rašyk eltė

- Kur dingai? Kiek, ble, galima laukti? – nekantriai užklausė dar net nespėjęs išgirsti įprasto „alio“ ar „klausau“ atsiliepus telefonu.
- Čil aut, man sunkiau orientuotis naujoj vietoj nei nekuriems.
- Pasiklydai? Kur esi? Jau antrą kavos darau.
- Klaipėdoj.
- Nepisk proto.
- Iš Pylimo gatvės įsukau į Klaipėdos gatvę.
- Aa, bajeristas. Tuomet atėjęs į Vilnių suk dešinėn, ir už poros žingsnių bus „Balti drambliai“.
- Okei.
Igoris tekštelėjo iPhon‘ą ant staliuko ir pačiupęs puodelį nugėrė dar vieną gurkšnį gerokai pravėsusio kapučino.

Igoris - aukštas, drūtas, ežiuku kirptas Kristaus amžiaus vilnietis. Rusų kilmės Lietuvis. Laikinai dirba fūristu tekančios saulės kryptimi. Vedęs, turi du vaikus. Žmonai fiziškai neištikimas. Hobio neturi. Nebent keliems išrinktiesiems retkarčiais dovanoti visiškai nereikalingus niekniekius ir stebėti jų reakcijas. Prieš dieną grįžo iš eilinės kelionės.

Šiltą rugpjūčio penktadienio popietę miestą vis labiau gaubė savaitgalinės nuotaikos. Daugeliui darbai nejučia, patyliukais baigėsi anksčiau laiko. Tuoj pasipils kaip žiurkės iš skęstančio laivo – prie jūros, ežerų, pas gimines ir į kapines. O Igoris tik stebės šį procesą, šypsosis, niekur neskubės ir porą artimiausių dienų vengs sėstis už vairo.
Pro masyvios sienos duris į kavinės kiemą įžengė Paulius, stabtelėjo ir ėmė dairytis.

Paulius – vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo, ganėtinai santūrus, niekuo neišsiskiriantis Kristaus amžiaus dvi savaitės kaip vilnietis. Grynas lietuvis dirbantis programų testuotojų IT bendrovėje. Vedęs, turi dukrą. Žmonai dvasiškai neištikimas. Hobis – polinkis į afišuojamą grafomaniją. Igorio klasiokas ir draugas.

Kavinės atvirą erdvę perskrodė garsus šaižus švilptelėjimas. Keli lankytojai krūptelėję sužiuro į Igorį, betraukiantį kairės rankos nykštį ir smilių iš burnos. Puošmena - pasipiktinusios veidų išraiškos ir nuo jų sklindantis bailumas, o gal tingėjimas bent žodžiu sudrausminti išsišokėlį. Paulius iš karto patraukė link eks-klasioko, sėdėjusio neaukštoje dengtoje pakyloje prie vieno iš staliukų. Igoris atsistojo, ir draugai tvirtai apsikabino. Jie nesimatė gerą pusmetį.
- Sėskis, sugyventini lunatike, – Igoris įsitaisė krėsle. Pauliui atiteko vieta kitoj stalo pusėj - ilgam atsuko nugarą kavinės kiemui.
Kuris laikas tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

- Ble, kaip zajabys, kad persikraustei čia. Va, taip žiūriu į tave ir vis dar netikiu. Iškart toks nušvitimas jaučiamas mano gyvenime metų metams į priekį.
- Man irgi. Užkniso provincija. Net sapnuot pradėjau, kad samanom apaugu. O dabar matau su savo Igarioku liūdėt neteks.
- Aaaaa! – išsišiepęs paleido pasitenkinimo pilną garsą.
- Ahaaa! – taip pat išraiškingai jam pritarė Paulius.
Abu prie veidų pakėlė tvirtai suspaustus kumščius, tarsi boksininkai užimdami gynybines pozicijas. Vėl atklydo dvejukės mandravonėmis nepatenkinti žvilgsniai. Tačiau pirmasis susitikimo entuziazmas greitai nuslūgo ir kavinėje įsivyravo darni tyli taika tarp atskirų staliukų pasaulių.

- Okei, pavalgom? – Paulius atsivertė meniu. – Be pietų šiandien variau. Kas čia per skylė?
- Samo saboi. Tam čia ir susirinkome, kad šūdo neprivalgyti, - įtikinantis atsakymas.
- Žiūrim, ką turim, - studijavo meniu, bet netrukus sumišęs pažvelgė į draugą. – Vien žolės ir jokios mėsos?!
- Mėsos kitur paėsim. Alkanas neliksi. Pradžiai siūlau Panyro Kari, o aš Sabdži paimsiu. Galėsi ir mano paragaut.
- Ko tavo paragaut?
Igoris suraukė antakius nesupratęs klausimo, bet po akimirkos jo veidas išsilygino palaimoje:
- Aaaa, - jau tyliau nutęsė draugišksai grūmodamas pirštu. - Atpažįstu senus gerus pyzdavonių laikus. Užskaitau.
Jie užsisakė pietus, atsigerti. Belaukiant, bekramsnojant ir begurkšnojant alų prabėgom aptarė standartines temas – darbus, šeimas, artimiausius planus, Pauliaus persikraustymo peripetijas – visą tą atskaitos tašką, nuo kurio galima nerti giliau.

Atsilošęs patogiame pintame krėsle, užkėlęs vieną koją ties čiurna ant kitos kelio, abiem delnais apkabinęs alaus bokalą Igoris stebėjo kaip priešais nyko paskutiniai saldaus sūrio gabaliukai kartu su ryžių kruopelėmis. Savo dalį sukirto prieš kelias minutes, o dar ir draugui davė paragauti, kad jau siūlė. Vos tik šakutė su peiliu tuščioj išmuzotoj lėkštėj sugulė šalia, pasiteiravo:
- Ir kaip?
Paulius neskubėjo, kaupėsi mintimis. Pačepsėjo, taip pat atsilošė savo krėsle, nurijo didelį gurkšnį alaus.
- Gerai suėjo. Žiūriu, žinovas būsi.

Prie jų netrukus prisiartino padavėja vilkinti juodom aptemtom kelnėm ir tamsiais mėlynais marškiniais laisvai krintančiais ant klubų. Dešinės rankovės audiny įkalintas baltas dramblys vaizdavo, kad keliauja. Pradėjus rinkti lėkštes, suskambo riešą apsivijusios kelios žalvarinės apyrankės. Nusišypsojo gerai ištreniruota šypsena, kurios dirbtinumą dažnas klientas Igoris seniausiai perkando:
- Ar skanu buvo?
- Kolega ką tik sakė, kad gerai suėjo, - ypač meiliai iššiepė savo baltus dantis nukeldamas koją ant grindų. – Aš irgi nesiskundžiu, Laura. Kaip visada.
- Gal dar ko nors norėtumėt?
- Mes juk neatsisakysime dar poros alaus? Ar ne, Pauliau? Kad tik ilgiau pabūti kažkur netoliese besisukiojančios gražuolės Lauros. Ar ne? – ir mirktelėjo padavėjai, kurios šypsena po šio komplimento per daug akivaizdžiai transformavosi į nuoširdžią.
- Aš dar ledų norėsiu, - sumąstė Paulius.
- Kokių? Turime su vaisiais, su šokoladu ir riešutais, su...
- Su šokoladu tiks.
- Gerai.

Laurai pasišalinus Igoris keistai pažiūrėjo į draugą.
- Tik nepradėk. Okei? – paprašė pastarasis.
- Okei, nesismulkinkim.
- Pažįstama? – Paulius linktelėjo atgalios, Lauros dingimo kryptimi.
- Tik tiek, kiek ją čia matau.
- Ir koks progresas?
- O tau knieti, – Igoris išgėrė paskutinį gurkšnį. Paulius tikėjosi detalių, bet išgirdo pasyvų burbtelėjimą. – Niekas nevyksta. Praechali.
- Aišku, – taip pat ištuštino bokalą ir pastatė ant stalo, prie kurio įsivyravo tyla.

Igoris pasidairęs Pauliui pro šonus į kavinės kiemą ir, nežiūrėdamas šiam į akis, prabilo. Lygiagrečiai išsižiojo ir Paulius.
- Kantriai lauki, ar... (Kad jau...)
- Kad jau... (Kantriai lauki, ar...)
Abu vienu metu ir nutilo.
- Sakyk, - pirmasis paragino Paulius.
- Kantriai lauki, ar turiu tau kažką?
- O turi?
- O tu ką sakyt norėjai? – pasilenkė iš po kėdės ištraukdamas juodą plastikinį maišą ir pasidėdamas ant kelių.
- Paskui, - susidomėjęs stebėjo naujovę.
Igoris ilgai neerzindamas draugo stuktelėjo masyvią, maždaug elektrinio virdulio dydžio, margaspalvę matriošką į stalo vidurį. Įprastos besišypsančios moteriškaitės didelės akys, atrodė, žvelgė tiesiai į Paulių.
- Nu tu duodi, - palietė, pakilnojo dovaną. – Didesnės negalėjai rasti? Kur aš ją dėsiu?
- Rasi kur. Turėk.
- Darbe, ant spintos, - garsiai mąstė. Gan sunkiai perskyrė ją pusiau, viduj buvo mažesnė kitokių spalvų ir ornamentų figūrėlė. – Kiek jų iš viso?
- Septynios.
- O kuo žmoną nudžiuginai? – surinkinėjo ir atskiras matrioškas pagal dydį dėliojo ant stalo krašto.
- Samovaru. Angliniu. Ne kokiu ten elektriniu šūdu.
Paulius net stabtelėjo atsidusdamas.
- Tuomet man pasisekė.
- Kaip čia pasakius... dar lakstysi pas mus arbatos į dačią. Taip paruošta arbata... Karoče, pats pamatysi, ką čia aiškint.
- Palakstyti sutinku.
- Aš irgi sulakstysiu iki ofiso, - pasičiupęs iPhon‘ą pakilo.
Paulius atsisuko pažiūrėti, kaip Igoris įsmuko į praėjimą už baro, visai šalia kavinės lauko durų. Jam irgi tuoj prireiks. Šiek tiek suglumo, pamatęs smalsius kitų lankytojų žvilgsnius nukreiptus į lėlių paradą ant jo stalo. Paskubom pradėjo ardyti ir surinkinėti matrioškas į vieną.

- Štai jūsų alus ir ledai, - netikėtai išdygo padavėja.
- Aha, dėkui, ačiū, - susimėtė lėlių meistras.
Laura dar kelias sekundes žvelgė į beveik pilnai surinktą matriošką ir nieko nepasakiusi, paėmusi tuščius bokalus, nuėjo. Apyrankės vėl sužvangėjo, ir Paulius pagalvojo, kad mielai Lauros apie jas paklausinėtų šio bei to – kokios, iš kur, kodėl. O po to apie pačią Laurą paklaustų – iš kur, kodėl.

- Zažygaem! - net šūktelėjo Igoris išvydęs gėrimus. O įsitaisęs krėsle ir pačiupęs bokalą paklausė. – Susidraugavot?
- Su kuo? – nespėjo įbrukt ledų šaukšto burnon, šis liko kaboti ore.
- Su matrioškom, aišku. O tu ką pagalvojai? – ir po akimirkos nusijuokė. – Aaaa, apie mano Laurą pagalvojai. Palik tave vieną...
- Ei, Igariokas, baik mane spausti. Tiktrai, dėkingas už dovaną. Gal labiau už parodytą dėmesį, bet...
- Nesiparink, Pauliu, - šypsojosi draugas. – Praechali.
Trumpa pauzė.
- O kodėl Laura staiga tavo, jei niekas nevyksta? – pabandė papriekabiauti.
- Tai negi tavo? - išsišiepė. - Smagu su tavim.

Igoris vėl susikėlė koją ant kojos, atsipalaidavęs gurkšnojo alų. Paulius pakaitom – tai alus, tai ledai. Pačiam stalo vidury šypsojosi didelė matrioška.
- Beje, ką norėjai sakyt tada?
- Aha, - atkuto Paulius. – Reikia pakalbėti su tavim, padaryti tokį alia proto šturmą.
- Įdėmiai, įdomiai, - susikaupė Igoris.
- Man reikia parašyti rašliavą tema „Keturios sienos“. Dar laiko yra, ir aš net turiu idėją, jos pradžią, bet stringu su vystymu. Tai va, galvoju šviežienos pasiūlysi. Keturios sienos nebūtinai turi būti kambarys, nors aš linkstu į paprasčiausią variantą, apie...
- Vovovo, - nutraukė jį draugas. – Neskubėk. Davai nuo pradžių. Iš kur tokia tema, kas tave prievartauja, ir iki ko dar yra laiko?
- Na, žinai, tas pats rašyk eltė, kur trinuosi, - palinkęs į priekį entuziastingai aiškino Paulius. – Dabar naujas fantastikos konkursas. Dar dvi savaitės liko.
- A, vis šūdmaliauji. Bet gerai, kai ką tavo, ką parodai, su malonumu perskaitau. Ir ką gali laimėt  konkurse?
- Ten taškai prizai. Bet man nebūtini jie, tiesiog noriu pabūti bendram šurmuly ir parašyti kažką įdomaus.
- Tarkim. „Keturios sienos“ ir viskas? Gal konkrečiau yra kas?
- Kaip ir viskas. Dar simbolių kiekis nurodytas, bet mano proto ribose. Tai nesvarbu, išlaviruosiu. Svarbiausia idėja, griaučiai.
- Tai dėstyk, ką sugalvojai, - Igoris nugėrė alaus.
- Noriu mistiką pavaryti. Įsivaizduoju pusiau apleistą namą, daugiabutį, nors nelabai išsiskiriantį. Stovi prie gatvės ir pro šalį kartais zuja žmonės. Kasdienybė, žodžiu.
- Į detales lįsi – konkretus miestas, gatvė, namas, aukštų skaičius? Nes mistika labiau išryškėja realybės fone.
- Taip. Jau numatęs Kaune prie pėsčiųjų tilto į Panemunę Gravrogkų gatvę.
- Kokią, kokią? – susiraukė.
- Gravrogkų. Kietas pavadinimas, sunku ištarti.
- Net nebandysiu. Ir kas ten išskirtinio?
- Vasara, kaip dabar. Gatvė skendi lapuočių alėjoje, už medžių šaligatvis, toliau nedidelė kelių metrų pievutė ir namai. Gal keli tokie. Senoviniai, plytiniai, keturių aukštų. Langai neišdaužyti, bet netrūksta tuščių negyvenamų butų. O kas gyvena yra ne patys turtingiausi.
- Buvęs ten?
- Teko pasivaikščioti link tilto savu laiku.
- Toliau.
- Dabar nežinau ar kurti vieną herojų, ar apskritai imti žmones, kas su jais nutinka ir padaryti taip, tarsi to namo vienas kambarys būtų herojus. Ne žmogus, o kambarys.
- Hm... Pasakok, vėliau nuspręsim.

- Tai va, vieną gražią vasaros dieną kambaryje su langu į gatvę palubėj pradeda šviesti iljičiaus lempa. Lygiai vidurdienį įsijungia ir lygiai vidurnaktį išsijungia. Po kelių dienų, kai jau tamsu, pirmą kartą į šviesą lange atkreipia dėmesį pro šalį ėjęs to pačio namo kaimynas.  Jis ži...
- Tiesa, o kokiam aukšte butas?
- Pirmam, kad būtų galima iš gatvės geriau matyti.
Igoris tik linktelėjo ir be žodžių paragino tęsti.
- Kaimynas žino, kad butas negyvenamas. Priėjęs pro langą apžiūri, bet nieko nepamato, tik plikas nušiurusių tapetų sienas. Numoja ranka. Bet kitą dieną specialiai ateina pažiūrėti ir ne iš karto saulėtą dieną pastebėji palubėj degančią lempą. Vakare ji vis dar dega, o štai kitos dienos ryte nedega. Kas junginėja, jei bute niekas negyvena ir jis užrakintas? Čia ir prasideda variantai. Ar dar kas nors atkreipia dėmesį į keistenybę, gal kaimynas kam nors papasakoja? Ir galiausiai, žmogus ar žmonės turi kažką pamatyti viduj, kažką neįprasto ir kažkaip atsidurti ten. Galvoju, tai turėtų būti užrašai ant sienų, kurie suviliotų užeiti ir aukai keistų likimą. Irgi klausimas – į blogą ar į gerą ir kaip?

Paulius nutilo klausiamai žvelgdamas į Igorį.
- Jooo, ir prigalvoji tu nesąmonių.
- Tai sugalvok ne nesąmonę.
- Matai, man paprasčiau, nes negalvoju ir neužsiimu tuo.
- Bet kartais skaitai ir neišbrokini.
- Gerai, - lengvai nusileido Igoris. – Norėčiau gatavą produktą suvartot, bet pabandom.

Jis susimąstė. Paulius laukė.
- Manau, kaimynas jau per pirmą kartą, per antrą vėliausiai turi sukontaktuoti su kambariu. Jau spėjo nusibosti, kol pasakojai šitą priešistorę.
- Tai kas jį suvilioja?
- Pats sakei – užrašai. Bet ant sienų – neįdomu. Nėra tavo mistikos. Reikia... reikia... O, antkapio!
- Tikrai, su kokiu kietu užrašu.
- Užeik, pilieti, alaus. – iškėlęs ranką rimtai išpoškino Igoris.
- Pagalvojam geriau, - nesureagavo į pokštą, per daug paniro į rimtų detalių apiešką. – Tik tai ne visai antkapis, o koks nors juodas obeliskas, kaip iš kosminės odisėjos, stovi prie sienos priešais langą. Ir vien nuo paprasto kvietimo išgert taip lengvai neįeisi. Reikia mįslės.
- Pala, juk veiksmas prie tilto per Nemuną?
- Visai šalia.
- Tuoj bus tau ir mįslė. Leisk suformuluoti, - susimąstė, o po to lėtai rinkdamas žodžius užminė. – Tik perėjus dejuojančiu paviršiumi mano įsčios priims tavąjį išsižadėjimą vardan tobulybės.
Paulius išpūtė akis.
- Nieko nesupratau, bet man velniškai patinka. Paaiškink.
- Aš ir pats pradžią tik suprantu. Ant tavo obelisko perskaičius tokį briedą, kaimynas pradžioj turi tiltu pereiti Nemuną – upės raibuliuojantis paviršius tarsi dejonė – tik tada butas atsirakins. O pabaiga kažkas apie kaimyno likimą. Teisingai?
- Geras. Butas – tai įsčios. Okei, tarkim kaimynas sutemus pamato šviesą lange, kur jos niekada nebūdavo. Prieina arčiau, per langą spokso į juodą obeliską, skaito jame išrėžtą mįslę. Dar nueina į laiptinę kitoj namo pusėj, bet nepatenka į butą – užrakinta. Grįžta, mįslė savo vietoj. Ir, tipo, jis ją išsprendžia?
- Tu sugalvok. Nors kodėl ir ne? Gal kaimynas vienas gudresnių.
- Ok, pasivaikščioja jis tiltu pirmyn atgal ir, pyst, durys jau neužrakintos - jis viduj. Dabar jis be obelisko dar kažką turi aptikti, tarsi papildoma užduotis.
- Ką?
- Tai turi būt kažkas panašaus į pasakas, kuomet reikia rinktis: eisi kairėn – auksiniu akmeniu pavirsiu, eisi tiesiai – ištekėsi už bobos be akies... Bet rimtai, kad kaimynui nebūtų yzi keik. Gal dabar užrašai ant sienų?
Draugai žiūrėjo įdėmiai vienas į kitą.
- Paševelym mazgami, - Igoris sutiko paimti pauzę. – Atrodo, tai kertinė kūrinio vieta.

Jų žvilgsniais pradėjo klaidžioti kur papuola. Pauliui dar buvo likę ledų ant dugno. Nulaižė šaukštelį, atsigėrė alaus.
- Einu ofiso ieškoti?
Igoris neiškentė nepakomentavęs:
- Ledai ir alus – šiksi?
- Gal vėliau. – atsistojo. Draugo pašaipėlės vandens lašais pabiro žemyn, kaip nuo žąsies.
Igoris šūktelėjo pavymui:
- Už baro leiskis žemyn, ten rasi.

Vos tik grįžųsi, visą besišypsantį ir palengvėjusį, Paulių užklupo netikėtas draugo klausimas.
- Beje, koks bobos be akies privalumas?
- Kokios bobos? – sustingo akimirkai stačias.
- Na tos, iš pasakos, jei eisi tiesiai.
- Nieko nesuprantu. Prie ko čia boba? – atsisėdo lėtai, nepatikliai.
- Nu, blet. Eisi kairėn, aukso akmeniu pavirsi. Nauda tam, kas ras. O kokia nauda iš bobos be akies? Kokia čia pasaka?
- Džyzs. Igariokas, nėra jokios pasakos, pirmą pasitaikiusią mintį pokštelėjau.
- Negerai. Man reikia bobos privalumą žinoti. Visame kame turi būti užbaigtumas.
- Okei, pakalbam apie bobą, - šiek tiek numušė gerą po-toletinio-atsipalaidavimo nuotaiką, Pauliui norėjosi tęsti kūrinio gimdymą. – Sutiksi bobą be akies gyvenančią nuosavoje pilyje, į kurią ir tu persikraustysi gyventi. Tinka?
- Labai gerai. Tik aš dar pridursiu, kad išlaikyti fiziologinį bobos balansą. Boba be akie, bet su dviem... Ne. Šį kartą kultūringai išsireikšiu. Ji savyje turės užslėptus du astralinius takus, kuriais pakvies pasivaikščioti keliauninką tiesiai į viršų pas absoliutą.
- Ir jos sakralumas nuo neatmenamų laikų jau bus iševoliucionavęs portalą pas pusdievius velniop, tai yra aut.
- Kam taip žiauriai? Ryšys tarp viršutinio ir apatinio pasaulių būtinas.
- O stebuklinga pasakų boba sugebės esant svarbiam žemiškam reikalui rezervinį astralinį taką nukreipti žemyn. Pats sugalvojai.
- Eik tu nachui, - Igoris nesinervino. Taip pat žinojo, kad ir Paulius dėl pasiuntimo nesupyks. Draugams, pagrinde Igoriui, riebūs keiksmažodžiai tebuvo priemonė emocijoms išreikšti, bet jokiu būdu ne priemonė įžeisti.
- Netinka? Okei, kur tuomet bazuosis antro tako pradžia?
- Nusibodai kabinėtis. Nugaroj bazuosis, apačioj po stuburkauliu.
- Valio. Radom bobai privalumą. Atrodo, ne mažvaikis esi, bet tik skylės tau galvoj, ir kuo daugiau. Gal sugalvojai kažką apie keturias sienas?
Igoris nukėlė truputį užtirpusią koją, ant jos užsikėlė kitą. Bokalas rankoje. Išsišiepė.
- O kas bus, jei dešinėn eisi?
Paulius atsiduso garsiai.
- Ou mai gad! Aš tau atsakysiu, jei tu man pateiksi idėją dėl kambario.
- Juokauju. Su bobom baigta. O idėją aš turiu. Ji priešais tave.

Paulius nužvelgė draugą, po to stalą, kol galiausiai žvilgsnis sustingo ties matrioška.
- Vjabločko! – pagyrė. – Paaiškinti?
- Aišku.
- Atsidūręs viduj, kaimynas pamato matriošką, kurios anksčiau nebuvo. Tarkim ji stovi ant obelisko. Obeliskas kokio pusantro metro aukščio. O matrioška neįprasta, kažkaip gudriai išpaišyta, gal rytietiška simbolika, mandalos visokios ten ir panašiai. Na, tu sugalvosi. Bet ant priekio aiškiai lietuviškai iškeverzota – atidaryk, ar kažkas panašaus. Supranti?
- Super! Igariokas, tu mane stebini. Gausis kaip tam anekdote. Nepamenu dabar, bet esmė – ar rizikuoti, lipti į kitą aukštą ir rinktis sekančią žmoną tikintis, kad ji bus geresnė už dabar turimą, ar sustoti. Taip?
- Belieka sugalvoti, ką matrioška siūlo.
- O kaip šovė būtent tokia mintis?
- Sutapimas. Sutapimas pakišo atsakymą po nosim tiesiogine prasme. Susitiko tavo rašliava ir mano matrioška, kad padarytų simbiozę.

Paulius susimąstęs, neatkeldamas nuo stalo pasukiojo rankose medinį žaislą.
- Pirmas užrašas galėtų būti – žengsi į mane, ir kelio atgal nebus. Išeisi, niekada nesugrįši.
- Labai gerai. Kaimynas prakrapšto matriošką pusiau, o ten ant kitos užrašyta... Ta pati pradžia, bet kitas pasirinkimas. Pavyzdžiui taip - žengsi į mane, ir kelio atgal nebus. Išeisi sveikas, bet su metų našta.
- Ir, aišku, kaimynas varys iki galo, iki septintos. Bet reikės surašyti visus dar likusius penkis pasirinkimus. Pagalvojam. Štai! Išeisi nešinas žinia apie tikrus turtus, būsi turtingas vidumi. Išeisi iš karo židinių lipdyti taikos tiltus tarp tautų. Žodžiu, prigalvosiu kažko, kas nebus šimtaporcentinis jaukas išeiti, ir taip liks paskutinė matrioška, pati svarbiausia. Kas ant jos?
- Pravalas, nes žadnast fraera sgubyla.
- O gal atvirkščiai, tampa vos ne Dievu. O! Dar vienu Dievo sūnum, kuris vėl pasiunčiamas žmonėms pranešti nuostabųjį Kūrėjo planą ir tikslą. Ir jį galiausiai pripliusuoja. Pravalas, kaip ir sakei.

Igoris susiraukė. Pateliuskavo alų, kurio liko maždaug trečdalis. Atsigėrė.
- Ar sugebėsi kokybiškai išsivartyti su tokia sena naujiena? Kitaip bus nuspėjama ir nuvalkiota.
- Gal ir teisus. O ką siūlai?
- Taip. – pasikrapštė nosį ir tuo pačiu pirštu brūkštelėjo per stalo apačią. – Kaimyno neryžtingumas renkantis turi būti baudžiamas. Man bausmė būtų, jei mane kas valdytų kaip marionetę. O jis toks ir yra, vienok. Todėl išėjęs iš to kambario, iš tų keturių sienų, jis netampa Dievu, o atvirkščiai, ant savo galvos gauna Dievą. Bet net tą danguj nieko neveikiantį, o materialų, gal net kokį pažįstamą sugėrovą, kuris staiga gali jam komanduoti kaip šuniui.
- Oo, čia geras. Bet gal per paprasta ir per žiauru su tokia bausme. Aš labiau linkęs keturias sienas matyti teigiamu herojumi. Kažko tarpinio reikia, kad kaimyno būsimi pasirinkimai  lemtų jo sėkmę ar nesėkmę, kurios, beje turi būti neįprastos, mistifikuotos.
- Ko tu į mane žiūri? Sūrio negausi. Tu čia pas mus rašytojas-fantastas-kosmonautas. Galvok.

- Rašytojas... rašytojas... – Paulius nutęsė susimąstęs, sugrūdęs savo visatą į vieną stebimą tašką ant pilkų Igorio marškinėlių. Igoris stengėsi nejudėti, kad nenubaidytų vos ne fiziškai jaučiamos minties sėlinančios aplink draugą, bet vis nerandančios kelio į jo makaulę. Vis dar paralyžiuotu žvilgsniu Paulius lėtai prakalbo. – Išėjęs gyvensi taip, kaip apie tave rašys.
- Nelabai suprantu, bet zajabys.
Paulius atkuto. Jį net šiurpas sukando, pasipurtė.
- Įsivaizduok, perskaito jis tai, išeina iš to buto, niekas nepasikeitę, vėl pasižiūri pro langą, o ten jokio obelisko, matrioškos ir net iljičiaus lemputė nedega. Viskas dingo. Grįžta namo - žmona, vaikai, nieko įdomaus ir naujo. Kitą dieną darbas. Ir atrodo tuoj pamirš visą tą maindfaką, bet kažkaip sumąsto padaryti taip, kaip paskutinė matrioška sakė. Jis patyliukais vienas atsisėda ir ant lapo užrašo – mano kišenėje atsirado šimtas eurų.
- Ble, tikrai zajabys. Ir išsitraukia šimtas eurų.
- Ot, ir ne. Kišenės tuščios.
- Tai kur kaifas?
- Tada jis paprašo žmonos, kad parašytų apie pinigus jo kišenėje. Aišku, žmona pasukioja pirštą prie smilkinio, bet jis neatlyžta. Šitą sceną galima labiau išplėtoti, bus juokinga. Kaip tiksliai nurodinėja žodis žodin, ką rašyti, kad...
- Nenukrypk. Ji parašo, ir tas randa eurus, kurių neturėjo, nors žmonikei tai į izdevalkes panašu. Vadinasi, veikia tik tai, ką kiti parašo. Ir kas toliau?
- O toliau, dar geriau. Kaimynas galvoja prasisukti. Tai vieno paprašo tą parašyti, kito aną. Jis ne žvaigždė ekrano, spaudoj nemirga, tad pačiam prašyt reikia. Bet, - Paulius pakėlė smilių į viršų, nutilo, laukė natūralaus klausimo ir sulaukė.
- Kas bet?
- Bet su kaimynu pradeda labai keisti dalykai darytis, net kai niekas apie jį nerašo. Tai jam sėkmė, gėrybės ir malonumai lenda iš visur, tai visiškam dugne atsiduria. Žinai kodėl?
- Matau, įsijautei. Pasakok.
- Nes apie jį rašyti pradedu aš.

Kurį laiką virš stalo kabojo įtempta tyla.
- Kokio bybio, Pauliau? – neiškentė Igoris.
- Įsivaizduok, po tokių kelių juodų baltų atkarpų kaimynas randa raštelį, kur perskaito – laba diena, kreipiuosi į jus, varde pavardeni, bla bla bla, sveikinu, jūs laimėjote keturių sienų prizą, kartu su savo visu gyvenimu tapote vieno kūrinio personažu. O kūrinio autorius esu aš, Paulius. Ir kaip žinia, ką autorius parašys, tą personažas padarys. Sėkmės nenustembant. Atia, bučiuoju, jums dovanų šį vakarą žmona porno žvaigždės figūroj ir rolėj.
- Eik tu nachui. Aš jau pasimečiau. Tu pradedi su kaimynu, apie kurį rašai, bendrauti rašteliais? Ar taip galima? Niekur tokio briedo nemačiau?
- Aš irgi nemačiau, neteko nieko panašaus skaityti, todėl idėja atrodo įdomi ir verta pagimdymo.
- Nu, blet, tai aš tau dar labiau užlenksiu ir nusodinsiu, kad jau svaigt pradėjai, - lengvai suirzęs trinktelėjo beveik tuščiu bokalu ant stalo kartu nuleisdamas koją ir pasilenkdamas į priekį. – Įsivaizduok, blet, chui tai tavo originali idėja, nes tu pats dabar esi personažas apie kurį rašo. Ir kas blogiausia, kad ir apie mane tuo pačiu. Sveikinu, apsišikom lygioj vietoj.

Keliolika sekundžių palinkę priekin, priartėję rimtais veidais žiūrėjo vienas kitam į akis. Paulius dar pamirksėjo truputį ir sekančią akimirką atsitiesdamas kad pradės žvengti visa gerkle. Prie jo iškart prisijungė ir draugas. Poros netramdomas juokas buvo girdimas net Vilniaus gatvėje. Šį kartą kavinės lankytojai lyg susitarę nei vienas nepajuto pasipiktinimo, gal tik nežymų baltą pavydą visai šalia ilgėjantiems gyvenimams.
- Oi, tikrai nustebinai, - kiek aprimęs Paulius braukė juoko ašarą. – Bet kas, jei mes tikrai esam arba tapome kūrinio personažais? Ne kokio ten dievo ar likimo valdomi, bet va taip, paprastai, kokio grafomano. Pafantazuojam?
- O kaip keturios sienos? - Igoris irgi jau buvo pasirengęs tęsti dialogą.
- Tiek to. Praktiškai viską sukapstėme, beliks tik sėst ir rašyt. Dėkui, labai padėjai. Bet dabar reikia išsiaiškinti kokioj pekloj mes patys atsidūrėme.
- Tikrai nenuobodu su tavim. Davai, pafantazuojam. Taigi, pirmas klausimas. Kas apie mus rašo?
- Hm, geras klausimas. O mums būtina žinoti?
- Būtina. Jei kas ne taip, tai sutikus bus galima į dūdą duoti.
- Galvoji, kažkoks žinomas rašytojas? Vargiai jam bus įdomūs eiliniai du bachūrai Vilniaus bare. Jau greičiau koks mėgėjas. Kad ir iš tų pačių rašyk eltė.
- Ir kas tai galėtų būti? Čia jau tavo virtuvė.
- Hm, leisk pagalvoti. Pilna ten visokių. Bet tebūnie Pelas.
- Koks dar Pelas? Kodėl Pelas?
- Todėl, kad jis apie mus rašo. Kitas rašytų, tai ir pasakyčiau kitą. Supratai?
- Logiška, - patvirtino Igoris linguodamas galvą. – Pažįsti?
- Ne, nebendravom.
- Nu, ble. Tai prie ko jis? Žvaigždė tos tavo balos? Ir kas do klikūcha ar kaip jūs ten vadinat - nikas?
- Jokia žvaigždė. Praktiškai niekas, tad neturėsi kam į dūdą duoti. Nerasi.
- Dar pažiūrėsim. Gerai, pochui. Kas toliau?
- O toliau jis iš tavęs darys gerą berniuką. Aš bent su malonumu pabandyčiau, - sarkastiškai išsišiepė Paulius.
- Neponial? Kas su manim jums netinka?
- Per daug keikiesi. Net man ausis rėžia.
- Nu, blet, tai iš tavęs jis darys blogiuką.
- Ėėė, ne. Nuo tavęs pradės.
- Tu jam neaiškink, nuo ko jis pradės. Jis rašo, jam ir geriau matyt. O, Laura, - nudžiugo pamatęs besiartinančią padavėją ir staigiai tvarkingai, kaip ir pridera išauklėtam piliečiui, įsitaisė prie stalo. – Pačiu laiku.

- Gal dar pakartot? – žvilgsnis tai į vieną, kitą vyrą, tai į matriošką. O šypsena veide nuoširdi, lengvai pleveno pro Igorio akis ir gulė šiltu prisilietimu jo širdy.
- Taip, dar po vieną reikėtų, nes atrodo įstrigome. Štai tu... – net užsidengė delnu burną tarsi ištaręs garso nevertą žodį.  – Atsiprašau. Jūs, Laura, ar galėtumėte pasakyti, kad aš buvau blogas, nemalonus, įžūlus ir kitoks? Na, tiek kiek man žinote, kaip klientą, aišku. Ir ar reikia iš manęs daryti gerą berniuką? Bet atvirai taip.
Ši nė kiek nesutriko. Jau ruošėsi eiti nurinkusi stalą, bet prisukusi šypsenos intensyvumą rimtai atsakė:
- Atvirai taip? Jūs man vienas mėgstamiausių klientų. Ir matau, nesiliaujate manęs stebinti. Gerąja prasme, aišku. Tuoj sugrįšiu.
- Supratai? – reikšmingai paklausė Pauliaus ir nelaukdamas atsakymo pasileido paskui padavėją.
Nustebęs Paulius atsisuko pažiūrėti. Igoris ją sustabdė prie baro ir kažką pašnibždomis arčiau pasilenkęs aiškino, atrodė, prašė kažko, kas akivaizdžiai glumino Laurą. Ji linktelėjo, ir Igoris trumpam pridėjęs ranką tiesiai ant balto dramblio žingsniuojančio jos rankove, atsitraukė.

- Kas čia buvo? – užsipuolė draugą vos tik šis grįžo.
- Įtikinau ją pripilti mums alaus į tuos pačius bokalus. Neplauti.
- Jau pradedi daryti tvarką. Ir kaip jausmas būti tampomam už virvučių? - su lengva pašaipa paklausė Paulius.
Igoris suprato klausimą.
- O kaip tu jautiesi? Matau, jau pradeda negatyvas į tave skverbtis. Pavydas, kurio iki šiol nepažinojai. Tik tau lengvesnė rolė atiteko.
- Nesvaik. Jei aš pridarysiu nesąmonių, man ir teks atsakyti. O tau jokios rizikos – berniukas caca-lialia.
- Nesutinku. Aš jau spėjau susimąstyti, ką reiškia būti geram. Kaip tai parodyti?
- Darbais mes mylime tėvynę.
- Būtent. Na gi, patark, ką gero galėčiau padaryti. Tau tai bepigu, kad ir dešimt Dievo įsakymų imk ir iš eilės nusiženk jiems. Tam tik galvos ir plikų rankų užteks, - Igoris demonstratyviai pažvelgė į savo rankas, pajudino pirštus. – O ką aš galiu?
- Pradžiai, pinigus čia sėdintiems išdalink, o savo Laurai telefą padovanok.
- Neišsisukinėk. Tai materialių daiktų suteikiama gėrio iliuzija. Bet ką aš kaip žmogus galiu? Jei nieko neturėčiau, tik savo gyvybę ir sveikatą. Kodėl Pelas man minčių nesiunčia?
- Eik senutes vedžioti per gatvę ir jų nešulius tampyti.
- Tinka, bet ne tik nuo manęs priklauso. Dar ir nuo senučių pasipainiojimo akiratyje.

Paulius nieko nesumojo, ką daugiau patarti.
- Hm, jei rimčiau pagalvoti, nėra paprasta taip spontaniškai imti ir pagelbėti kitam, - tęsė užsisvajojęs Igoris žvilgsniu klaidžiodamas po kavinės kiemą. - Nesvarbu kam – žmogui, gyvūnui, gamtai. Reikia specialiai ieškoti progų. Arba turėti išankstinį pasišventimą ir įdirbį, paskirti dalį ar visą gyvenimą tam ir tik kokioj konkrečioj srity. O tokia akimirksnio mirtis ir reinkarnacija kitokiame amplua greitų vaisių neduoda, - akimirkai nutilęs pažvelgė į draugą. – Kaip galvoji, kuriuo momentu mes tapome kūrinio personažais? Juk ne nuo gimimo. Jis tik epizodiškai mūsų gyvenimuose galėjo prikišti ranką.
- Arbą plunksną, arba tušinuką, arba klavą, - papildė Paulius. – Neįsivaizduoju. Gerai pastebėjai su epizodiškumu. Va taip verdi verdi normaliai savo sultyse, ir tik iš niekur nieko, pyst, koks šūdas arba atvirkščiai – kažkas ten prisėdo, parašė, vadinasi. Ir vėl nubėgo kašės žiūrėti ir miegot, o tu, žmogau, toliau verdi ir vėl pats sau esi šeimininkas. Bet galiu kirsti, kad čia kavinėje mes esame po mikroskopu. Va taip ir regiu, sėdi jis prie kompo ir smaginasi.

- Kaip prašėte, - draugams priešais nosis nusileido du šešėliai ir jų šeimininkai – bokalai pilni alaus.
- Ačiū, Laura. Jūs labai dėmesinga. – trumpai ir nuoširdžiai padėkojo Igoris.
- Ačiū, - truputį delsė, lyg tikėtųsi sulaukti dar kokių prašymų, klausimų ar replikų. Bet draugai tylėdami prisistūmė bokalus arčiau, ir Laura nuėjo.

- Padėka, geras žodis, pagaliau šypsena yra sfera, kur tu gali reikštis nevaržomas, - pastebėjo Paulius, tačiau Igoris nesureagavo į tai.

- Apskritai, kodėl tas tavo Pelas pradėjo rašyti apie mus? Kam tai gali būti įdomu, kas skaitys? Ir ką jis prirašys, ką pateiks skaitytojui? Kaip mus pavaizduos? Juk visos tos detalės, kurias matome, ir mintys, kurios sukasi mūsų galvose, tik nuotrupomis guls tekste. Pavyzdžiui, ar užsimins apie mūsų šeimas?
- Oho, kiek daug rimtų klausimų, - nustebo Paulius. – Kiek teko skaityti jo rašliavų, tai jokių fontanų nebus. Ir aprašys mus bei mūsų šeimas lakoniškai, vos ne kokį cėvė įterps pradžioj, ir viskas. Bet prie ko čia mūsų šeimos, kam apie tai kalbi?
- Cha, - pralinksmėjo Igoris, - Nes, kaip sakai, jis pradžioj apie jas užsiminė, todėl dabar ir kalbamės.
- Na gerai, kas liečia šeimą, tavo fronte intriga gal ir gali gautis. Įsivaizduok, paplatina internete tavo nuotykius su kitom, o taviškė perskaito. Kaip tada tu toks visas geras išsisukinėsi? Net aš norėčiau paskaityti. O dar jei į šią dramą įvels ir vaikus...
- Baik. Ką mes kažkada prisiatviravome yra viena, bet dabar patylėk. Pagalvok, juk jis gali informaciją apie mus pateikti keliais būdais - mūsų dialogai, mūsų mintis atskleisti arba bendrai pilti apie mūsų gyvenimus. Jei du paskutiniai dar normaliai - čia net prie savęs prisikabinti negalėčiau, tai tu savo kalbomis mane išduodi, nors iš tikro tik kalbi, kas liepta. Iškilus problemoms, ieškočiau kaltų ir man būtų sunku susivaldyti tavęs nekaltinus. Tad pasistenk per daug nesisklaidyti. Neaišku, kiek mums dabar palikta erdvės nuosaviems sprendimams, bet manau, jos yra, ir tuo reikia naudotis, kad nesusipyktume. Nes aš irgi galiu tau atsikirsti. Kad ir taip - žiūrėk, kad mano kūniški virpuliai nenublanktų prieš tavo platoniškus vulkanų sprogimus, kurių skaitytojas mieliau klausysis... mieliau skaitys.

Paulius neatsakė, surimtėjo. Nutilo ir Igoris. Nugėrė kelis gurkšnius. Pirmasis prakalbo Paulius:
- Igariokas, aš suprantu, kad mes dabar žaidžiame. Tačiau mes niekados tokiom įmantriom frazėm nesišvaistėme. O jų šiandien netrūksta. Ir taip toli negrybavome. Tai labai neįprasta ir įtartina. Gal mumis dabar tikrai manipuliuoja, ir mums belieka tik paklusti bei nuolankiai stebėti, kas bus toliau?
- Ėėė, žmogau, neapleisk žaidimo. Stenkis. Grįžkime prie gerų, blogų darbų. Atrodo, man Pelas sufleruoja mintį.
- Kokią?
- Aš galiu duoti kraujo. Praktiškai viskas tik nuo manęs priklausys. Išsiaiškinsiu, kur tai galima padaryti, ir nueisiu. Tai juk geras darbas, ar ne?
- Šaunuolis. Dar atiduok inkstus, kepenis, stuburą, akis.
- Ha ha, juokinga, - pasimaivė Igoris. -  Ar man mano vaikai padėkos už tokį gerą darbą? Galvok, ką sakai. Visiems geras nebūsi.
- Okei, pradžioj bent kraujo nupilk. Pažiūrėsiu. O tai tik kalbėt temoki.
- O ko tu čia sėdi? Kur tavo blogi darbai, neskaitant to, kad protą man pi... knisi?
- O tu ką galvoji, atsistoju ir einu laužyti Dievo įsakymų į kairę ir į dešinę, po to dar paeinu ir vėl palaužau? Tokiems darbams reikalinga rimta strategija, kad sausam iš vandens išlįsti. Ar gali mane aityšniką poetą įsivaizduoti vartantį čia stalus, spjaudantį į snukius ir mergas už papų stveriantį? – Paulius atsisuko į bendrą kavinės kiemą, kad geriau įsivaizduotų tokio poelgio galimybę. – Va tas su ateivio galva ant maikės, - parodė į aukštą tvirtą vaikiną, kuriam ant nugaros prie marškinėlių paveikslėlio didelėm raidėm ryškėjo užrašas „you are next“. – sprigtu mane parvers. Tai koks aš tada blogiukas? Nerimta.
- Tai ir strateguok kartu su savo rašytoju. Pažiūrėsiu, kaip tau sekasi.

- Matai, nei tau, nei man nėra paprasta. Gal tegu Pelas pats galvoja, o mes, tipo, pajusime.
- Aha, pajusime. Aš jaučiu, kad pačiam Pelui galiu gerą darbą padaryti. Duok savo piniginę.
- Kam tau, - nepatikliai paklausė Paulius. – Nesumąstyk atiduoti kam nors, nes tai tik gėrio iliuzija. Prisimeni?
- Nepergyvenk. Nieko neimsiu, grąžinsiu nepalietęs vidurių. Davai, - paragino ištiesęs ranką.
- Tik smalsumo genamas, - išsitraukė piniginę iš kelnių kišenės, atidavė.
- O banko kortelės?
- Ką čia sugalvojai? Visos ten.
- Tai tu dabar basas?
- Basas. O mobilus, mašinos raktai nesiskaito?
- Gali pasilikti, - Igoris padarė didelį gurkšnį. Trečdalio alaus jau buvo nelikę. – Varau į ofisą. Palauk, - pareiškė atsistodamas.
- Tu man pažadėjai, - nors ir pasitikėjo, Paulius truputį jaudinosi dėl savo piniginės.

Nusisukęs jis nematė, kad draugas nenusileido laiptais žemyn, o tiesiu taikymu išėjo į gatvę. Gurkšnojo alų, iš neturėjimo ką veikti pradėjo vartyti matriošką, kol galiausiai praėjus penkioms minutėms paskambino Igoriui.
- Tai kuris iš mūsų šika, a? Kada grįši?
- Atleisk. Nepasakiau, kad piniginę grąžinsiu tik kitą dieną, greičiausiai sekmadienį.
- Nesupratau! - susinervino Paulius. – Tu kur esi?
- Darau gerą darbą - Pelui padedu tave paskatinti žygdarbiams. Aš išėjau ir negrįšiu, varau pasitrankyti po miestą. Sakei, šiandien su šeima išvarai savaitgaliui. Tai paskubėk.
- Kur paskubėti?! O kas sumokės sąskaitą?
- Paskubėk bėgti nesusimokėjęs, kol Laura nepradėjo bičių įtarti.
- Nu, tu kūrva blet! – nesusitvardė Paulius. Suprato, kad Igoris nejuokauja.
- Tik nepamiršk matrioškos - nepalik dovanos-įkalčių. Strategiškai pavaryk.
- Blet, Igariokas, niekur aš nebėgsiu, paskambinsiu, kad kas atvažiuotų.
- Niekam tu neskambinsi, nes Pelas apie tai nerašys. Davai, drąsiai ir užtikrintai. Būk blogas.
- Eik tu nachui.
- Gerai, labai gerai, taip laikyk. Jaučiu tavyje kunkuliuojant nevaldomą tamsiąją požemių jėgą. Atsijungiu. Be sekmadienio vakaro neskambink, neatsiliepsiu. O kai grįši, susitiksime, pasipasakosime, kaip sekėsi. Čiau, braške.

Paulius vos nepasiuto. Reikėjo susitvardyti, sugalvoti, kaip pabėgti. Jis galvojo, kad tuoj tikrai prisistatys padavėja ir pradės klausinėti, ko nereikia. Bet ką daryti su matrioška? Gal čia palikti? Nes tik atsistok su ja - iš karto įtarimas. Ne, jis nepasiplaus iš žaidimo, eis iki galo. Šiek tiek nurimęs Paulius pats sau tyliai tarstelėjo:
- Na gerai, jei žaisti, tai žaisti.
Atsistojo, paėmė į rankas matriošką ir patraukė link baro, už kurio į jį įdėmiai rimtu veidu žvelgė Laura. Pasirodė, net baltas dramblys ant rankovės sumosavo ausimis, taip iki žvangesio sujudindamas žalvarines apyrankes. Dar prieš tai padavėja matė išeinantį Igorių nieko jai nepasakius, nors paprastai jis visados atsisveikindavo - kažkas buvo ne taip. Praeidamas pro šalį Paulius kvailai nusišypsojo ir leptelėjo paruoštą frazę:
- Išsipurvino matrioška, turiu nuplauti, - ir nelaukdamas reakcijos nusileido žemyn, užsirakino tualete.



Sekmadienio vakare Žvėryno rajone į vieno namo duris Paulius įnirtingai pasibeldė kumščiu, paskambino keturis kartus ir vėl pasibeldė.
- Igariokas yra? – net labas nepasakė draugo žmonai, kai ši pravėrė duris.
- Pas tave Paulius! Ir jam kažkas negerai! – į namo gilumą šūktelėjo ši. – Užeisi?
- Čia palauksiu, –  keliais laipteliais palipo žemyn.
- Kas atsitiko?
- Nieko neatsitiko. Greičiau jis ten.
Ji privėrė duris ir dingo. Netrukus pasirodė Igoris, basas, vilkintis tik šortus. Sustojo iš viršaus tyrinėdamas draugą.
- Ateik čia, - pamojo Paulius ranka.

Draugai stovėjo ant takelio vienas priešais kitą išlaikydami pusmetriu didesnį atstumą nei įprastai. Vis dar tylėdamas Igoris iš šortų kišenės ištraukė piniginę ir ištiesė ranką. Paulius žengtelėjo, kad pasiektų. Tuomet Igoris ir paklausė:
- Ar tu vis dar blogiuko rolę vaidini, kad atrodai lyg nesavas? Galva šlapia, pusė maikės taip pat. Ką dar spėjai pridirbti?
- O tai ką jau pridirbau?
- Na, ten kavinėj, kai aš išė...
- Palauk, nepasakok. Aš viską žinau.
- Ką žinai? – nustebo Igoris.
- Žinau, kad tu žinai, ką aš kavinėj pridirbau, - nervingai patikino Paulius. Jo veidas buvo šiek tiek pabalęs ir įsitempęs.
- Neponial... Iš kur žinai, kad aš žinau apie tave? Juk išėjau pirmas ir daugiau tavęs nemačiau iki dabar.
- Meluoji, - kreivai išsišiepė Paulius. – Tu pasislėpei, palaukei, kol aš pabėgsiu iš kavinės ir grįžai.
- Iš kur tu, blet, žinai? – jau ir Igoris pradėjo nervuotis. – Tu negalėjai manęs matyti.
- Ir nemačiau.
- Tai kažkas tau pasakė?
- Ne, niekas nesakė.
- Tai iš kur, blet, žinai? Ir kokio bybio tu ten pri...
- Palauk! - pakėlė toną Paulius. – Norėjai gerą darbą padaryti, išpirkti draugo nuodėmę ir dar prieš Laurą pasirodyti?
- Nu, blet, Pauliau, nediorgink manęs. Aš įtariau, kad tu drįsi pabėgti - kaip zuikis skuodei su matrioška pašonėj. Oi, žvengiau, bet tyliai... O truputį palaukęs grįžau sumokėti už viską iš savo kišenės. Jau būtų prasidėję mums bėdos... Užglaisčiau, pasakiau, kad papokštavom, atsiprašiau. Bet kai kilo apačioj triukšmas, kai mane apkaltino, nes buvau kartu su tavim, ir kai pamačiau tavo meną šikane, man tikrai chujova pasidarė. Iš gėdos skradžiai žemę norėjau prasmegti.
- Ir tada tu paprašei skuduro, ir pats plovei mano apmyžtas sienas, baldus, grindis ir rinkai šūdus iš kriauklės. A, kaip tau toks blogas darbas – be niekeno pagalbos, be iliuzijų? Ir dar viršaus penkiasdešimt eurų palikai už moralinę žalą. A?
Neiškentęs Igoris prišoko prie draugo ir sugriebė jo marškinėlius, kad šie net įplyšo. Jis šnypštė Pauliui į veidą:
- Iš kur, blet, žinai?
- Ramiai, - neišsigando. Bandė atsistumti ir jam šiek tiek pavyko. – Bet tuo tavo geri darbai, Igariokas, dar nesibaigė. Kitą dieną tu tikrai nuvarei į kraujo centrą ir davei kraujo.
Igoris nustėręs atleido kumščius, atsitraukė žingsnį atgal ir lėtai sukiodamas galvą į šalis teištarė.
- Tu juk buvai išvažiavęs. Kas per chuinia...

Kelias sekundes abu tylėjo varstydami vienas kitą žvilgsniais.

- Man baisu, Igori, - drebančiu balsu ištarė Paulius. Nerviškai maigė sunarintus rankų pirštus. – Taip, mes neseniai grįžom iš kelionės, ir aš įlindau į rašyk eltė. Perskaitęs... Po to vonioj pasilenkęs po šaltu kranu ilgai dar mirkau. Man nieko kito neliko, tik čia atvažiuoti. Iki tol nieko apie tavo gerus darbus nežinojau...
- Paaiškink, prašau. Ką perskaitei? - suglumęs paprašė Igoris.
- Šiandien Pelas įkėlė rašliavą apie mus. Nuo baltų dramblių surašė kaip buvo. Kai ką praleido, bet viskas tiesa. Iš ten ir sužinojau, kad grįžai į kavinę, kad varei kraujo duoti. Net šis pokalbis ten yra. Mes darome tai, ką jis rašo.
Igoris lėtai susiėmė už galvos. Jis tikėjo draugo pasakojimu.
- O labiausiai mane neramina tai... – Paulius nutilo akimirkai. Tvirtai tvirtai žiūrėjo draugui į akis, tarsi matytų jį paskutinį kartą. – Kad Pelo istorija baigiasi čia.