Prieštamsis (4)

Tai, kas nebuvo sudeginta, buvo sulaužyta, sudraskyta, sumaitota. Valgoma suvalgyta, ėdama suėsta, geriama išgerta.  Vandens nebuvo.

Bėglys suvokė, kad turėtų jausti nusivylimą, baimę, galų gale pyktį. Ką nors. Bet nejautė. Nejautė nieko. Vietoje skausmo supjaustytoje kojoje sklido keistas šaltis, o visi kiti sumušimai ir nubrozdinimai tiesiog bukai tvinksėjo. Liko tiktai gyvuliškas noras išgyventi, ir užsispyrimas pasiekti tikslą.

Atsiminti, koks tikslas turi būti pasiektas, sužeistasis nepajėgė. Bet tas užsispyrimas, kuris vertė pradžioje bėgti, paskui eiti, ir galų gale klupinėti ta pačia kryptimi parą laiko, tas pats užsispyrimas, kuris neleido griūti ir pasiduoti, davė jėgų pakelti akis, pažvelgti į kitą laukymės pusę, ir vėl pajudėti.

Prie pat medžių linijos ant žemės kėpsojo apsamanojęs riedulys. O virš jo, durtuvais prikalti prie medžių, kabojo du lavonai. Tiksliau, puslavoniai – arčiau žemės kabanti dalis buvo iki pusės nugraužta. Tas, kuris buvo prikaltas aukštyn kojomis, kažkokiu būdu tebeturėjo diržą. O ant diržo kabojo gertuvė. Nesudaužyta gertuvė.

Tolumoje, pušų neūžaugų šile, augančiame arčiau perėjos, pradėjo staugti šuo. Po minutės jam pritarė antras, o dar po akimirkos trečias ir ketvirtas. Šviežio kraujo pėdsakas buvo aptiktas.

Alpas

Į kalną kopti, tai ne į trečią aukštą laiptais užlipti. Svaiginančiai originalią išvadą Alpas padarė praėjus penkiolikai minučių po to, kai laido remontininkų būrelis pasuko iš buivolų ištrypto trakto į perėjos taką. Pakilimo kampas nebuvo didelis, bet niekados atletiškumu nepasižymėjusį Alpą mušė prakaitas ir kankino dusulys.

Keliauninkai kas valandą stabtelėdavo dešimties minučių poilsiui. Pagal Alpo laikrodį, paskutinis ėjimo etapas tęsėsi jau daugiau kaip valandą, bet paklausti kodėl, buvo kažkaip… Na, tiesiog nepritiko taip nevyriškai klausinėti. Be to, kieno klaust? Nilsas, kuris ir įkalbino prisijungti prie grupės, šiuo metu užsišikęs tylėjo. Alpas nebuvo tikras kodėl, bet jautėsi ir šiek tiek piktas, ir truputį kaltas. Gal ir nereikėjo garsiai svarstyti, kaip vadovybė pažiūrės į Alpo kelionę. Bent jau, ne taip ilgai. Iš kitos pusės, tai juk svarbu, ar ne? Gerai pagalvojus, Nilsas buvo mėgėjas staiga nutilti ir nueiti į šoną, kas visą laiką labai erzino Alpą. Bet vėl gi, draugas yra draugas, o konfliktus kelti… Jau geriau patylėti ir palaukti…

Pačiame minivilkstinės priekyje ėjo du tyleniai – apsauginis ir technas. Abiejų vardus Alpas jau pamiršo. Technas pareigingai stebėjo šalia tako nutiestą toliagrafo laidą, apsauginis dairėsi aplink. Iš kart po jų ėjo Nilsas, tada Alpas, o iš paskos keturi samdiniai. Jei vilkstinės priekyje tvyrojo tyla, tai galas skambėjo nuo griaudinčių Bačkio juokelių ir jo sėbrų žvengimo.

Bačkiu vadino drūtą melsvai raudono veido samdinį, kuris neužsičiaupdamas gargojo senus anekdotus ar plėšė dainas. Du iš likusių trijų atrodė labai panašiai, tik rėkavo mažiau ir daugiau žvingavo. Vieną vadino Vyžpadžiu, kitą – Kriukena. Ketvirtas samdinys surūgęs vilkosi pačiame gale. Pastarasis buvo gerokai jaunesnis, turbūt Alpo amžiaus, ir atsiliepdavo šaukiamas Pusbačkiu. Iš pradžių Alpas manė, kad šis yra Bačkio sūnus, bet dabar nebuvo tikras. Alpo pasipiktinimui Bačkys ujo jaunuolį baisiau nei ūkininkas baudžiauninką, kitaip kaip pusdurniu nekvietė ir visaip žemino sėbrų akyse. Pusbačkis neatsakinėjo ir nesiginčijo. Alpas nutaikęs progą pabandė jaunuolį pakalbinti, bet vietoje atsakymo šis tik nusispjovė į krūmus ir paspartino žingsnį.

Bačkio ir jo draugelių griausminga ir agresyvi natūra baugino Alpą, bet daugiau informacijos šaltinių nebuvo. Beliko sugalvoti, kaip pradėti pokalbį. Reiktų kažkaip taip, kad neatrodytų, jog jis, Alpas, yra koks verksnys ar ištižėlis. Gal „atsiprašau, ar pastebėjote, kad dienos čia trumpėja greičiau, nei Metropolijoje“? Kaip ir neblogai. Paskui būtų galima nukreipti pokalbį link esamojo laiko. Bet ne, netinka. Nežinia, ar samdiniai išvis atkreipė į tai dėmesį. Gal apie orą pabandyti? Paskutinę valandą dulkė toks nei rūkas nei lietus, tad apie orą galima tik skųstis. Irgi netinka.

– Kur ta žadėtoji stovyklavietė? – netikėtai šūktelėjo Nilsas. Alpas iš netikėtumo krūptelėjo. Apsauginis tik raminančiai ranka mostelėjo, girdi, netoli.

Iš tiesų, netrukus grupelė išėjo į nedidelę laukymę. Apsupta medžių ir krūmų siena laukymė davė gerą užuovėją, bet jokios priedangos nuo lietaus. Viduryje juodavo laužavietė. Mėtėsi keli rąstai. Alpas dėkingai susmuko ant vieno iš improvizuotų suolų. Bačkys su sėbrais nusimetė nešulius ir sugriuvo ant kito rasto. Įraudęs samdinys riktelėjo:

– Ė! Pusdurni! Staigiai klok guolius ir laužą kurk!

Bet čia jį pertraukė Nilsas:

– Tamstos Bački ir Vyžpadi, malonėkite pasirūpinti malkomis ir laužu. Patys. Kriukena, prisiklausiau apie tamstos gabumus prie puodų, tad vakarienės gamyba tamstos rankose. – Nilso balsas buvo kažkoks sausas, ne toks kaip visuomet. Alpas nustebęs pažvelgė draugui į veidą, bet šis nusuko žvilgsnį. Užtat samdiniai pakluso. Nesiginčydami.

– Ė, snargliau, girdi? Tave nuo malkų atleido. Užtat galėsi paruošt ir valdžiai guolį, kai mūsų pabaigsi! – prieš nueidamas suvadovavo Bačkys, ir kažkaip itin pašaipiai pažvelgė į Alpą.

Alpas pamirksėjo, apsidairė ir susigriebė – iš visų keliauninkų, jis vienintelis neturėjo jokio nešulio. Atitinkamai neturėjo nei antklodės, nei maisto, nei ginklo, nei kitų reikmenų. Ne tai, kad seniau nebūtų to žinojęs. Tiesiog iki šiol nesuvokė, ką tai reiškia.

Alpą nusmelkė lengva panika. Na ir žioplys. Ir vėl, ir vėl, ir vėl… Šimtą kartų sau prisižadėjo, nedaryti neapgalvotų sprendimų… Ką reikės valgyti? Kaip naktį praleisti? O blogiausia, ką visi kiti apie jį galvoja?? Šitoks žioplys… Vaizduotė užpildė Alpo mintis nemaloniausiais epitetais ir priekaištais.

Vis dar nenusibaigęs optimizmas suspurdėjo savigailos liūne: gal pasiskolinti iš kitų, kaip visuomet?.. Ne, realybė buvo akivaizdi. Niekas nesinešė papildomos antklodės, puodelio ar maisto. Net į jo pusę niekas nežiūrėjo. Kas ruošėsi guolį, kas malkas kirto, kas ginklą valė. Visi, įskaitant Nilsą, turėjo trumpus, šratais užtaisomus musketonus. Apsauginis dar nešėsi prie diržo tabelinį šešiašūvį. Vienintelis Alpas be ginklo. Jaunasis apskaitininkas nuleido galvą ir paniro į savigailą, tvirtai pasiryžęs iškęsti naktį kad ir ant rąsto, nieko nevalgyti ir, svarbiausia, nieko atvirai neprašyti.

Taip praėjo gal valanda, gal daugiau. Kažkas užkūrė laužą, kažkas svilino košę, kažkas juokėsi, kažkas šnekėjo. Alpas, užsiėmęs savos subinės spardymu, net šoktelėjo, kai pamatė po pat nosimi dubenėlį su koše. Pakėlė akis ir susidūrė žvilgsniu su tyleniu apsauginiu. Smulkių raukšlių išraižytas veidas nesišypsojo, bet intencija buvo aiški. Alpas griebė dubenėlį ir pradėjo kimšti, vos išburbuliavęs nesklandžią padėką. Apsauginis pastovėjo, pastovėjo ir prabilo:

– Prisipjauk eglišakių. Suklok kelis sluoksnius šalia laužo. Užsiklosi apsiaustu. Pirmas budėjimas – tavo. Laiko turėsi. – apsisuko ir nuėjo.

Alpas kramtė košę ir malėsi jausmų makalynėje. Dėkingumas už maistą ir gerą patarimą stumdėsi su pavydu, kad kažkas kitas – ir vėl – žino kaip išsisukti iš padėties, o šalia viso to galvą kėlė visai vaikiška nuoskauda, kad aplinka – ir vėl – sutrukdė kaip reikiant pasivolioti savęs gailėjimosi purvyne. Gremždamas paskutinius košės kasnius, Alpas apsidairė.

Visiškai sutemo. Laužas smagiai traškėjo. Samdiniai klausė Bačkio paistalų ir į taktą gageno juoku. Technas kažką šnibždėjosi su apsauginiu, vis žvilgčiodami į samdinius. Nilsas sėdėjo ant rąsto ir pagaliu braižė žemę po kojomis. Šalia stovėjo neišvalgytas košės dubuo. Draugo elgesys glumino Alpą. Amžinas plepys ir geros nuotaikos žibintas kartais, teisybė, nutildavo, bet niekada taip ilgai. Gal serga? Arba pyksta?

Alpo apmastymus nutraukė staigus judesys. Tai apsauginis pašoko, išsitempė kaip stygą, pusbalsiu apurzgė samdinius ir kraipydamas galvą palengva išsitraukė šešiašūvį.

Bačkys užsičiaupė viduryje žodžio. Technas prisitraukė arčiau musketoną. Pusbačkis mikliai šoktelėjo iki suremtų musketonų piramidės ir pradėjo padavinėti ginklus nuščiuvusiems samdiniams. Apsauginis, nenulesidamas akių nuo miško, čirkštelėjo degtuką, pridegė šešiašūvio dagtį. Degtukas nuskriejo į laužą, apsauginis pūstelėjo į dagtį, pareguliavo spynos varžtą, ir užvožė apsaugą.

Be ginklo rankose liko tik Alpas ir Nilsas. Pastarasis net nepakėlė akių, tik paskubomis koja užtrynė pagaliu pribraukytas linijas, ir pradėjo braukyti iš naujo.

Visiems nutilus, Alpas irgi išgirdo žingsnius. Artėjančius žingsnius. Sušlamėjo praskiriami krūmai. Į laužo šviesą išniro figūra. Atvykėlis avėjo pilkas kelnais, vilkėjo tamsiai žalią švarką, užsivožęs žalią kiverį ant galvos ir nešėsi ant peties muškietą. Iš paskos išlido dar vienas. Ir dar vienas. Bačkys garsiai iškvėpė orą, nusikeikė ir riktelėjo:

– Pagarba armijai visagalei, kad jus kur šikančius sutrauktų!

Vyžpadis ir Kriukena sugagėjo juoku. Samdiniai akivaizdžiai atsipalaidavę susėdo. Atsisėdo ir technas. Apsauginis tačiau liko stovėti ir stebeilytis į mišką. Vienas po kito pasirodė dar penki kareiviai, o tada iš miško išlindo trys iš karto. Tiesa, tik du iš jų buvo Kolonijų pėstininkai. Trečias… Alpui atvipo žandikaulis! Trečias buvo tikrų tikriausias raudonsnukis! Dzinguliukais apsikarstęs Papartynų aborigenas ėjo per vidurį. Laukinio rankos buvo surištos, bet jis neatrodė labai nuliūdęs. Greičiau priešingai – akys tik ir šaudė aplinkui. Pirmi trys kareiviai susėdo ant artimiausio rąsto, likę sustojo šiems už nugarų. Įsivyravo nesmagi tyla, bet neilgam. Šį kartą, kaip ne keista, pasireiškė ne Bačkys, o Pusbačkis. Iki šiol abuojas, jaunuolis buvo įsitempęs ir nenuleisdamas akių godžiai spitrijo į belaisvį.

– Tėvai! A, tėvai! – kimiai šūktelėjo Pusbačkis.

– Ką nori, snargliau? – draugiškai atsiliepė Bačkys.

– Žiūrėk, jie turi burtylą!

– Netriesk, pusdurni. Kas tau burtininką gyvą laikys? – Bačkio sėbrai pritariančiai sukikeno, bet Bačkys vistik riktelėjo: – Ė! Kareivėliai! Kiba burtylą pričiupot? Jeigu taip, tai geriau užkiškit anam koserę, kol ne vėlu!

Iki šiol tylėję kareiviai atsakė nedarniu juoku. Vieni prunkštė, kiti kikeno, treti šiaip žvingavo. Alpą nupurtė šiurpas.

– Matai, pusdurni, ką žmonės apie tave mano? – Riktelėjo sūnui Bačkis, ir pats pritariamai susijuokė.

Pusbačkis nekreipdamas dėmesio nei į juoką, nei į priekaištus nurisnojo skersai laukymę, ir sustojo priešais atėjūnus. Kareiviai vis dar kvatojo ir jokių veiksmų nesiėmė. Laukinis tupėjo, šaudė akimis po visą stovyklavietę ir tyliai krizeno.

– Aš tau sakau, čia šamanas! Pažėk, kiek ženklų pasikabinęs! Kur tu matei paprastą raudondūdį su tiek? – nepasidavė Pusbačkis, perbraukdamas ranka per laukinio pakabukus. Jaunuolio veidas buvo išraudęs, rankos drebėjo.

– Neliesk, durniau! – matyt paveiktas aistros ir įtampos jaunuolio balse, Bačkys galų gale atsistojo ir pasuko link atėjūnų. – Jei pakėliai mane be reikalo, tai taip snukin gausi… Nu bet jeigu tu teisus, tai och pasilinksminsim šį vakarą!

– Taip, taip! – Pusbačkis net trypčiojo vietoje.

– Prisiminsim mamulę, a ne, pusdurni? – kažkaip švelniai paklausė Bačkys, ir pasilenkęs iš malkų krūvos pakėlė kreivą pagalį. Šį kartą sėbrai nesijuokė. Apsauginis vis dar stovėjo su šešiašūviu rankoje, tik dabar žiūrėjo ne į mišką, o į Nilsą. Nilsas toliau braižinėjo žemę po kojom ir nesikišo.

– Jo! Taip! ¬– Pusbačkis neištvėręs griebė laukinį už susivėlusių kudlų ir pradėjo tampyti, nerišliai inkšdamas ir taškydamasis seilėmis. Kareivius suėmė naujas linksmumo priepuolis.

Vienas iš belaisvio sargų, kretėdamas juoku, atsegė dėklą prie diržo, neskubėdamas ištraukė trumpą pėstininkų kastuvėlį, pasuko metaline dalim žemyn. Nusvidinta medinė rankena šnarėdama nuslydo grubiu delnu, plaštaka susigniaužė tik ant pačio rankenos galo. Ranka įsitempė ir kastuvėlis švystelėjo iš apačios į viršų.

Alpas matė, kaip kastuvėlis lekia viršun. Matė, kaip laužo liepsna atsisipindi nuo užgaląsto krašto. Matė, kur baigsis mostas. Matė ir suvokė, kad negali nieko padaryti. Nei sulaikyti, nei perspėti, net surikti… Kastuvėlio ašmenys čekštelėjo ir įsirėžė po Pusbačkio dešiniu skruostikauliu, perkirto gomurį, nosį ir užstrigo ties kairiu antakiu. Kareivis neskubėdamas krustelėjo rankeną. Neperkirsta kaukuolės dalis triokštelėjo išlaisvindama ašmenis. Pusbačkis susmuko. Jo rankos ir kojos vis dar trūkčiojo. Kareiviai gokčiojo iš juoko.

Situacijos nerealumas niekaip nepaleido Alpo. Toks beprasmis brutalumas ir nežmogiška kareivių reakcija tarsi įvyniojo smegenis į apsauginę skraistę. Alpas suvokė kad rėkia tik tada, kai pritrūko kvapo. Rėkė ne jis vienas. Apsauginis, atstatęs šešiašūvį, reikalavo mesti ginklą. Technas klykė. Vyžpadis ir Kriukena vapėdami keiksmus grabaliojo musketonų spynas. Bačkys, atstatęs pagalį, riaumodamas rėžėsi į sūnaus žudiką, abu parkrito ant žemės.

Alpas pagriebė šalia Nilso gulintį musketoną, atlaužė gaiduką ir sustingo, negalėdamas apsispręsti, į ką taikytis. Kareivis nužudė jo bendrakeleivį, bet kiti nesikišo, nei gynė, nei padėjo. Žvilgsnis užkliuvo už krizenančio laukinio. Liesas kūnas apkarstytas odom, virvelėm, akmenukais, kaulais ir dar kažkuo. Susivėlę plaukai, raudona ochra ištepliotas veidas. Jaunas veidas, gyvom akim… Žmogaus veidas…  Laukinis pagavo Alpo žvilgsnį, pakėlė rankas. Nesurištas rankas! Alpo pirštas tvojo per nuleistuką. Gaidukas šoko pirmyn, titnagas rėžėsi į skiltuvą. Išskeltos kibirkštys tyliai užgeso – detonatoriaus lėkštelėje nebuvo parako.

Šalia tarkštelėjo dar dvi spynos. Vyžpadžio titnagas suskilo. Kriukenos skiltuvas užstrigo. Vyžpadis keikdamasis kniso po patrontašą. Kriukena vėl atlaužė gaiduką, bet spyna ir šį kartą nesuveikė. Kitoje laužo pusėje trinktelėjo šūvis, vienas iš kareivių sutrūkčiojo kojom ir nurimo. Technas nustėręs žiūrėjo į dūmus, rūkstančius iš musketono.

Apsauginis galų gale apsisprendė. Deja, šešiašūvis irgi elgėsi kaip užkeiktas. Du kartus detonatorius plykstelėjo, bet šūvio nebuvo. Trečias bandymas pasisekė ne ką labiau – šūvis nugriaudėjo, bet kulka tik nudrėskė laukiniui ausį. Raudonsnukis nustojo juoktis. Nutilo ir kareiviai, tik dusliai kriokavo besigrumiantis su Bačkiu. Ketvirtas apsauginio bandymas sudetonavo visus likusius užtaisus magazine. Šešiašūvis sprogo, nuplėšdamas apsauginio plaštaką ir sužeisdamas techną.

Sprogimas tartum pažadino Nilsą. Iki tol visiškai ignoravęs aplinką, Nilsas pasilenkė, pasėmė saują iškapstytų žemių, staiga atsistojo, žengė kelis žingsnius link raudonsnukio ir šveitė saujos turinį šiam į veidą, išrėkdamas:

– Pulvis es et in pulverem reverteris!

Alpui nudiegė pakaušį. Nilsui iš nosies tiško kraujas. Raudonsnukis žiopčiojo. Kareiviai, kurie dar stovėjo ar tupėjo, susmuko. Bačkys pasinaudojo netikėtai suzmekusio oponento pažeidžiamumu ir grieždamas dantimis suvarė aštriai nulūžusį lazdos galą į minštą pasmakrę. Kareivis nesipriešino, nerėkė. Kai lazda įsmigo pakankamai giliai, trūktelė kojomis ir nurimo. Bačkys, kriokdamas ir kūkčiodamas, liko gulėti tarp negyvo sūnaus ir sūnaus žudiko.

Vyžpadis su Kriukena vis dar bandė atvesti į protą nepaklusnius ginklus. Alpas pakėlė Bačkio musketoną, negalvodamas atsuko į vis dar stovintį raudonsnukį, atlaužė gaiduką ir iššovė. Titnagas čirkštelėjo, kibirkštys padekė detonatorių, fumptelėjo liepsna, musketonas išsspjovė porciją šratų.

Alpas šovė nuo juosmens, neprisitaikęs. Atatranka metė vamzdį aukštyn. Šratai pralėkė šalia laukinio galvos. Visi, išskyrus vieną. Vienas švino rutulėlis atsiskyrė, ištaškė kairę akį ir susmigo į smegenis. Raudonsnukis sukniubo.

Išmetęs musketoną, Alpas susigriebė viena ranka už krūtinės, kita už pilvo ir susirietė. Širdis daužėsi, tąsė sausas vėmimo priepuolis.

Vyžpadžio niuksas paskatino pakelti galvą, apsidairyti. Iš aštuonių laido remontininkų vienas buvo negyvas, du sužeisti, du šoko būsenoje, o likę trys neturėjo nei vieno užtaisyto ginklo. Gal ir gerai, kad neturėjo, nes juos supo bent dvidešimt ginkluotų laukinių, o iš miško lindo vis nauji ir nauji atvykėliai. Papartynų laukiniai ir Bendrovės kareiviai, petis į petį.

---

Nekreipdamas dėmesio į tolimą šunų gaujos staugimą, matydamas tiktai išsvajoto vandens šaltinį, bėglys brido per išmėtytas liekanas. Dešinė koja pataikė atsistoti ant katiliuko dangtelio krašto.  Dangtelis persivertė ant briaunos, įsipainiojo tarp kojos ir lazdos, ir nulėkė žvangėdamas į šoną. Netikėtas metalinis garsas nuaidėjo laukymėje garsiai, kaip pistoleto šūvis.

Po medžiais drybsojęs riedulys krioktelėjo, sukrutėjo, atsistojo, ir atsuko apvalų šnipą, padabintą dviem gerokai nusitrynusiomis iltimis. Pelkių paršas pabudo ir pasirengė ginti savo teritoriją. Valkiu aptraukta kairė akis stebeilijo, ieškodama įsibrovėlio. Šnipas šniokštavo uosdamas. Dešinėje snukio pusėje, vietoje akies, vėpsojo pajuodusi pūvanti žaizda.

Sužeistasis stovėjo vietoje, ir žiūrėjo į naują kliūtį. Bėgti nebuvo nei kaip, nei kur. Charakterio stabilumu nepasižymintis žvėris buvo sužeistas, ir akivaizdžiai prastos nuotaikos. Sužeistasis ne tiek priklaupė, kiek susmuko ant vieno kelio, ir, įrėmęs į žemę, atstatė savo lazdą į kiaulę. Bus tas, kas bus.

Senas, pražilęs ir pusaklis kuilys uodė orą ir dairėsi tol, kol nustatė grėsmės šaltinį. Jaunesnių konkurentų išstumtas iš derlingų žemumų, senis ypač nenorėjo užleisti lengvai prieinamos maitos. Kuilys krioktelėjo dar kartą, ir, panarinęs galvą, pajudėjo link atėjūno. Senas patinas nepajėgė išvystyti padoraus greičio ir vargiai matė, bet svėrė daugiau kaip toną ir turėjo galingas iltis bei kanopas. Tereikia užkliudyti priešą, o masė ir kanopos pabaigs reikalą.

Sužeistasis abuojai žiūrėjo į atbildantį monstrą, net nebandė prisitaikyti ar tvirčiau sugriebti lazdą. Likus kokiems dviems metrams, kuilys žemiau panarino galvą, atstatė iltis ir trenkėsi į lazdą. Lazda triokštelėjo ir sutrupėjo į šipulius. Pusantros tonos mėsos, gyslų ir kaulų tvojosi į bėglį. Skausmo šokas buvo taip netikėtai stiprus, kad prasimušė per smegenis gaubiantį rūką. Sąmonė palaimingai užgeso.