Rašyk
Eilės (73683)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1 dalis
Pagaliau sulaukiau vieno sunkiausių gyenimo etapų galo. Baigiau mokyklą. Galbūt daugumai ši gyvenimo dalis yra viena maloniausių prisiminti. Visi draugai, vakarėliai, išdaigos per pamokas, užklasinė veikla. Linksma, kai esi populiarus ir turi daugybę draugų. Gali legvai švaistyti laiką, negalvodamas apie buitinius dalykus, juk tam turi tėvus ir per daug nesuki galvos dėl mokslų, vis tik dar ne profesiją įgyti bandai. Man buvo kitaip. Jau pagrindinėje mokykloje pradėjau ieškoti savęs ir mėginti suprasti savo egzistencijos prasmę. Bandydama paaiškinti savo mintis eiliniam nepažįstamam bendraamžiui vakarėlyje likdavau nesuprasta. Keistuolės vietoje. Todėl po kelių skaudžių pamokų užsidariau savyje ir nustojau dalintis išgyvenimais. Taip ėjo savaitės, mėnesiai, metai. Mane gelbėjo visada po ranka esantis dienoraštis be kurio nebegalėdavau išeiti iš namų. Ir man to užteko. Užteko tokio būdo nepamiršti kas esu ir toliau elgtis kaip eilinei paauglei. Dalyvavau vakarėliuose, išbandinėjau naujus dalykus, net susiradau vaikiną. Viską dariau pagal nerašytas taisyklės, kokiu reikia būti paaugliu, gyvenant 21-ąjame amžiuje. Iš pažiūros, tie metai mokykloje nebuvo nei sunkūs nei lengvi. Kaip ir visi turėjau nuosmūkių ir pakilimų, todėl niekas nesuko dėl manęs galvos. Ir aš tuo džiaugiausi. Bet giliai viduje laukiau šio spektaklio pabaigos, kada galėsiu išplaukti į atvirą vandenyną - suaugusiųjų pasaulį. Skaičiavau dienas, kol galiausiai laikiau atestatą savo rankose ir jau mačiau vartus svajonės link. Taigi, kaip galėdama greičiau susikroviau lagaminus ir išvažiavau į išsvajotąją šalį - Angliją. Ją laikiau svajone, nes tai buvo viena geriausių vietų atsiplėšti nuo savo praeities - šeimos, mokyklos, klasiokų, draugų, gimtojo miesto. Tą akimirką nieko iš ten nenorėjau vežtis kartu į savo naująjį gyvenimo etapą, todėl iškeliavau viena, kupina vilčių ir optimizmo. Pagaliau aš galiu būti tikroji aš, be visuomenės brukamų taisyklių ir nurodymų, koks turi būti jaunas žmogus. Jaučiausi, lyg pasaulis būtų man po kojomis, o naujos patirtys ranka pasiekiamos.
Su lagaminu vienoje rankoje ir didele rankine kitoje  įžengiau į savo naujuosius namus. Savininkas perskaičiavęs nuompinigius, įteikė man raktą ir kažką murmėdamas nulipo laiptais žemyn. Aš stovėjau tarpduryje ir neturėjau drąsos žengti toliau. Ne tik dėl to, kad mano miniatiurinis butas buvo pasibaisėtinoje stadijoje, bet ir dėl to, jog norėjau įsiminti, kaip atrodo mano pirmieji namai. Pagaliau, pasidėjus daiktus ant žemės, uždariau duris. Tai buvo mažytis vieno kambarėlio, kuriame tilpo ir virtuvė ir svetainė ir miegamasis, butas su dar mažesniu vonios kambariuku. Jis buvo vienas iš daugelio butų dideliame pastate, ne pačiame geriausiame rajone. Apsidarius buvo panašu, kad paskutinis savininkas šiuos namus paliko prieš dešimtis metų. Apsilupinėję tapetai, skylėti kilimai, senovinė apdulkėjusi sofa ir spinta išklerusiomis durimis mano spėliones tik patvirtino. Dėl nemalonaus kvapo, pravėriau langą, įsileisdama miesto šurmulį vidun. Kadangi jau po truputį temo, nusprendžiau ištiesti sulankstomą lovą, atremtą į sieną ir numigti, nes rytoj manęs laukė pokalbis dėl darbo. Pagaliau atsigulusi, pajutau kelionės nuovargį. Gulėdama tyloje galėjau girdėti kaimynų garsiai žiūrimą televizorių, šauksmus, man nesuprantama kalba, ir mažų vaikų verksmą.
„Pradžia visada sunki. Pradžia visada sunki“ - mintyse kartojau sau ir užsimerkiau. Išvargusias mano mintis slopino sirenų kaukimas lauke ir praeivių šūksniai. Tamsiai geltonos gatvės žibintų šviesos mane migdė ir ramino. Nuovargis nustūmė baimę ir aš pagaliau užmigau savo mažutėliame ir basiame bute su dar baisesniais kaimynais už sienų.
2015-08-06 07:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-19 11:41
sesė_mėta
Kaip sakydavo viena mano mokytoja - "jaunatviškas maksimalizmas" :). Kuomet atrodo, kad tik tu vienas supranti pasaulį, kad tik tu vienas ieškai prasmės, o visi kiti plaukia pasroviui. Bet, kitą vertus, visi nors trumpą laiko dalį taip jautėmės. Paauglystė visgi.
O dabar, jei nekreiptume dėmesio į tai...
Kaip pradžia - neįdomu ir nekabina. Jei knygyne atsiversčiau pirmą puslapį ir perskaityčiau tai - nepirkčiau.
Jei tekstą taisytume iš to ką turim, tai šiek tiek padėtį pagerintų tai, kad paskutinę pastraipą perkeltume į pradžią: „Pradžia visada sunki. Pradžia visada sunki“ - vis šiokia tokia intriga. Skaitytojas gal ir susigundytų sužinoti kokia pradžia ir dėl ko sunki.
Kitas dalykas - ar būtinai pavadinimas turėtų būti toks? Nes aš jį pamačiusi iš karto įsivaizduoju paauglišką meilės istoriją a le "twilight" serijos, kur pagrindinė herojė va tokia susimąsčiusi apie gyvenimo prasmę, egzaltuota, tyli būtybė - pelenė, galop atradusi savo princą (spėju vis tik viskas baigtųsi blogai) :). Bet galbūt autorė to ir nori. Jei taip, tai tegul.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 09:33
Nie cas
Autorės amžius -18 metų, dar moksleivė, todėl tie pojučiai, kuriuos bandyta aprašyti dar nėra patirti, gal todėl nepavyko juos įtikinamai ir sklandžiai aprašyti.
Pabaigoje labai daug nelogiškų prieštaravimų: kambaryje rasta sofa, o miegui išlankstoma lova, pasineria į tylą, o prieš tai pro pravirą langą buvo įsiveržęs miesto šurmulys, už sienos girdimas kaimynų gyvenimas su įvairių garsų nuotrupomis, tai kame ta tyla ir kokia šio kūrinio įdėja, kad žmogaus naujasis gyvenimo etapas prasideda prasmirdusioje, kažkieno kažkada paliktije erdvėje?
Visai nepatrauklus ir neįdomus pasakojimo siužetas.
Reikia daugiau paskaityti kitų rašytų kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą