnopavo trys kareiviai. Tai yra, du kareiviai ir vienas kapralas. Laikas priprasti prie karinių laipsnių. Kaip ten sakoma – kritęs į balą sausas neišlipsi? Ne, kažkaip kitaip. Švarus turbūt. Žodžiu, papuolei armijon, tai ir mastyk, kaip kareiva. Tomis patylom atsiduso ir, bandydamas bent jau mintyse užgožti įkyrų skausmą kulkšnyse, pabandė prisiminti, kaip sugebėjo įdribti į šitą košę.

Šios dienos rytą, Tomis – tuo metu dar civilis – stovėjo viršutiniame bokšto aukšte, ir spoksojo į pavargusius kareivius, velkančius kojas per priešpilį. Besiruošiantys darbo dienai samdiniai išgriuvo iš barakų ir burgerinės, grūdosi aplink, spoksojo, šūkčiojo kvailus ir kvailesnius klausimus, bet kelio neužstojo. Atvykėliai avėjo rudomis kelnėmis ir vilkėjo rusvai žalsvos spalvos švarkus. Rudos kelnes rodė priklausomybę Dominijų Legionui, o legionieriai garsėjo aršiu charakteriu ir pomėgiu problemas spręsti kumščiais. Storasprandžiai samdiniai, nors patys toli gražu ne Dievo avinėliai, laikėsi atokiau. Keturi legionieriai, įskaitant ir jiems vadovavusį kadetą, buvo sužeisti, bet sužeidimai neatrodė sunkūs. Visi keturi ėjo savomis kojomis, tvarsčiai nepermirkę krauju.

Tylus kostelėjimas už nugaros taip išgąsdino Tomį, kad šis vos neišmetė binoklio iš rankų. Paskubom grįžtelėjęs, Tomis susidūrė akis į akį su Matiju, Nijenhuizo liokajumi. Šis mandagiai linktelėjo ir odine pirštine aptemptos plaštakos mostu paprašė pasitraukti nuo šaudymo angos. Tomis irgi linktelėjo ir, stengdamasis neišleisti spurdančios širdies iš krūtinės, žingtelėjo šonan. Matijas nusikabino nuo peties jau matytą dvivamzdį ir sustingo esu-pasiruošęs-veikti pozoje prie šaudymo angos. Tomis klestelėjo ant kėdės ir pabandė ramiu kvėpavimu sutramdyti ką tik patirtą adrenalino pliūpsnį, viena akimi nužiūrinėdamas liokajų. Įdomu, liokajus ir apsaugos vadas mokėsi vaiduokliškai vaikščioti toje pačioje mokykloje, ar gimė mokėdami?

Šiek tiek atsikvėpavus, Tomio-medžiotojo akis nukrypo į Matijo dvivamzdį. Ech, koks grožis!  Vertas ir antro, ir trečio žvilgsnio. Išgraviruotos dygliarožės raitosi juodinto metalo vamzdžiais, aliejumi įtrinta poliruoto riešutmedžio buožė, moderni ferorodinė spyna… Grožis ir prabanga. Tomis nurijo metaforiško alkio seilę, pavydžiai atsiduso, vis dar truputį kretančiomis rankomis sugrobė menkas meteorologo darbo priemones ir nuspūdino laiptais žemyn.

Nepastebėtam nusileisti tiesiai į savo kabinetą nebuvo šansų, tad Tomis nusprendė, kaip ten sakoma - griebti buivolą už ragų? Ne, kažkaip kitaip. Turbūt karvę. Žodžiu, išeiti tiesiai ant šaulių laiptelio.

– Labas rytas, tamsta Gorpai, – pasisveikino Nijenhuizas. Syversas neatsisukęs suniurzgė kažką panašaus į „lbsrts“. Kontaktai su aukštąja visuomene, ne kitaip. Paprastai apsauginis apsiribodavo tik galvos linktelėjimu.

– Labas rytas, tamsta direktoriau, tamsta apsaugos vade. Legionas į svečius atvyko, kaip matau? Pastiprinimas?

– Kantrybės, kantrybės. Tuojau viską sužinosime.

Legionieriai jau žengė pro tvirtovės vartus. Priekyje ėjo kadetas aprišta ranka, iš paskos sekė įspūdingų gabaritų kapralas ir aštuoni eiliniai. Jaunutis kadetas nutaisė rūškaną miną, nuo ko atrodė dar labiau pavargęs bei išsigandęs, ir lūžtančiu balsu riktelėjo:

– Kur šitoj skylėj randasi ryšio punktas?

– Labas rytas, tamsta kadete, – atsiliepė Nijenhuizas, – aš esu Dvidešimt trečiojo Priepelkių filialo direktorius. Gal galėčiau sužinoti tamstos apsilankymo priežastį?

Kadetas užvertė galvą, nužvelgė ant šaulių laipto stovinčią trijulę ir akimirką sudvejojo. Deja išdidumas, pakurstytas pasitikėjimo trūkumu, paėmė viršų:

– Aš neatsakau civilinei valdžiai! Man reikia nurodymų iš mano vadovybės! Kur ryšio punktas?

Direktorius paptelėjo ką tik pridegtą pypkę, išpūtė dūmus, ir ramiai atsakė:

– Jaunuoli, – kadetas bjauriai vyptelėjo, išgirdęs kreipinį, – Bendrovės teritorijoje kilus kariniam konfliktui, vietinio bendrovės filialo direktorius automatiškai prilyginamas armijos karininkui nuo kapitono iki pulkininko, priklausomai nuo ankstesnės karinės patirties, filialo dydžio ir dar kelių miglotų aplinkybių. Idant nepertempčiau tamstos intelekto, pasakysiu iš karto, jog esu Armijos major-kapitonas. Tamstos raportas. Prašyčiau.

Kadetas pagalvojo, atsargiai žvilgtelėjo į savo pavaldinius. Kapralas stovėjo sunėręs rankas ant krūtinės ir įsmeigęs žvilgsnį kažkur virš horizonto. Vienas iš eilinių šnypštė nosį, kitas kasėsi paslėpsnius, o likusieji dairėsi kur tik nori, bet ne į savo karininką.

– Reikalauju pateikti karininko patentą! – metė atgal kadetas, pritrūkęs argumentų, bet dar labiau nenorėdamas nusileisti.

Nijenhuizas akimirką patylėjo, o tada pabrėžtinai garsiai ir aiškiai kreipėsi į šalia stovintį apsaugos vadą:

– Leitenante Syversai! Priimkite kadeto raportą ir grįžkite raportuoti man už penkių minučių. – Pats pasisuko į parapetą, įsikando pypkę, išsitraukė iš švarko kišenės bloknotą su pieštuku ir ėmė kažką skrebenti.

– Leitenante?.. –žioptelėjo Syversas, bet tuojau susigriebė, atidavė pagarbą ir krioktelėjęs: – Taip, tamsta major-kapitone! – nurisnojo laipteliais žemyn į kiemą.

Syversui artėjant, kadetas pora kartų taikėsi žvilgtelėti atgal, į legionierius, bet abu kartus susilaikė. Jis buvo atletiško sudėjimo, puse galvos aukštesnis ir du su puse karto jaunesnis už žilą apsauginį, tad tik pašiaušė įsivaizduojamą kuodą ir laukė paniekinamai patempęs lūpą. Tomis manė, kad Syversas pradžioje įsakys, aprėks ar dar kaip nors pareikalaus paklusti. Kadetas akivaizdžiai buvo tos pačios nuomonės, nes net nepabandė apsiginti ar išsisukti, kai Syversas, net nesulėtinęs žingsnio, sugrūdo gyslotą kumštį jam į pilvą.

Jaunuolis susirietė dvilinkas ir sausai žiaukčiojo. Tomis simpatingai susiraukė ir tuo pačiu pajuto nevalingą pagarbos dilgtelėjimą. Jam anksčiau teko matyti, kaip apsaugos vadas auklėja pavaldinį, kuris padaugino ir burgerinėje išsitraukęs tarnybinį ginklą pradėjo pyškinti į lubas. Kadetas turėjo atsakančius duomenis, jei sugebėjo išsilaikyti ant kojų po tokio smūgio. Keli legionieriai reaguodami į smūgį trūktelėjo iš vietos, bet sustingo, nes kapralas ne tiek sukomandavo, kiek suurzgė:

– Rrrmiai!

Milžinas kapralas vis dar stovėjo sunėręs rankas, įbedęs žvilgsnį į bokšto viršų. Tomis irgi žvilgtelėjo ten pat. Gerai įsižiūrėjus, šaudymo angoje matėsi dvivamzdis. Tiesa, nukreiptas į viršų.

Kadetas, prispaudęs rankas prie pilvo, šiek tiek atsitiesė ir iššvokštė:

– Protestuoju! Reikalauju disciplinuoti šitą… šitą… šitą…

– Išties, – atsiliepė nuo sienos priekaištingu balsu Nijenhuizas, – tamsta leitenante! Turiu pareikšti pastabą, kad nepriimta mušti kolegų karininkų, ypač matant eiliniams. Manoma, kad tokia egzekucija gali pakišti netinkamas idėjas.

– Kaltas, tamsta major-leitenante! – tuojau pat atsiliepė Syversas, ir pasisukęs į legionierių kapralą pridūrė įtaigiu tonu, – Kaprale?

Kapralas nuleido rankas, išsitempė visu savo įspūdingu ūgiu ir sukomandavo:

– Grupėėė! Aaap-link! – legionieriai, jau stovėję „ramiai“, dailiai pasisuko 180 laipsnių. Kapralas, pasisukęs kartu, vėl sukomandavo, – Du žingsnius, žengtee-marš! Viens, du!

– Kaprale! – sužvigo vis dar pusiau sulinkęs kadetas, bet jį nutildė Syverso mostelėjimas atbula ranka. Krumpliai, rodos visai be jėgos, tėkštelėjo į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas, iš akių nevalingos ašaros. Kadetas, barškėdamas ginkluote, klestelėjo ant žemės, viena ranka užspaudė nosį ir sniaukrojančiu balsu paleido paskutinį kozirį:

– Jūs dar pasigailėsit! Atsirūgs jums! Aš esu Eres Jakobas Osterhoudas, ir pažadu pilnai atsilyginti už šį pažeminimą!

Tomis nespėjo kaip reikian nusistebėti, kai Nijenhuizas pariravo:

– O taip taip, Eres Undecimus ir ne mažiau. Kai vėl pamatysite Domina Osterhoud, būtinai perduokite mano pagarbą. Per praeitą uždarymo pokylį turėjau garbės sužaisti su ja šachmatų partiją. Buvau sužavėtas – protas aštrus it skustuvas, o taktika ir strategija aukščiausiame lygyje.

Tomiui pritrūko kvapo nuo tokio įžūlumo. Direktoriaus pavardė pirštu prikišamai rodė priklausomybę Savininkų klanui, ir dar vienam iš įtakingiausių. Tačiau šakelė ant milžiniško genealoginio medžio negalėjo tikėtis tokios pat įtakos, kaip Eres, registruotas įpėdinis, tebūnie ir vienuoliktas eilėje! Iš kitos pusės, metų uždarymo pokylio dalyvis? Ir dar šachmatų partija su Osterhoudų klano galva? Čia kažkas...

Nespėjo Tomis pabaigti minties, kai Osterhoudas-Vienuoliktasis-Prie-Lovio pradėjo mykti raportą. Subliuškęs kadetas porino nenuosekliai, painiojosi, tikslino, bet informacija pamažu dėliojosi į paveikslą. Labai nemalonų paveikslą.

Įprastinę perėjos forto įgulą sudarė linijos pėstininkų kuopa, artilerijos skyrius ir aptarnavimo grupė. Postas skaitėsi bausmės vieta, tad įgula keisdavosi kas pusmetį. Įgulos dydžio daugiau nei pakako atremti tiesioginius laukinių puolimus, tačiau sugaudyti prasmukusiuosius pėstininkams trūko mobilumo. Filialo vadovybė, neapsikęsdama smulkių puldinėjimų ir vagysčių, ciklas po ciklo bombardavo armiją prašymais ištaisyti padėtį. Galų gale armijos biurokratija palūžo ir sulig paskutiniu įgulos keitimu prikomandiravo skyrių Kolonijų dragūnų ir grupę Legiono jėgerių. Pėstininkų kapitono, daugkartinio forto komendanto, vos alpopleksija nenukirto, kai sužinojo apie papildymą. Raudonnosis latras neturėjo nei jėgų, nei noro galvoti, ką daryti su dragūnais ir jėgeriais, tad išgrūdo visus patruliuoti, pageidautina kur nors atokiau, pavyzdžiui kitoje kalnų pusėje, ir negrįžkite, kol nemirsite badu, o jei mirsite, tai visai nepareikite, labai jums ačiū.

Įsakymas, koks kvailas bebūtų, lieka įsakymu. Dragūnai ir jėgeriai susiruošė, ir išėjo per perėja „pažindintis su teritorija“. Beje, čia kadeto savimeilė patyrė dar vieną sprogdinantį smeigtuko dūrį – patrulio komandavimas atiteko dragūnų minor-leitenantui, prasčiokui, net ne metropiliečiui, kurio tėvai vargiai pajėgė susimokėti pajų. Tai, kad jam, kadetui, nepriklausė be priežiūros komanduoti net dešimtinei, nesiskaitė. Iš tiesų, kokia nauda iš to prigimtinio rango, jei negali juo baugindamas gauti ko nori? Nėra teisybės šiame pasaulyje, oi nėra…

Nepraėjus nei parai, patrulis užpelengavo didelį būrį raudonveidžių, ne mažiau kaip du ar net trys šimtai vienoje vietoje (šioje vietoje kapralas labai garsiai sušnibždėjo šalia stovinčiam eiliniui: „šimtas aštuoniolika kariūnų ir keturi burtylos, niekaip ne mažiau, kad mane sraigės suėstų“). Kadeto raginimus pulti ir sudoroti minor-leitenantas atmetė. Vietoje frontalinės atakos patrulis ėmė sekti banditus. Šie nesislapstydami nudrožė prie tarpeklio, bet sustojo neperėję į Pelkynų pusę. Už nepilnos valandos pasirodė dar vienas raudonsnukių būrys, šį kartą koks šimtas („penkiasdešimt vienas, kad mane sraigės…“). Čia patruliuotojams teko nutraukti vizualinį kontaktą su priešu, ir gerai pakrutinti kumpius, idant nepapultų į apsuptį. Minor-leitenantas įsakė stebėti ir laukti, o atsiradus pirmai galimybei – grįžti į fortą.

Galimybė atsirado tik pilnai sutemus. Jėgeriai sugebėjo prisėlinti ir nutildyti banditų piketą, saugantį tarpeklio prieigas. Kitoje tarpeklio pusėje piketo nebuvo. Laukiniai šeimininkavo forte, kaip namie, ir nematė reikalo saugotis.

Čia raportą pertraukė šūksniai. Aplink spėjo susirinkt nemažas būrys samdinių. Syversui ir Duzeriui, kuris irgi išlindo pažiūrėti, kas čia trukdo dirbti, teko gerokai paplėšyti gerkles, kol pavyko atstatyti šiokią tokią tvarką. Kai didžioji dalis samdinių nenoriai išsinešdino, Kobis Osterhoudas tęsė toliau.

Įsitikinę forto žlugimu, patruliuotojai ptraukė į artimiausią žinomą ryšio punktą – kasyklas. Tomis leido sau trumpai nusistebėti jėgerių ir dragūnų pasiryžimu ir sėkme. Tamsoje, lyjant lietui, surasti kelią nežinomoje teritorijoje buvo kažkas tokio. Kasyklose patrulių laukė antras nusivylimas – griaudėjo šūviai, girdėjosi riksmai.

Pasakojimas vėl buvo pertrauktas, šį kartą dar griausmingiau. Keli vis dar trainiojęsi aplinkui samdiniai vėl pakėlė riksmą. Kasyklose dirbo kieno draugas, o kieno ir giminaitis... Syversas atsiprašė, ir nuskubėjo į pagalbą Duzeriui.

Šioje vietoje pasakojimas tapo ypač nerišlus. Kaip Tomis suprato, minor-leitenantas vėl atsisakė atakuoti, motyvuodamas pareiga informuoti karinę ir civilinę vadovybę. Kadetas tvirtino, jog patrulis savo funkciją atliko, toliau Legiono jėgeriai veiks atskirai nuo Armijos dragūnų. Jei dragūnams trūksta kiaušų susigrumti su nusiperdusiais laukiniais, na ir taip toliau. Dragūnai nusprendė palikti jėgerius jų pačių likimui, ir nulėkė slėniu žemyn. Jėgeriai, kadeto įsakymu, pabandė atakuoti kasyklų užpuolikus į nugarą, bet užsirovė ar tai ant kažko didelio, pikto ir baisaus (kadeto versija), ar tai ant pasalos (kapralo versija), ir turėjo trauktis. Vienas eilinis žuvo vietoje, seržantas buvo sužeistas į koją ir savo sprendimu (kapralas nepasiūlė alternatyvios teiginio versijos) pasiliko pridengti atsitraukimą. Toliau jokių nuotykių nepasitaikė. Paryčiais grupė pasiekė tvirtovę. Ach taip, pakeliui aptiko apleistą stovyklavietę su keliais lavonais, bet patyrinėti nesustojo. Va ir viskas.

Tomis mintyse sukalbėjo amžiną atilsį už samdinius, techną, apsauginį, prietranką vyrknygininką ir storulį apskaitininką, su kuriuo net nespėjo dorai susipažinti. Nijenhuizas nusiuntė sužeistus legionierius infirmerijon gydytis, sveikuosius – virtuvėn pavalgyti, Duzerį – ruoštis antpuoliui ir neleisti įsisiautėti samdiniams. Kai visi išsilakstė, major-kapitonas Nijenhuizas ir leitenantas Syversas surengė karinį pasitarimą, tema „ką darom toliau? “. Tomis pats save pakvietė prisijungti.

Perspektyvos buvo išties ne rožinės. Jei laukiniai sugebėjo užimti specialiai įrengtą fortą, ginamą profesionalios kariuomenės, filialo laukė išties sunkios dienos. Atsitraukimo idėją Nijenhuizas atmetė net nesvarstęs. Vietoje to pradėjo kamantinėti Syversą, ar būtų įmanoma surengti gelbėjimo ekspediciją į kasyklas. Tomis, nors tokios logikos nesuprato, savo nelaimei įsikišo su pasiūlymu: vietoje frontalinės atakos, pasinaudoti apleistu vagonečių elevatoriumi. Po trumpos apklausos paaiškėjo, kad Syversas žino apie elevatorių, bet visą laiką manė, jog šis sugriuvęs ir nepraeinamas. Tomis, ne taip seniai įdomumo dėlei pesčias praėjęs visu bėgių ilgiu nuo kasyklų iki tvirtovės, užtikrino priešingai. Už smalsumą ir ne vietoje paleistą liežuvį buvo atlyginta draugovės minor-leitenanto laipsniu, ir pateikta pirmoji užduotis – išvesti iš kasyklų kaip galima daugiau žmonių, o svarbiausia – vyrapskaitininką.

Štai taip ir gavosi, kad vietoje šiltos vakarienės ir minkštos lovos, teko mėgautis šaltu vėju, raumenis plėšiančiu lipimu ir smurtinės mirties tikimybe kelio gale. Puikumėlis, ar ne? Nors geriau pagalvojus, likus tvirtovėje ko gero reiktų užsiimti ne mažiau raumenis plėšančiais gynybiniais pasiruošimais.

Taip pasiguodęs, Tomis pakėlė akis ir nužvelgė toli apačioje vakaro sutemų gaubiamą slėnio atšaką. Taip, vaizdas irgi neabejotinai geresnis, nei įgrisusioje tvirtovėje. Pabėgiai po kojomis sudunksėjo dusliau – tarpeklis baigėsi, elevatorius vėl gulėjo ant tvirtos žemės.

– Poilsis! – sušvokštė ir palaimingai klestelėjo ant šalto akmens.