Prieštamsis (5)

Lietus per naktį išverkė visas debesų vandens atsargas, ir paryčiais nurimo. Rytinio vėjo gūsis persivertė per perėją, pakeliui ant įšalo išbarstydamas miriadus sporų, atneštų iš anapus plytinčių Papartynų. Perėja buvo įsispraudusi tarp dviejų viršukalnių, turėjusių prašmatnius vardus Metropolijos Geografų ir Navigatorių Draugijos atlasuose.

Vietiniai Bendrovės darbuotojai nematė reikalo kvaršinti galvas sau ir savo artimiesiems visokiomis keteromis bei gūbriais, ir vadino abu kalnus atitinkamai Kairys Papas ir Dešinys Papas. Viršukalnės turėjo panašumo su atitinkamais moterškais organais tiek, kad jį įžvelgti galėjo nebent hormonų audrų kamuojamas paauglys, bet armijos ir samdinių kontingentui niekas nekėlė brandumo ir subtilaus jumoro jausmo reikalavimų. Anatominis pavadinimas taip prilipo, kad net Bendrovės tarnautojams ir vyresniesiems žiūrėk išsprūsdavo tokie folkloro perlai, kaip: „debesys taip žemai, kad net Papų nesimato“ arba „visą dieną tik Papai prieš akis“. Iki atvykstant Bendrovei, pelkiniai ir raudonsnukiai amžių amžius gyveno prie perėjos. Niekam net nešovė į galvą pasidomėti, kaip jie vadina viršukalnes.

Rytinis vėjas, ištrūkęs iš geografijos žabangų, nušiureno nuskurusiais viržiais, ir smeigė viršukalnių šalčio pirštais į susigūžusias forto sienas. Aptakios sienos buvo statytos taip, kad atlaikytų artilerijos šūvius, tad vėjo pastangos nesulaukė jokio atsako. Rytys papleveno vimpelus, pagirgždino praviras duris, įpūtė žarijas, ir nušniokštė pušų neūžaugų viršūnėmis slėnio link.

Pamažu susisukusias pušeles pakeitė tujos, maumedžiai ir eglės. Pagrindiniam slėniui gilėjant ir platėjant, rytys pūtėsi ir lėtėjo, dairėsi į šoninius tarpeklius ir slėnius. Aršus pasiutėlis, kaukęs perėjos tarpeklyje ir lenkęs prie žemės pušeles, virto lėta ir užtikrtinta šalto oro banga, ramiai besiritančia medžių viršūnėmis. Šilta, lietaus prigirdyta žemė garavo. Drėgmės prisotintas pažemės oras maišėsi su šaltu kalnų oru ir virto tirštu rūku. Rūko tumulai pleveno, pūtėsi, kimšosi slėnyje, ir nesutilpdami virto pro slėnio žiotis į pelkynus, tartum banda milžiniškų avių.

Tomis

Tomis Gorpas intensyviai dirbo – registravo meteorologinius duomenis. Darbas pasižymėjo sėdėjimu ant sulankstomos kėdutės bokšto palėpėje, karštos arbatos gurkšnojimu ir dairymusi pro senovines šaudymo angas. Ach taip, dar reikėjo užrašyti oro temperatūrą, vėjo greitį ir taip toliau. Bendrovės statutas tam numatė valandą laiko per dieną. Tomis viską surašydavo per tris minutes, bet nematė reikalo ginčytis. Valanda – reiškia valanda. Kėdė patogi, arbata karšta, ko dar norėti? Na gerai, gurkšnelis ko nors stipresnio arbatoje irgi nepamaišytų. Arba minkšta mergiščia ant kelių. Taaaaip, šilta ir minkšta… Arba šilta ir stangri… Taaaaip…

Kieme pora apsimiegojusių technų kėblino link variklio. Storas sandėlininkas pūkšdamas rakino sandėlio vartus. Sandėliavimui buvo naudojamas senų senovėje iškirstas urvas kalno šlaite, plačiau žinomas, kaip „senoji šachta“. Šachtos vartai vėrėsi tiesiai į tvirtovės kiemą, šalia naujojo garo variklio. Tomis nuoširdžiai nekentė požemių, tad sandėlio priežiūrą palikdavo sandėlininkams, o pats dirbo kontoroje.  Deja, sandėlininkus irgi reikia prižiūrėti. Tomis padūsavo, skaičiuodamas kada paskutinį kartą darė inventorizaciją.

Trinktelėjo durys. Tomis paskubomis stvėrė binoklį ir sužiuro į kiemą. Tfu, čia tik dirikas iš blokhauzo išėjo. Kur anas kėblina? Ant kaklo kabo žiūronai, pypkė dantyse, apsirengęs šiltai. Matyt link pakraštinės sienos, pasidairyti. Tomis tikėjosi, kad Nijenhuizas nesugalvos lipti į bokštą. Be abejo, bokšto viršus aukščiau, nei šaulių laiptelis, bet gerai apylinkių apžvalgai trukdė šaudymo angų siaurumas, ir laiptai tokie nepatogūs… Gal neatsigrūs gadinti rytinio patingėjimo?

Nors Tomio sąžinė buvo beveik rami, bet jis visai netroško aiškintis prieš vadovybę, kodėl kas rytą gaišta laiką bokšte. Tikroji priežastis vis tik buvo… Apykvailė.

Gaspadinė kas rytą siųsdavo vieną iš virtuvės mergų nunešti šviežiai plikytos arbatos į vyresniųjų kontoras. Paskutiniu metu pareiga labai jau dažnai kliūdavo Merlai, gaspadinės dukrai ir darbų vykdytojo podukrai. Nepriklausomai nuo oro sąlygų, iš karštos virtuvės mergina visada išeidavo vienmarškinė, ir nepripažino jokių korsetų, ar kaip ten juos vadina. Sausom dienom plonas audinys lipdavo prie suprakaitavusios odos, apčiuopiamai demonstruodamas jaunų krūtų pusrutulius. Lijant lietui, šlapi marškinėliai demonstruodavo praktiškai viską… Ech, tiktai griebk už stangraus liemens, pasodink dailiai kraipomą užpakaliuką ant kelių… Lengvas šiurpas nupurtė vien prisiminus.

Tomis nebuvo drovus, o Merla ne dviprasmiškai davė suprasti, kad sėdėjimas ant kelių būtų tik trumpas žingsnelis link šlapių marškinių pašalinimo, apvalumų glamonėjimo, ir toliau sekančių žingsnių. Deja, medaus kaušą gadino deguto šaukštas, plačiau žinomas, kaip „santuoka“. Vos į pilnametystę įžengusi, Merla akivaizdžiai medžiojo vyrą ir taikėsi aukštai, pagal mamelės pavyzdį. Seilę varvinantys samdiniai gaudavo špygą. Tomis, jaunas viengungis pajininkas, gaudavo aistros uraganą. Jis vylėsi, kad atvykus vyrknygininkui ir apskaitininkui (abu jauni, pajininkai ir, Tomio žiniom, nevedę), merginos dėmesys pasiskirstys. Merla, deja, dalinių priemonių nepripažino ir sustiprino rytinį puolimą dviem atsegtom sagom. Paskutiniu metu „pasimatymai“ taip įkaito, kad potencialus jaunikis nepasitikėjo savo savitvarda, ir pasirinko taktinį atsitraukimą. Žinoma, visą laiką buvo galimybė laimėti pasiduodant, bet ant to pačio grėblio antrą kartą… Ne, dėkui. Tomis dar nebuvo linkęs susaistyti save su viena moteriškos lyties atstove, kad ir kokia gundančia.

Tiesa sakant, Tomis galėjo lygiai taip pat išvengti Merlos dėmesio, susiradęs darbo sandėlyje, arba priešpilyje. Bet tada būtų netekęs malonumo stebėti, kad ir iš tolo, merginos grožybes.

– Labas rytas, tamsta Syversai, – Tomio godas pertraukė direktoriaus balsas. Tomis atsargiai kyštelėjo nosį pro kitą šaudymo angą, ir mintyse nusikeikė – šalia diriko skrybėlės pilkavo apsaugos vado kepi. Kada ir kaip senas krienas nepastebėtas užlipo ant šaulių laiptelio?

Syversas atsikrenkštė, ir tik tada atsakė:

– Labas rytas, tamsta direktoriau, – krenkštelėjo dar du kartus, ir išspaudė, – ėė, tamstai mano vakarykštis pranešimas pasirodė neadekvatus?

– Informacija buvo… Kokybiška.

Kelias minutes tvyrojo tyla. Direktorius kimšo į pypkę naują porciją tabokos. Apsauginis trypčiojo ir dairėsi per vienvamzdį žiūroną. Prikimšęs pypkę, dirikas vikriu judesiu čirkštelėjo skiltuvu per titnagą. Įpūtęs pintį, žėruojantį gabalėlį perkėlė į pypkę ir atsargiai,  tarsi pasimėgaudamas, patraukė.

– Bet nepakankama, – lyg niekur nieko tesė Nijenhuizas. – Papasakokit man daugiau apie sezoninius puldinėjimus iš Papartynų.

Syversas vėl krenkštelėjo:

– Vadinasi, taip. Kiek mums žinoma, artėjant Tamsai, laukiniai keliauja…

– Migracijos teoriją aš žinau, – dirikas pertraukė apsauginį, – mane domina ginkluotė, taktika, tikslai. Jei neklystu, tamstai teko susidurti su aborigenais akis į akį?

– Aborigenais? A, laukiniais. Taip taip, teko, – apsauginis vėl pakrenkščiojo. Peršalo jis, ar kokį galą? – Ginkluotė: lankai, ietys, kirviai, vėzdai, granatos. Kažkiek muškietų, pistoletų. Parakinių ginklų nedaug. Kaunasi pavieniui, linijos laikyti nemoka, velitų taktika, taip sakant…

Tomis greitai pametė mintį. Taip, raudonsnukiai ateidavo per perėją pasidemonstruoti vyriškumu vienas prieš kitą, ir vogti viską, kas blogai padėta. Taip, dalis prasmukdavo pro perėjos fortą, ir galėjo prikiaulinti nesisaugantiems. Bet visi apie juos žinojo – sezoninis nepatogumas ir tiek. Kasyklos ir priešpilis apjuosti stačiatvore, išstatyta papildoma sargyba. Laukiniai puikiai mokėjo slėptis, šaudyt ir mėtyt judėdami, reikalui esant šauniai grumdavosi vienas prieš vieną, bet niekad nesikovė rikiuotėje, nemokėjo išlaikyti spaudimo puolime, neišstovėdavo gynyboje. Tomiui teko girdėti iš senesnių darbuotojų, kad užtenka keletą rimčiau sužeisti arba nudobti vieną du, ir visa gauja atsitraukia. Gentis negali sau leisti prarasti darbingos vyrijos. Kam išvis dėl jų jaudintis?

– …priešpilį du kartus sudegino…

Tomio žvilgsnis nevalingai nukrypo į priešpilį kalvos apačioje. Pro perėjos žiotis virstantys rūko tumulai pamažu slinko artyn, bet kol kas tik skystas rūkelis vertėsi per stačiatvorę, vinguriavo tarp dirbtuvių, samdinių barakų, kalvės, burgerinės, medienos pastogių, maišėsi su kaminų dūmais. Rąstiniai priešpilio pastatai nebuvo nei aprūkę, nei apdegę. Priešpilis degė pačioje pradžioje, kai filialas tik įsikūrė, o dabar buvo pilnai atstatytas. Reikia manyti, tuo metu filialo apsauga dar tik mokėsi savo darbo.

– …ir kaip dažnai pasirodo skolarai?..

Ką?! Prie ko čia atsimetėliai skolarai? Syversas, be abejo, atsakė neigiamai:

– Niekada, tamsta direktoriau. Kartais pastebim vieną kitą burbulą praskrendant rytų-vakarų kryptimi. Nieko daugiau.

Dirikas nusuko pokalbį kita linkme, bet Tomiui niekaip iš galvos nėjo keistas Nijenhuizo susidomėjimas. Vakar vakare, klausinėdamas Tomį apie prekybinius ryšius su gretimu filialu ir pelkiniais, dirikas taip pat klausė apie atsimetėlius. Lyg tarp kitko, nesuteikdamas didesnės reikšmės klausimui, ir taip pat nusuko pokalbį kitur, gavęs neigiamą atsakymą. Vakar Tomis mintyse nurašė klausimą diriko neišmanymui – ko gi gali reikėti pasipūtusiems padangių technokratams tokiame užkampyje? Užtat dabar, pakartotinai išgirdus klausimą, Tomis susimąstė.

Anot istorijos, Antrojo Pasidalijimo metu visų kariaujančių pusių technokratai ir mokslinčiai paslapčiomis susitarė, ir paskelbė ultimatumą: arba karas baigiasi, arba nebus daugiau jums nei garo, nei elektros, nei gydymo.  Ir karas baigėsi – priešininkai tuojau pat pasirašė paliaubas, idant galėtų aplaužyti ragus maištininkams. Maištininkai, nelaukdami pelnyto atpildo, paspruko. Be abejo, juos bandė vytis, bandė grasinti, bandė įkalbinėti. Viskas veltui – atsimetėliai susigrobė veik visus orlėkius, ir įsitaisę neprieinamose kalnų viršūnėse drąsiai spjaudė į likusį pasaulį.

Įvykio pasekmės pasijuto ne iš karto. Viena, ne visai visiems mokslinčiams pavyko pasprukti, antra, pasiliko praktiškai visi technai ir mechanikai. Bendrovė, turėjusi daugiausiai gerai apmokytų technų ir labiausiai nutolusi nuo Bažnyčios, išplėšė riebiausią kąsnį iš paskutinio pyrago. Paskubomis įkurta Technomantų Ložė sugraibė daugumą informacijos, būtinos tolimesnei kasyklų, liejyklų ir manufaktūrų veiklai. Ne ilgai trukus, Bendrovė vėl tvirtai suėmė Metropolijos valdymą į savo rankas, ir net ėmė įtakoti kontinento Dominijas, kurių pramonė ir gerbūvis pamažu blėso.

Nepaisant technomantų pastangų, prasidėjo stagnacija, kiekviena nauja karta žiūrėjo tik į praeitį ir nekūrė nieko naujo. Procesas buvo lėtas, užtruko du šimtus kažkiek ciklų, tačiau burbulas galų gale sprogo. Trečiasis Pasidalijimas pastatė Atsimetėlius ir Metropoliją į tą pačią fronto pusę. Santūrūs eks-priešai mindžikavo ir tempė gumą iki paskutinės akimirkos, kol galų gale pasidavė neišvengiamybei. Diplomatų rankos buvo paspaustos, sutartys pasirašytos, Metropolija gavo žinias, Atsimetėliai gavo resursus. Karas šiaip ne taip baigėsi sąjungininkų pergale. Įtempta, atsargi, abiems pusėms nemiela sąjunga išliko. Atsimetėliai įgijo ir naują vardą, tačiau iki šiol Tomis negirdėjo, kad kas nors naudotų  politkorektišką terminą „skolaras“ privačiame pokalbyje. Negi per paskutinius du ciklus Metropolijos mados pasikeitė taip smarkiai?

Vėl durų trinktelėjimas, ir žingsniai kieme. Tomis čiupo binoklį, ir vos susilaikė nenusikeikęs visu balsu. Per kiemą su arbatiniu rankose ėjo ne Merla ir net ne kuri nors iš kitų virtuvės mergų. Negrabiai pusiau ištiestose rankose laikydamas rankeną, iš perkreiptos burnos tystančiomis seilėm, klumpančiais žingsniais risnojo vietinis pusprotis Balvonas. Ištįsęs, kampuotas, nerangus Balvonas trindavosi aplink, ir mielai vykdydavo gaspadinės paliepimus. Žinoma, jeigu suprasdavo.

Tomis mintyse dėjo į šuns dienas ant sienos tupintį diriką. Jo nuomone būtent  direktoriaus buvimas paskatino Gaspadinę palaikyt Merlą toliau nuo nuodėmės. Negana to, dabar Tomis buvo priverstas sėdėti ir laukti, kol kilmingoji asaba teiksis išsinešdinti, nes nulipti žemyn nepastebėtam nebuvo jokių šansų, o aiškintis ką tiek laiko veikė bokšto viršuje nesinorėjo dvigubai labiau, nei prieš tai. Iš ties, kokio velnio reikėjo tiek laiko šalti subinę. Kad pažiūrėt į optiškai padidintus papus? Žiopliau ir būti negali. Antrame priešpilio burgerinės aukšte galima pamatyti iš arti – ir net pačiupinėti – visus moteriškus atributus. Be jokių marškinių, šlapių ar sausų. Už labai prieinamą kainą, į kurią įtraukta ne tik matymas ir čiupinėjimas. Viskas, laikas ateiti į protą ir užsiimti darbu. O jeigu kažkokio įtampa tam trukdo, įtampą reikia pašalinti, va taip va.

Dar vienas durų trinktelėjimas ir skubrūs žingsniai. Tomis grynai refleksyviai žvilgtelėjo į kiemą, nesitikėdamas nieko gero. Nieko gero ir nebuvo. Iš blokhauzo iššoko vyrmechas Leris, apsidairė, pamatė direktorių, ir vos ne pakniopstom nuskubėjo link sienos. Jam iš paskos skuto mokinys technas, kurio rankose plevėsavo popieriaus juosta. Dar nepasiekęs laiptelių, Leris pradėjo šaukti:

– Tamsta direktoriau! Tamsta direktoriau! Skubus pranešimas iš dvidešimt antrojo!

Vyrmeko balse aiškiai girdėjosi palengvėjimas, tartum jis būtų per plauką išvengęs didelės nelaimės.

– Dėkoju, tamsta vyrmechanike. Ką mums praneša dvidešimt antrasis filialas? – ramiai pasidomėjo direktorius. Tomis surizikavo atidžiau žvilgtelėti pro kitą šaudymo angą ir vos susilaikė ne švilptelėjęs. Apsitaisęs puikiai gulinčiu melyno tvido kostiumu, laikydamas tarp pirštinėmis aptemptų pirštų grakščią ilgakotę pypkę, Nijenhuizas žvelgė į atskubantį vyrmeką taip, lyg skubių pranešimų priėmimas ant šaulių laiptelio ankstyvą rytą būtų visiška kasdienybė. Tačiau ne jo išvaizda nustebino Tomį, o šalia stovinčio Syverso. Kasdieniškai pasitempęs, kasdieniškai pilkas apsaugos vadas buvo labai nekasdieniškai apsikarstęs ginklais ir amunicija: perpečių kišenės prikimštos patronų, prie diržo styro kardo rankena, ant klubo kabaldžiuoja karabinas. Kas čia dabar? Seną krieną nostalgija užpjovė? Prisiminė senas geras dragūnų viršilos dienas?

Tuo metu pokalbis kieme tęsėsi:

– Tai kad pranešimas šifruotas, tamsta direktoriau!

– Tokiu atveju, pradžioje turėtumėt kreiptis į apskaitininkus, idant iššifruotų, ar ne? – sarkazmo diriko balse būtų užtekę visai pastraipai.

– Drįstu pranešti, negaliu! – puolė teisintis vyrmechas. – Vyrapskaitininkas kasyklose, o apskaitininkas kažkur dingęs. Niekas nežino kur. Aš klausiau!

Nijenhuizas metė klausiamą žvilgsnį į apsaugos vadą. Syversas, prieš atsakydamas, kažkaip sugebėjo dar labiau pasitempti:

– Apskaitininkas Alpas Veiras paskutinį kartą buvo pastebėtas išvykstantis pro vartus vakar, apie keturioliktą valandą. Tuo pačiu metu, kai išvyko laido remonto grupė. Kol kas negrįžo. Manoma, kad keliauja su minėta grupe.

Cha! Pasirodo kompleksuotas storulis turi parako. Gal ir ne toks beviltiškas nuoboda, kaip atrodė?

Nijenhuizas pakėlė antakį. Apsaugos vadas lengvai gūžtelėjo pečiais ir atsakė, nelaukdamas klausimo:

– Apskaitininkas Veiras yra pajininkas ir tarnautojas, o ne samdinys. Judėjimo laisvė nesuvaržyta atskiru nurodymu. Budėjęs apsauginis užregistravo išvykimo faktą žurnale ir pranešė pamainos pabaigoje.

Direktorius suėmė dešine ranka pypkės galvą, ir pradėjo kaukšėti kandikliu į kairio nykščio nagą. Lėtai ir ritmingai. Leris žiūrėjo į pypkę lyg užhipnotizuotas, ir lengvai krūpčiojo sulig kiekvienu „kaukšt“.

– Kitaip sakant, ryšį su pasauliu turime, galimybės naudotis – ne, – lėtai ištarė Nijenhuizas. – Ar pavyko susisiekti su kasyklomis?

– N-n-ne, – sumikčiojo vyrmechas. Tada atsikrenkštė ir jau aiškiau pridėjo, – gal lietus ir rūkas trukdė, tamsta direktoriau?

– Gal. O gal ir ne. Ar bandėte ką nors išsiųsti į dvidešimt antrąjį?

– Tikrai taip. Rytinį ryšio atidarymo signalą davėm!

– Atsakymą gavote?

– Tai kaip ir ne… Tai yra, dar negavome, – skubiai pasitaisė vyrmechas.

– Eikite, ir gaukite! – trumpai nukirto dirikas, ir staigiu judesiu nusisuko į parapetą. Vyrmechas nieko neatsakęs apsisuko, ir nuspūdino į blokhauzą.

Nijenhuizas keliais kaukštelėjimais į parapeto akmenį išmušė pelenus iš pypkės, ir pradėjo kimšti šviežią tabaką. Po kelių akimirkų pats nutraukė trumpą tylą, kreipdamasis į apsauginį:

– Turiu pagrindo manyti, jog teks surinkti dar vieną būrį. Tik dar negaliu nuspręsti, kurį apskaitininką bandysim susigrąžinti pirmą.

– Tamsta direktoriau, išskaidydami jėgas dar labiau pabloginsime savo poziciją! – užprotestavo Syversas, ir Tomis mintyse jam pritarė. – Jeigu septynių, tai yra, aštuonių, vyrų būrys papuolė į bėdą, reiškia reikės siųsti bent dvidešimt, o tai ir daugiau! Iš kur mes tiek žmonių paimsim!?

– Ten, kur nepraėjo aštuoni, reikia arba šimto, arba dviejų-trijų. Dėl skaičių galėsim padiskutuoti vėliau, o žmones… Žmones gausim iš Dievo malonės.

– Ką? – žioptelėjo visai išmuštas iš vėžių apsauginis.

– Netikite Dievu, tamsta Syversai? Be reikalo. Štai, žiūrėkite, – ir Nijenhuizas bedė pypkės kandikliu link priešpilio. Jam paantrino vartus saugančio apsauginio šūksnis.

Tomis paskubomis griebė binoklį, ir nukreipė į priešpilio vartus. Iš artėjančios rūko sienos niro vora uniformuotų figūrų.