Veidas subjaurotas dirbtinos šypsenos

Veidas subjaurotas dirbtinos šypsenos. Ar pastebi kaip keičia tai tave? Tikriausiai ne. Na ir kam tai svarbu. Tiesiog atsikeli ir sėdi į savo automobilį. Na ir kas, kad jis sukriošęs. Svarbu vis dar važiuoja. Tada pasileidi į užmiestį.
Žengi žingsnį ant įšalusios žemės kur ne kur padengtos sniegu. Patinka man šis jausmas. Jauti kaip šaltis skverbiasi į tavo kūną. Bet tai net nesvarbu. Pažvelgi į žvaigždėtą dangų. Ir užstaugi vilko balsu. Tada garsiai nusijuoki. Ir šį kartą jau nebjauroja tave šypsena. Tiesiog šypsaisi, kaip vaikas. Pakeli grumstą ir sviedi jį nuo savęs.
Apsisuki ir eini. Eini vėl į ten kur nesinori grįžti, bet privalai. Tik šį kartą vežiesi su savimi išsivaliusią siela. Kol vėl nepavargsi nuo miesto triukšmo. Kol vėl negrįši čia...