Paskendau beveik taip, kaip ir norėjau.

Tuo metu Saulė leidosi kitapus pakrantės, o aš visą reginį stebėjau plačiai atmerkęs akis, ibridęs iki kelių Atlanto vandenyne. Bangos vis baksteldavo man į nugarą, ritmingai, kas 3-4 sekundes. Vanduo buvo šiltas, kokie 27 laipsniai virš nulio pagal Celcijų. Po keletos akimirkų Saulė dingo už iškilusių pastatų ir pradėjo ryškėti artėjanti prietema. Aš atlošiau galvą ir iškilau plūduriuoti pilvu į dangų. Nei vieno debesėlio, tik vienalytė mėlyna masė... Mano kūnas tyvuliavo vandenyje, taip laisvai, lyg sklandyčiau kažkur danguje, it koks bemasis. Visos mano pastangos išgyventi buvo sutelktos į kvėpavimą ir vaizdinio perkurymą smegenyse. Staiga šviesiai mėlyną dangų per pusę pradėjo skirti skrendantis lėktuvas paliekantis baltą dūmų liniją už savęs. Jis buvo taip aukštai, kad nesigirdėjo nė menko garselio iš tų galingų variklių. Koks tolimas atstumas mus skiria, o aš visdar tave regiu...

Per akimirksnį didesnė banga apgobė mano veidą ir aš pasinėriau į vandens gelmes. Išpučiau visą orą iš plaučių ir grimzdau link dungno. Lėtai, ramiai, visas atsipalaidavęs it koks skuduras. Kai deguonies kiekis plaučiuose visiškai išseko, aš dar norėjau pabūti. Dar minutėlę, visai kaip jaukiuose lovos pataluose kiekvieną rytą. Bet, kaip visada, negaliu užsilikti fantazijose ir turiu kilti į realybę. Palikti dalį savęs tūnoti toje pačioje vietoje ir tam, kas liko, nešdintis pas žmonija. Tik prieš išnyrant dar pagalvojau, kad beveik viskas taip, kaip manojoj minčių oazėj...

Svajokit atsargiai, kaip matot – viskas gali išsipildyti.