Pajūrio miestas

Pajūrio miestas, rūko miestas
Lyg servetėlė raukšlina patiestas.
Šypso popieriaus dangus
Raukosi po juo žmogus.

Raizgenasi mašinos ta tiesia gatve,
Va, perėja, o va - bala.
Štai šviesoforas mirksi raudonai,
Atsako jam keli keiksmai.

Užmigo saulė. Plaukia debesis.
O vėjas ūžia:,, Bus liūtis! Liūtis! „
Sugirgžda autobusas. Sužaibuoja.
Moteriškėlė vėl į darbą pavėluoja.

Ir prasidėjo. Na, liūtis. Sakiau.
Reik pastatan. Greičiau, greičiau.
Akropolis arčiausiai, bet bėda, bėda...
Po „Yamam“ piniginė jau tuščia.

Akropolio aikštelėj, kur kaštonai,
Balandis, mąstęs apie būtį, tarė oriai:
„Gyvenimas – tai lyg grūdų pora... “
Bet jį išvaikė vaikiščio ranka.

Prie pado greitai jam prilips guma,
O jo sesuo poryt paslys duše.
Užmigs ryt autobuse tėvas, migs mama,
Taip raukšlė dar viena bus užraukta.