Rašyk
Eilės (72568)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10401)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vėliau pamačiau, kad priešai seka mums iš paskos, todėl padidinau greitį ir pasukau dešinėn. Aplink greitkelį buvo vien dykuma, todėl buvo sudėtinga greitai važiuoti per žvyrą. Tačiau aš stengiausi spausti gazą iš visų jėgų. Negalėjau leisti jiems mus pasivyti, norėjau dar su jais pažaisti prieš susišaudymą. Be kovos tikrai nepasiduosiu.
Kevinas viena ranka laikėsi už rankenos pritvirtintos prie automobilio lubų, o kita buvo užsidengęs burną. Iš veido mačiau, kad, regis, tuoj apsivems. Kitokiomis aplinkybėmis būčiau sustojęs ir leidęs jam išsivemti, tačiau dabar to padaryti negalėjau, todėl pasakiau jam:
-Būk vyras.
-Turi ginklą? – paklausė jis, užuot ką nors atsakęs į mano kandžią repliką.
-Turiu daugybę jų. Mes turime jų. Ginklų ir sprogmenų pilnas automobilis. Jeigu apsiversim, susprogsim, - rėkiau visa gerkle, nes važiuojant per žvyrą, kilo ne tik dulkės, bet ir triukšmas.
-Čia nėra kur sustoti ir nežinia, kada privažiuosim kokią nors užuovėją, - rėkė ir Kevinas. Ir kaip tik tą amikirką prieš akis išdygo kažkoks didelis pastatas.
Tas pastatas buvo ganėtinai aukštas ir pilkos spalvos. Taip pat beveik visas padengtas praktiškai vien tik tamsintais stiklais. šalia šio modernaus pastato stovėjo dar keli mažesni, geltonai dažyto mūro pastatai. Juose buvo įstatyti plastikiniai langai, baltasi rėmais. Juose taip pat buvo įstatytos ir kelios garažinės durys.
Prisimerkiau, nesuprasdamas, kurion vieton mes čia patekome, tačiau trauktis iš čia jau buvo per vėlu. Priešai lipa mums ant kulnų, o pasukti nebebuvo kur. Visur kitur vien tik dykumos ir jeigu važiuosiu jomis, būsiu gerai matomas. Tie rimti vyrukai gali mus stebėti ir iš viršaus. Galbūt jau dabar jie skraido su lėktuvais, kurie neskleidžia jokio garso ir taikosi iš viršaus sušaudyti mūsų autobusiuką.
Vienintelis dalykas, ką galėjau dabar padaryti, tai važiuoti link tų keistų pastatų ir surasti tarp jų slėptuvę. Todėl nieko nelaukęs, dar labiau padidinau greitį ir užvažiavau ant cementuoto keliuko. Dabar važiuoti buvo kur kas lengviau, tačiau kažkas vis tiek buvo negerai.
-Regis, sprogo padanga, - pasakiau savo spėjimą ir galop radau, kur pasislėpti.
Pavažiavau kiek į priekį ir pasukau į kažkokį skersgatvį. Kaip ir buvau numatęs, tarp to pilko ir vieno iš geltono mūro pastatų. Tarpas buvo nedidelis, bet ir nemažas. Nors ir švietė saulė, bet čia buvo prieblanda, kurią sudarė šie du pastatai.
Kai sustojome, kurį laiką sėdėjome mirtinoje tyloje, tačiau kitą akimirką Kevinas šoko iš automobilio ir už kelių metrų, šgirdau kaip jis žiaugčioja. Tikriausiai išvėmė visą mėsainį, kurį sukirto pietums.
Nesusilaikęs sukikenau. Koks silpnuolis.
Už gerų penkių minučių jis sugrįžo ir atsisėdo šalia manęs. Pažvelgiau į jį su ironiška šypsena veide.
-Prisimeni, kai žiūrėjom filmą „Ratai“? – paklausė jis, nekreipdamas dėmesio į mano grimasą.
-Na? – suvaidinau baisiai susidomėjusį.
-Čia panašu į Radiatoriškes, - pasakė jis ir atbula ranka nusivalė burną.
Kurį laiką žiūrėjau į jį nepatiklia išraiška ir mąsčiau apie tai, kas apsėdo šį vaikiną, bet kitą minutę pradėjau leipti juokais, nė pats gerai nežinodamas iš ko. Juokėsi ir Kevinas.
Tačiau aš staiga lioviausi juoktis, todėl Kevinas taip pat užsičiaupė.
-Klausyk, gerai ten pavarei, kai sužvanginai padangas, - toliau kalbėjo jis. – Iš kur to išmokai?
-Štai, kas su tavimi darosi, kai pažiūri „Greiti ir įsiutę“. Tu šito nematei, todėl mano vietoje būtum važiavęs tiesiai į juos ir tiesiog susisprogdinęs, - kandžiai atkirtau, o Kevinas suinkštė.
Jis negalėdavo pakęsti, kai aš kalbėdavau bjauriai.
-Man rodos, mes nuo jų atsiplėšėm, - Kevinas nė nemanė užtilti. O aš troškau bent kelias sekundes pasėdėti tyloje ir paklausyti ar išties mums pavyko pabėgti nuo priešų. – Gal pabandykime pakeisti padangą ir važiuoti namo? – paklausė jis.
Užuot jam atsakęs, aš atsisegiau saugos diržą ir šokau iš automobilio. Nieko neaiškinęs draugui, išsitraukiau savo šautuvą iš dėklo ir tvirtai suėmiau jį abiejomis rankomis. Ėmiau lėtai žingsniuoti į priekį. Sustojau tik prie pastato kampo ir lėtai bei atsargiai iškišau galvą.
Priešai buvo jau čia, todėl greitai atsitraukiau atgal. Giliai įkvėpiau. Regis, ne pirmą kartą susidūriu su jais, tuo labiau tikrai ne pirmą kartą dalyvauju susišaudyme, bet kažkas viduje giliai kirbėjo. Šįkart jaučiausi kitaip nei visada. Savyje tariausi, kad priežastis yra ta, jog šįkart ant pečių nešu atsakomybę išgelbėti  ne tik savo paties kailį, bet kartu ir Kevino.
Jis jaunesnis už mane keliais metais, tikriausiai ir mažai gyvenimo matęs, mažai patyręs. Jam dar viskas prieš akis. Be to, jeigu tik aš liksiu gyvas, visa komanda mane pasmerks, kad nesugebėjau jo išsaugoti, nes Kevino mirtis reikštų mirtį ir mums. Mes nebeturėtume, kas pasirūpina mūsų ginkluote. O jis vienintelis žmogus, kuris sugeba nepastebėtai pavogti ginklus iš gamyklos, kurioje jie yra masiškai gaminami ir parduodami propagandos būdu.
-Ei, ar jie ten? – mano mintis išbalškė Kevino kuždesys. Jis stovėjo prie pat ir kvėpavo man į skruostą šiltą orą, o jo rankose pamačiau automatą.
-Ar tu iš proto išsikraustei? – paklausiau, tačiau jo atsakymo nelaukiau. Tik dar kartą iškišau galvą lauk. Priešai vis dar buvo čia. Jie nei judėjo kitur, nei ieškojo mūsų. Tiesiog stovėjo vienas šalia kito ir kažką aptarinėjo. Turiu kažką daryti, kad atkreipčiau jų dėmesį. Negaliu tiesiog tūnoti čia valandų valandas ir laukti, kol jie pasitraukas arba suras mus patys.
–Eik pakeist padangą, o aš nukreipsiu jų dėmesį. Kai pradėsiu į juos šaudyti, tu kiek įkabindamas kuo greičiau važiuok iš čia ir grįžk namo, - įsakiau Kevinui ir jau ketinau iššokti iš skersgatvio, bet Kevinas čiupo mano ranką ir patraukė link savęs gilyn atgal į tarpą, kuriame buvome pasislėpę tarp dviejų pastatų. – Kas per... – riebiai nusikeikiau.
-Ką čia sugalvojai? Be tavęs niekur nevažiuosiu, - sumurmėjo Kevinas ir tvirčiau suspaudė mano ranką. Bandžiau išsivaduoti, bet veltui. Jis buvo toks pat stiprus, kaip ir aš.
-Tuoj pat paleisk mane, Kevinai. Tai įsakymas, - griežtai pasakiau pro sukąstus dantis ir mečiau į jį įdėmų žvilgsnį.
-Aš oficialiai, pirmą kartą gyvenime prieštarauju tau, aš tavęs nepaliksiu, - užsimerkęs Kevinas pakartojo tai, ką sakė prieš tai ir atsimerkė. Jo žvilgsnis buvo ne tik rimtas, bet ir piktas. Regis, prieš sekundę jam užėjęs linksmumas ir juokas, išgaravo kaip nebuvę.
-Aš tave pridegnsiu. Tu turi grįžti į bazę, - vėl pakartojau jam ir galų gale išsinėriau iš vaikino gniaužtų.
Kai jau žengiau kelis žigsnius nuo jo link priešų, Kevinas šoko man prieš akis, pastodamas kelią. Mažai trūko, kad jis mestųsi dar kelis žingsnius atgal ir jau bulėtų paslikas, nes priešai jį pamatytų ir sušaudytų nė nemirktelėję.
-Vaike, ką čia išdarinėji? Ar visai galvą perkaitai? O gal su savo pietumis išvėmei ir  smegenis? – sucypiau.
-Aš tau nepasakiau vieno svarbiausio dalyko, - staiga sukuždėjo jis ir nuleido galvą. – Kadaise, kai mūsų tėvai išsiskyrė, mama sunkiai gimdė, o tėvas manęs nenorėjo, kadangi jis manė, kad aš būsiu toks kaip tu. Maištaujantis ir daug problemų sudarantis vaikas. Kelis metus paauginusi mane, be tėvo žinios, motina atidavė mane kitai šeimai. Aš ilgą laiką sapnuodavau kažkokius nepažįstamus žmones ir tarp jų tave. Visada kalbėdavomės ir sakėm vienas kitam: „iki pat mirties ginsiu tave, broli“.
Tik prieš du metus supratau, ką reiškė mano sapnai, Džeikobai.
Kurį laiką stovėjau ir žiūrėjau į Keviną, netikėdamas tuo, ką jis ką tik man papasakojo. Paėjau kelis žingsnius atgal ir susiraukiau. Ginklas iškrito iš rankų, o visas kūnas nutirpo.
-Štai, kodėl tėvas nuolatos riedavosi su kažkuo telefonu, štai, kodėl jis man niekada nesakė tiesos. Kartą radau kūdikio nuotrauką pas tėvą ir kai paklausiau, kas tas vaikas, jis man pasakė, kad tai mano vyresnis brolis, kuris mirė po pusės metų, - prisipažinau, prisiminęs praeitį. – Jis niekada nepasakojo, kokia mirtimi jis mirė.
Kevinas pakėlė akis ir puolė man į glėbį. Kurį laiką stovėjau sustingęs, nes buvau visiškai abstulbęs, tačiau vėliau lėtai pakėliau rankas ir tvirtai jį apkabinau.
Kai atsitraukėm vienas nuo kito, jis tarė:
-Todėl atėjau pas tave, todėl gyvenu tavo urvuose. Turėjau turėti bent kažką artimo savo gyvenime, bent kažką tikro, todėl neprašyk, kad grįžčiau į bazę, nes aš tavęs nepaliksiu. Kovosime kartu. – Tvirtai pasakė jis ir stipriai spustelėjo mano petį.
Aš vis dar stovėjau apšalęs ir žiūrėjau į žemę. Šią akimirką norėjau savo tėvo mirties. Ir viduje džiaugiausi, kad motina mirė mane gimdydama.
-Gerai, Džeikai, turime kažką daryti. Palauk. Kol keisiu padangą, tu stebėk ar jie nejuda. Tada sėsime į mašiną ir išvažiuosime iš čia kartu. Tu galėsi iš automobilio pašaudyti, nes tai tavo juk tavo mėgstamiausias užsiėmimas. O aš spausiu greitį kiek tik leis mano... Tiksliau automobilio jėgos. Sutarta?
-Taip, žinoma, - tiek tepasakiau ir vis tiek sėdau už vairo. Suvokiau tai, kad dabar turėjau eiti pažiūrėti į priešus ir patikrinti, ar jie vis dar ten, tačiau mano galvoje vyko tokia sumaištis, jog sugebėjau tik atsisėsti į vairuotojo vietą.
2015-08-06 00:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-08 08:55
Kostia
Va čia tai tekstas. O komentatoriai nieko verti - jiem bile pakritikuot.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 21:25
Andrėnas
Viens antram nemaišo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 20:29
Aurimaz
Andrėnai, autorė rašo apie Matricą ir visi personažai joje sapnuoja nerišlius košmarus, negi dar neaišku?. Mano nuomone, čia yra nereali komedija. Gyvenk ir žvenk.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 18:27
ievųcė
rašiau aiškiai: kad aplink yra dykumos - savaime aišku, kad dykumose vien tik smėlis arba žvyras - jomajo....
padanga sprogo važiuojant pro žvyrą...
iš kur atsirado tie "rimti vyrai", paaiškės tolimesnėje šios istorijos eigoje. neužbėkite įvykiams už akių, nes Bebaimis mintyse ir žmonėms, su kuriais gyvena viską papasakos.
taip, dėl to sumanymo paranojiko, kažkiek yra dalis tiesos.
gal ir per staigus jo pokytis į gerąją pusę, bet taip atsitiko tik todėl, kad paaiškėjo, jog Kevinas yra jo brolis. tai sužinojęs, jis kažkiek suvokė, kad jis nėra pasaulio bamba.
apie vogiamus ginklus taip pat bus papasakota išsamiau tolimesnėje eigoje.
dėl padoraus pastato...jie privažiavo ne iš tos pusės, kad būtų galima buvę privažiuoti padoriu asfaltuotu keliu, nes jie išsimetė iš greitkelio ir važiavo per dykumą, o privažiavę tuos pastatus, gal ir padariau klaidą neužfiksavusi to, kad ten yra padori vieta ir padorus asfaltuotas kelias, tačiau į šią vietą jie dar sugrįš.
dėl broliško apsikabinimo, taip padariau tik todėl, kad Džeikobas buvo išmuštas iš vėžių ir nebežinojo, kaip kitaip reaguoti į tai, ką jam papasakojo Kevinas. be to, esu tikra, kad visokių (pvz, tokių šiek tiek trenktų irm išskydėlių kaip Kevinas), vaikinų/vyrų tikrai yra, kurie impulsyviai puola į glėbį žmonėms dėl tam tikrų situacijų savo gyvenime. bet sutinku, galbūt Džeikobas turėjo sureaguoti į tą apkabinimą šalčiau. o apie Keviną daugiau informacijos bus atkleista taip pat ateityje. kaip ir apie visus kitus pagrindinius personažus, kurie yra ir bus paminėti vardais.
padirbėsiu dar. ačiū.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-06 17:29
Andrėnas
Su praėjusiu ir ačiū, kad skyrelis bent kiek padoresnio ilgio. Kadangi rašai ne vaikams, ateityje gali ir dar paiilginti. Būtų gerai, kad vienas skyrius apimtų bent vieną pilnai išbaigtą veiksmą, pvz - susidūrimą su "rimtais vyrais", su pradžia veiksmu ir pabaiga.

Mane pastoviai bara už pernelyg didelę detalių gausą. Tavo rašinys yra priešingas kraštutinumas - detalių stoka.

- ...padidinau greitį ir pasukau dešinėn. Aplink greitkelį buvo vien dykuma, todėl buvo sudėtinga greitai važiuoti per žvyrą. - Kokį žvyrą? Iš kur jis atsirado? Važiuoja bekele, ar kokiu tai žvyrkeliu?

- ...Todėl nieko nelaukęs, dar labiau padidinau greitį ir užvažiavau ant cementuoto keliuko. Dabar važiuoti buvo kur kas lengviau, tačiau kažkas vis tiek buvo negerai.
-Regis, sprogo padanga...
- Kada ir kaip?

- ...kaip tik tą amikirką prieš akis išdygo kažkoks didelis pastatas. - Iš kur ir kaip? Pastatai dažniausiai neiššoka iš po žemių, kaip velniukai iš dėžutės. "Už kalvos pamatėme"? "Išniro iš dulkių debesies"? Nors tada kiltų klausimas, iš kur atsirado debesis priešais automobilį.

Pereikime prie detalių, kurios yra ar bet jau atrodo nelogiškos.

- Tie rimti vyrukai gali mus stebėti ir iš viršaus. Galbūt jau dabar jie skraido su lėktuvais, kurie neskleidžia jokio garso ir taikosi iš viršaus sušaudyti mūsų autobusiuką. - Tokia mintis puikiai tiktų maniakui-paranojikui. Ar taip sumanyta? Kas tie "rimti vyrukai" išvis tokie ir iš kur atsirado?

- Iš kur viduryje dykumos didelis, modernus pastatas be padoraus asfaltuoto privažiavimo?

- Lekiant žvirkeliu (ar dykuma) pakyla toks dulkių stulpas, kad neįmanoma pabėgti nuo persekiotojų. Laikinai atitrūkti - galbūt.

- sugeba nepastebėtai pavogti ginklus iš gamyklos, kurioje jie yra masiškai gaminami ir parduodami propagandos būdu. - Iš kur ta gamykla? Kada tas Kevinas tuos ginklus vagia? Kaip galima pardavinėti "propagandos būdu"???

- Kietakiaušis "mačo" egocentrikas turi pareigos jausmą? Rūpinasi, ką pasakys kiti įnamiai? Skamba kaip pernelyg staigus pokytis. Reiktų daryti subtiliau.

- Kevinas, apie kurį beveik nieko nežinome, gal ir gali pulti į glėbį (nors ir tai skamba labai neįtikėtinai). Džeikobas, atsakantis į apkabinimą? Visiškas siaubas.
Trumpa paskaitėlė apie žmonių bendrai ir vyrų konkrečiai santykius. Numeris pirmas: kai kuriose šalyse (pvz Meksikoje, Ispanijoje) priimta vyrams demonstruoti tarpusavio palankumą apsikabinimais ir pan, tačiau net ir ten tai daroma tik kaip maksimalaus tarpusavio pasitikėjimo išraiška. Numeris antras: kai žmogus, vyras ar moteris, atidengia ilgai saugotą asmeninę paslaptį, jis/ji praktiškai visada pereina į "gynybinę" poziciją. T.y. laiko sukryžiuotas rankas, pasisuka truputį šonu, palinksta priekin, tartum ruoštųsi bėgti ir t.t. Atidengti paslaptį ir pulti glėbin skamba... nerealiai.

Na ir pabigai noriu paraginti labiau atskleisti pasaulį. Kol kas skaitytojas mėtosi tarp "Urvai iš kurių niekad neišeina? OK", "Stogas ir mobiliakai?? Nu gal...", "Gamykla, masiškai gaminanti ginklus?? Vyrukai su begarsiais lėktuvais?? WTF???".

Sėkmės rašant.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą