Paliestoji. 10 skyrius

Išvydęs gatvės gale teberūkstantį apverstą automobilį bei išgirdęs tolimus klyksmus, lydimus šviesos atšvaitų šou, Tomas kaipmat sustabdė motociklą. Sesutė buvo visai čia pat. Deja, prieš jį riedėję trys policijos ekipažai ir vienas specialiųjų pajėgų sunkvežimis tą irgi suprato, tačiau šie turėjo kitų planų. Du automobiliai atkirto posūkį, trečias praleido sunkvežimį, tada negrabiai įsirangė šiam iš šono, pusiau užtverdamas gatvę. Dar tebevykstant manevrams, iš sunkvežimio pasipylė šalmuoti vyrai, vilkintys neperšaunamas liemenes ir nusitvėrę po žmogaus ūgio skydą. Visi jie turėjo mažiausiai po vieną šaunamąjį ginklą – kokį tiksliai, Tomas negalėjo pasakyti iš tiek toli.
Vadai trumpai pasitarė, linktelėjo galvomis ir ėmė gestais dalinti komandas. Vyrai iš skydų greitai sustatė sieną, atitverdami įėjimą į vidinį pastato kiemą nuo likusio pasaulio. Ir viskas buvo atlikta beveik be garso, tik batų cypčiojimu nežymiai sutrukdant Nojaus klyksmą, skardenantį po visą gatvę.
Policininkai irgi paruošė savo ginklus, glausdamiesi už savo transporto priemonių. Nė vienas neketino žengti vidun patikrinti, kas ir kaip. Visais ryšio kanalais išreklamuota būtybė paliko už savęs kelių kilometrų katastrofų ruožą ir dabar planas tebuvo vienas – palaukti, kol kas nors pasivaidens taikikliuose.

Tomas nežinojo, ką šitiek kulkų galėtų padaryti Lukai. Sprendžiant iš regėtų vaizdų, metalas šalia jos kūno tirpo itin sparčiai. Tai reiškė, jog priskriejusios pernelyg arti, kulkos neišvengiamai suskystės, tačiau jos vis tiek tebeturės savo greitį. Kas įvyks po to, buvo mįslė ir Tomas nujautė, jog atsakymas greičiausiai nepatiks abiems pusėms. Jei kulkos palįs po sesers oda, tuomet jai galas. Nepalįs – galas visiems likusiems.
Trumpai pasvėręs visus už ir prieš, Tomas nusprendė, kad pirmasis variantas jam rūpi kur kas labiau. Šeši policininkai ir tuzinas specų – rimtai, jie juk puikiai nujautė, kur važiuoja antrą valandą nakties. Be to, visi žiūrėjo į priešingą pusę, palikdami visą užnugarį neapsaugotą. Jei pavyktų prislinkti nepastebėtam, galbūt lašelis apžavų magijos suteiktų Lukai šansą. Tomas nieko kito nepajėgė sugalvoti – ginklo jis neturėjo, o ir pašalinių liudininkų tokiu metu paprasčiausiai nebuvo...

Tyliai cyptelėjus stabdžiams, jis dėbtelėjo į šalia sustojusį automobilį. Šiame blausiai spingsojo salono šviesos ir jis nesunkiai atskyrė darbui nusiteikusią televizijos komandą. Priekinėje keleivio vietoje įsitaisęs žurnalistas energingai čiauškė į mikrofoną, o gale tupintis operatorius spigino kameros objektyvu šiam į veidą. Blogesnių liudininkų tikriausiai nebuvo įmanoma ir įsivaizduoti. Tomas svarstė, ką tikras žurnalistas darytų, pastebėjęs specams iš užnugario sėlinantį pašalietį. Įspėtų ar tiesiog tyliai uždokumentuotų?
Šiaip ar taip, nebuvo kada jais rūpintis. Nojaus klyksmai ūmai nutilo ir gatvėje įsivyravo mirtina tyla. Blogas ženklas. Tomas pajuto, kad reiktų kažko imtis dabar pat. Ir sėlinti iš užnugario jau greičiausiai per vėlu.

Jis stipriau suspaudė motociklo vairo rankenas, nužvelgdamas savo plieninį žirgą, ištikimai tarnavusį beveik du su puse metų. Užvedė motorą, perjungė pavarą. Varomasis ratas ėmė įnirtingai kastis į asfaltą, nekantraudamas rauti iš vietos. Žurnalistai ūmai suprato, kad visai šalia jų egzistuoja pašalinis, stebintis naktinį cirką. Operatorius užfiksavo vaizde šmėstelėjusį motociklą, tuojau pat sufokusavo bei ėmė artinti – vairuotojas akivaizdžiai taikėsi į pagrindinę sceną, vis labiau didindamas greitį.
- Tu tai filmuoji?! - suzgribo laikantis mikrofoną. Jo veidas akimirkai pasirodė vaizde.
- Pasitrauk! - pareikalavo operatorius, stengdamasis sureguliuoti fokusą.
- Mes dabar matome, kaip nežinomas motociklininkas važiuoja link policijos ekipažų, didindamas greitį ir... o dieve!
- Eina šikt! - neišlaikė ir vairuotojas, nukabindamas žandikaulį. Jis žinojo, kad vėliau jo entuziazmas bus pakeistas į „pypt“ ir nesuko dėl to sau galvos.
Visi trys stebėjo, kaip juodas siluetas pasilipa ant įsibėgėjusio motociklo, staigiai pasuka ir po galingo, grakštaus šuolio jau nusileidžia ant asfalto, palikęs savo plieninį žirgą verstis ir slysti tiesiai į žmonių sieną, kur šis ūmai plykstelėjo ugnimi.

Po akimirkos viską aplinkui nušvietė akinantis sprogimas – tikras saldainiukas sensacijų ištroškusiam pasauliui. Operatorius beveik patyrė religinę ekstazę, filmuodamas kiekvieną judesį. Visi trys aiškiai regėjo, kaip ugnies fone juoduojantis motociklininkas nieko nelaukdamas spruko į artimiausią skersgatvį, tolyn nuo chaoso. O po akimirkos trijulė sulaukė dar įdomesnių vaizdų.

* * *

Kitoje skydų pusėje sustingusi Luka stebėjo vamzdžių skyles, svarstydama ką tik nuskardėjusį įsakymą. Ginklų ji neturėjo, gultis ir pasiduoti visiškai neketino. Buvo akivaizdu, jog kažkuris komandą davė vien iš įpročio - iš už skydų šmėsčiojantys sutrikę žvilgsniai išdavė, jog nė vienas iš pareigūnų nežinojo, kaip reiktų elgtis su liepsnojančia moteriškos lyties būtybe.
Instinktas kuždėjo Lukai sprukti ir susitelkti į medžioklę, kol kvapai nedingo iš gatvės. Šie žmonės buvo pašaliniai ir neverti jos laiko. Tuo tarpu blaivus protas patarė nekrutėti ir neerzinti jų.
Ore vis labiau ryškėjo baimės ir nerimo kvapai, kuždantys jai vienas kitam prieštaraujančius raginimus. Nerimstanti medžiotojos dalis norėjo sužaisti katę ir pelę, tuo tarpu blaivus protas ką tik gavo įrodymą, jog menkiausias judesys išprovokuos nervingas reakcijas.
Luka stengėsi apsispręsti.

Policija ir specai laukė, kol bus įvykdytas įsakymas ar suteikta proga atidengti ugnį. Kiekvienas patyliukais tikėjosi, kad turimos kulkos bus pakankamai veiksmingos prieš šią būtybę. Būrio vadas svarstė, kaip reikės uždėti antrankius ir ar tie atlaikys, turint galvoje iki šiol matytus vaizdus.
Jis tikėjosi, kad tų antrankių jam neteks dėti visai. Tegu būtybė netinkamai sujuda ir gauna savo porciją švino -  visiems nuo to bus tik lengviau. Po to galės pasigirti, jog laimėjo mūšį prieš pragaro išperą. Iki šiol juk nė vienas policininkas ar karys nekovojo su tokia motušėje Žemėje, tiesa?

Tokiu būdu tarp abiejų pusių įsivyravo įtempta pusiausvyra – Luka nekrutėjo, o visi kiti įsitempę laukė. Nežinia, kiek tokia padėtis būtų trukusi – gal vadas būtų pakartojęs įsakymą ir išprovokavęs naują Lukos reakciją, o gal pati mergina būtų pasirinkusi, pulti ar sprukti.

Kai Tomas stryktelėjo nuo įsibėgėjusio, bepradedančio virsti motociklo, skydų eilė nervingai susiūbavo ir daugumos vyrų dėmesys nukrypo nuo liepsnojančios merginos į triukšmą užnugaryje, kur jokio pavojaus teoriškai neturėjo būti.

Tomas žinojo, kad daugeliu atvejų apsivertę motociklai retai kada užsidega ir dar rečiau sprogsta – todėl dar beįsibėgėdamas vikriai sumezgė nesudėtingą užkeikimą, kurį vaikystėje dažnai naudojo klasėje, vaizduodamas fokusininką. Kuro bakas jau buvo trečdaliu tuščias. Tereikėjo atlaisvinti dangtelį ir įleisti šiek tiek gryno oro. Kai paleido motociklą griūti bei slysti, užkeikimas ėmė veikti su vienos sekundės uždelsimu. Kuro bake iš niekur plykstelėjo liepsna ir slėgis ūmai padidėjo šimteriopai.

Po minėtos sekundės už skydų nugriaudė sprogimas, kuris suardė bet kokią pusiausvyrą. Į Lukos pusę siūbtelėjo liepsnos, iš kojų išversti žmonės ir kulkos, paleistos pačių nervingiausiųjų. Dvi iš jų buvo nukreiptos tinkamai ir greičiausiai būtų nudėjusios vietoje, jei mergina tebebūtų stovėjusi ten pat.
Kai sprogimo liepsnos iškilo visiems virš galvų, Luka akimirksniu apsisprendė ir nėrė tiesiai į sprogimo centrą, iš kurio normalūs žmonės troško kuo greičiau pasišalinti. Jai kažkodėl pasirodė, jog ugnies apsuptyje bus kaip tik saugiausia. Be to, pats sprogimas išsvaidė į šalis visus, stovėjusius pakeliui.   Keli apsišarvavę vyrai liko gulėti be sąmonės, pora stengėsi žūtbūt save užgesinti, o kiti – išpurtyti gaudesį iš ausų. Vos keliems pasisekė išsisukti su stipriu išgąsčiu – su jais Luka ir susidūrė, vos tik sprogimo liepsnos ėmė slopti.

Skydą metęs šalin veteranas nukreipė savo „Heckler & Koch“ į Luką ir nedelsdamas ištuštino pusę dėtuvės, ketindamas įsitikinti, ar jo amunicija nors kiek veiksminga.
Pajutusi stiprius smūgius į petį bei šonkaulius, mergina it įgelta pasisuko į vyrą, pritūpdama ir iškeldama uodegą aukštyn. Liudininkams netikėtai pasivaideno, jog begęstančios sprogimo liepsnos įsišėlo iš naujo – ir jų centre dabar žioravo dvi labai piktos akys.
Nuo skausmo paklaikusi Luka mirksniu įveikė niekingą atstumą ir dešine ranka nutvėrė ginklo vamzdį, vyrui ketinant paleisti ir likusias kulkas. Vos dvi suspėjo pralėkti Lukai pro ausį – likę šoviniai užstrigo dėtuvėje, kai spynos mechanizmas susilydė ir užsikirto.
Specas paleido pistoletą ir griebė juodą mačetę. Net ir susidūręs akis į akį su nežinomu priešu jis nepametė galvos, stengdamasis išgauti iš kiekvienos akimirkos maksimalų rezultatą. Luka juto, kaip ašmenys prašvilpia per plauką nuo gerklės, pakeliui įkaisdami beveik iki raudonumo. Grįžtančius atgal atrėmė tebelaikomo pistoleto rankena ir jau ketino smogti uodega vyrui į veidą, kai iš šalies atlėkusi kulka prašvilpė pro pat nosį, gerokai išgąsdindama. Luka paleido pistoletą ir šastelėjo už mačete ginkluoto speco, prisidengdama juo nuo šaudančiojo. Kitos dvi kulkos kliudė vyro neperšaunamą liemenę ir šis apstulbęs dėbtelėjo į šaudantįjį, tarsi klausdamas, kokį velnią tas daro. Kur link išgaravo Luka, jis susigaudė po akimirkos ir plačiu mostu smogė mačete, perbraukdamas tik orą. Mergina judėjo pernelyg greitai, kad bet kuris komandos narys galėtų nors kiek padoriau nusitaikyti. Panašėjo į stichiją, išgaruojančią vienoje vietoje ir apsireiškiančią kitoje.
Dabar jau antras šaulys įsijungė į žaidimą ir Luka pajuto, kad darosi pernelyg pavojinga. Meistriškai valdomi ašmenys ir iš dviejų pusių lekiančios kulkos beveik nepaliko vietos. Ji stryktelėjo ant juodo furgono stogo, trumpam prigesindama savo liepsnas, kad nenugarmėtų kiaurai metalą.
Apačioje jau buvo atkutę penki vyrai ir po akimirkos jie susigaudė, kur prapuolė auka. Luka nelaukė, kol šauliai iš naujo nusitaikys – nušoko kitoje furgono pusėje ant žemės ir atsidūrė tiesiai prieš persigandusį patrulį, kuris beveik instinktyviai suspaudė tarnybinį ginklą.
Driokstelėjus šūviui, Luka akimirkai įsižiebė gerokai ryškiau, apakindama šaulį. Šnypšdama apsisuko ratu, šniodama uodega šiam į pilvą ir nublokšdama kelis metrus atgal. Diegė krūtinę, kur tekėjo lydyto metalo upeliai. Antrasis patrulis jau kėlė savo šaudyklę, tačiau tada išvydo įnirtusias, raudonas akis. Vyro rankos sudrebėjo, pistoletas išslydo iš pirštų ir nubarškėjo asfaltu. Kaipmat persigalvojęs, jis pasinaudojo sena it žmonijos istorija taktika – keliams nežymiai sulinkus žengė atatupstas atgal, tarsi maldaudamas nežinomos dievybės atleisti jam, niekingam žemės kirminui.
Genetiškai įkoduotas, protėvių pernelyg ilgai naudotas metodas pasiteisino. Luka neketino kovoti su kiekvienu, kuris pasimaišė jai ant kelio. Kur kas pavojingesni buvo tie, kurie dabar suko ratą aplink furgoną, ketindami paleisti į ją dar vieną švino debesį. Būrys atsigavo po šoko tiek, kad iš naujo ėmė koordinuoti tarpusavio veiksmus, o tai nežadėjo nieko gero. Iki artimiausio skersgatvio buvo per toli, todėl ji nėrė po furgonu, prasirangydama iki pusiau pravirų galinių durų. Šmurkštelėjo vidun ir užtrenkė jas.

Furgono vidus buvo toks pat juodas, kaip ir išorė. Pasieniais sumontuotos dvi suolų eilės dabar buvo tuščios. Palube bangavo du guma apvilkti trosai, skirti prisilaikyti kelionės metu, jei grupei tektų skubėti kur kas didesniais greičiais ir nepalankiais keliais. Baltai švytėjo lubose sumontuoti pailgi žibintai. Raudonus atšvaitus metė Lukos prigesusi ugnis.

Mergina įtariai dėbtelėjo į dvivėres duris, tada skubiai apžvelgė savo žaizdas. Petį diegė, kur pataikė spėjusi suskystėti kulka. Krūtinė buvo nukentėjusi smarkiau. Kuomet nusileido nuo stogo, ji buvo sumažinusi kūno temperatūrą ir pataikiusi kulka dar tik buvo pradėjusi lydytis. Žaizdos nesimatė, tačiau jausmas buvo šlykštus. Luka įtarė, kad visiškai užgesinus liepsnas, savijauta greičiausiai tik pablogės. Ji per ilgai liepsnojo, per ilgai judėjo ir jau suspėjo kaip reikiant išalkti. Juk ir į miestą išbėgo kaip reikiant nepavakarieniavusi.
Įsiklausė į aplinką, svarstydama savo šansus. Komandos vadas dalino įsakymus ir būrys ruošėsi šturmuoti savo paties furgoną. Luka pasigailėjo nesurizikavusi ir nesprukusi į skersgatvį. Turėtų galbūt pora mėlynių daugiau, tačiau kažin ar vyrai ją vytųsi supratę, su kuo turi reikalą.

Bruzdėjimui už durų pritilus, ji visu kailiu pajuto, kad tuoj kažkas įvyks. It paklaikusi apsidairė bent kokios išeities. Jau ketino pasinaudoti savo karščiu ir prasibrauti kiaurai lubas atgal ant stogo, kai žvilgsnį patraukė prie galinės sienos palikta žema, tamsiai pilka dėžė. Prisiartinusi mergina dar labiau prigesino save, atlaužė nesudėtingą užraktą  ir atvėrė dangtį.
It nusvilusi atšoko, saugodamasi liesti turinį. Dėžėje sudėti objektai nepanašėjo į granatas, tačiau jie neabejotinai turėjo kažkokiu būdu sprogti. Greičiausiai vienas iš komandos narių turėjo įrenginį jais šaudyti, nes kelių akivaizdžiai trūko. Ir jei specas pasitikėjo vos keliais iš jų, ką galėtų iškrėsti likusieji?
Luka prikando lūpą. Ką gi, šaudyti šiais užtaisais ji negalėjo, taip pat ir tiesiogiai liesti jų.

* * *

Vadas šį kartą nusprendė jokių perspėjimų priešui nebeskelbti. Keturi jo vyrai vis dar neatgavo sąmonės po sprogimo. Du buvo paaukoti užnugario stebėjimui, kad panašūs triukai nebepasikartotų. Likę šeši puslankiu apsupo furgono duris, įsitaisydami už skubiai surastos priedangos bei paruošdami ginklus neatremiamam šturmui. Būtybė jau pademonstravo savo atsparumą, dabar buvo metas pademonstruoti, kaip būrys sugeba iš tiesų šaudyti. Visos viltys buvo nukreiptos į du komandos narius, kurių ginkluotė galėjo pyškinti sprogstamaisiais užtaisais. Šie turėjo padėti tašką šios nakties istorijoje.

Vadas įsitaisė iš vienos furgono durų pusės, kitas jo žmogus pritykino iš kitos. Jiedu ketino staigiai atverti duris, kad likusieji galėtų nedelsiant siųsti lauktuves vidun. Tada abu atsitrauktų atgal ir prisidėtų prie pragaro išperos žudymo.
Vyrai susirodė ženklais ir atsargiai nutvėrė kiekvienas savo pusės rankenas. Trys, du vienas... abu trūktelėjo iš visų jėgų.

Durys laikėsi vietoje ir net nekrustelėjo.
Suglumęs vadas pažvelgė į savo karį, šis atsakė tuo pačiu. Net jei furgono durys ir buvo rakinamos, rakteliai šiuo metu dzingsėjo vairuotojo kišenėje. Abu specai vėl užgulė rankenas, įsitempė ištreniruoti raumenys, net lankstai abipus durų sutratėjo. Tačiau pačios durys laikėsi it suvirintos.

Išgirdęs tylų perspėjimą, vadas dirstelėjo į šaudyti pasiruošusius karius. Vienas iš jų mojavo ir stengėsi kažką parodyti abiems virš galvų. Atšokę atgal, vyrai išvydo virš furgono stogo rūkstančius dūmus, aiškiai išsiskiriančius iš purvino rūko, kuriame po motociklo sprogimo skendėjo gatvė. Visi instinktyviai ten nusitaikė, ieškodami menkiausio judesio, kurį būtų galima sušaudyti.
Kai virš furgono aukštai į orą švystelėjo liepsnojantis objektas, visi sutartinai paleido kiekvienas savo salvę, neketindami suteikti būtybei jokių šansų. Kiekvienas norėjo būti tas, kurio kulka pakirs pragaro išperą pirmoji, net jei tai ir neatneš jokios pasaulinės šlovės.

* * *

Išsviedusi pro išlydytą lubose skylę liepsnojančią užtaisų dėžę, Luka įsispraudė į kamputį nenutuokdama, kiek iš tiesų žalos galėtų tai pridaryti.
Iš pradžių ją apkurtino  salvė, nugriaudėjusi įkandin dėžės.   Po akimirkos, net ir storų furgono sienų gerokai prigesintas, jos pasaulį supurtė sprogimas ir pro skylę vidun siūbtelėjo ugnies kamuoliai, porai sekundžių užpildydami nedidelę erdvę. Dėl pastarosios Luka nesuko sau galvos – kur kas labiau sukrėtė garsas, nuo kurio spengė galvoje. Liepsnoms pilkėjant ir traukiantis pro tą pačią skylę atgal, mergina šastelėjo įkandin, nebeketindama praleisti progų. Užsiritusi ant furgono stogo, susikoncentravo į nelemtą skersgatvį, negaišdama laiko aukų skaičiavimui.
Jos laimei, spec. būrio vyrai buvo kur kas labiau paveikti sprogimo ir tuo metu peikėjosi kas sau, pamiršę visus šaudymus.
Vienas prisiminė turįs žmoną, kuriai pažadėjo šiąnakt grįžti. Dar pora galvojo apie savo vaikus ir kad būtų labai negerai, jei šie liktų našlaičiais. Keliems vos prieš porą akimirkų visas gyvenimas pralėkė prieš akis. Virš galvų užsižiebęs inferno nepaliko abejingo nė vieno.

Ypač žurnalistų komandos, kuri stebėjo viską vos už pusantro šimto metrų ir jau tarėsi papuolusi į rojų žemėje.

* * *

Kol Lukos ugnis šėlo miesto centre, Kirilas paleido į darbą saviškę, preciziškai tiksliai lydydamas pavienes detales užrakto mechanizme. Lilija laukė, kol šis atidarys palatos duris, sustingusi it statula prie stiklinės sienos bei stebėdama Dominyką lovoje.
Elza lėtai suko ratus, tyliai spragsėdama pirštais ir mintyse skaičiuodama pažeidimus, šiąnakt įvykdytus savo šeimynėlės narių. Jų buvo tiesiog per daug ir visi pernelyg ryškūs.
Išguldyti žmonės prie klubo – šie atsipeikėję gal ir ne viską prisimins, tačiau keistos kalbos vis tiek pasklis. Trys privačios apsaugos darbuotojai matė užsiliepsnojusią Luką – ir greičiausiai jau viską išpasakojo savo artimiesiems. Nebuvo laiko jų apžavėti, ar dar kaip nors paveikti jų atmintį. Ar kas nors patikės trijų vyrų pasakojimu apie liepsnojančią merginą?
Žinoma. Ypač kai jų istorija pradės pintis su kitų liudininkų pasakojimais. Tai buvo blogiausia dalis. Ugninė Luka nevirs miesto legenda – oi ne! Tokios atsiranda tada, kai jas papasakoja porelė liudininkų ir jų žodžių nepatvirtina niekas kitas. Šis atvejis toli gražu pranoko visus smulkius nutikimus, su kuriais Elza buvo susidūrusi savo gyvenime.
Merginos pasilakstymas miesto gatvėmis paskui automobilį buvo pati blogiausia dalis. Šimtai liudininkų, policijos įsikišimas, kalnas avarijų ir visa tai dar nebuvo pabaiga.
Bendram labui Elza turėjo panaudoti savo magiją ir jai net nebuvo kada pasiruošti. Spragsėti pirštais tiesiai prieš liudininkų nosis – ne, tai nebuvo jos stilius. Lilija tiesiog nenorėjo gaišti brangaus laiko, o tai reiškė, jog šeimos nariai švaistėsi savo sugebėjimais beatodairiškai, tikėdamiesi sėkmingo rezultato. Fabija net nesusimąsčiusi išteleportavo kaži kur Dominyko seserį, atsilaikiusią prieš jos burtus. Ta mergina...
Elza papurtė galvą. Ne tik mergina – veikiausiai ir jos brolis turėjo tą patį sugebėjimą. Bendras kraujas. Uoslė Lukos pernelyg nenuvylė, jei suvedė su partneriu, turinčiu lašelį senojo kraujo.
- Ar tik nereiks mums emigruoti į naują vietą, - giliai atsiduso Elza, nustojusi sukti ratus. - Net ligoninės personalą – ir tą palikom gulėti neapdorotą.
- Pirmiausiai išspręsime rimčiausią problemą, - nė nemirktelėjo Lilija. - Tada grįšime savo pėdsakais atgal ir sutvarkysime tai, ką galime sutvarkyti.
- Nesuprantu, kaip tu gali dėl to nesijaudinti? - suniurzgė juodaplaukė. - Perspėju, mano ateities regėjimai tau visai nepadės. Per daug visko nutiko. Per daug žmonių įsivėlė ir šį kartą viskas tikrai nesibaigs vien legendomis...
- Ei, - pajutusi ore stiprėjančią paniką, Lilija atsisuko į Elzą ir paėmė šią už rankos. - Viskas gerai...
- Sakai? Kai mane iškvietei, maniau mes tik parvešime Luką namo, kad bus daugiausiai trys ar keturi liudininkai!..
- Aš tikėjausi lygiai to paties, - nepaleido juodaplaukės rankos Lilija. - Ir aš nemanau, kad tavo ateities regėjimas yra tavo stiprybė, Elza. Mes kliaunamės tavo „aidu“, kai situacija tampa nevaldoma. Kirilas išvalo liudininkų atmintį, ypač kai jam suteikiame daugiau laiko...
- Gerai, su spyna viskas, - įsiterpė paminėtasis, stumtelėdamas duris. Šios atsivėrė be garso ir vyras patenkintas šyptelėjo Elzai. - Einu, sutvarkysiu tavo išguldytą seselių batalioną. Iš ryto visos šventai tikės tik trumpam užsnūdusios.
- Fabija yra mūsų slaptas kelias iš bet kokios pavojingos situacijos, - priminė apie save Lilija, glostydama Elzos delną. - O aš išgydysiu kiekvieną, kuris bus sužeistas. Kaip matai, mums drauge dar nėra dėl ko jaudintis, tiesa?
- Tu stengiesi mane apžavėti? - sumurmėjo Elza, įtariai stebėdama raudonplaukės pirštus.
- Taip. Tu buvai pradėjusi panikuoti.
- Aš niekada nepanikuoju, - ištraukė ranką Elza. - Tau pasirodė. Ir dar švaistai savo jėgas, kai turėtum gydyti tą vaikį.

Ji žengė pirma į palatą, stengdamasi atgauti blaivias mintis. Lilijos apžavai, deja, veikė net ir raganas, nes ši užklupdavo savo aukas nepasiruošusias, iš pasalų. Tik  nutuokiantys apie Lilijos metodus galėjo nuspėti, kas iš tiesų vyksta. Elza nebuvo itin sužavėta – net ir apramintais nervais, ji neketino nusileisti svetimai magijai. Ne jos stilius.
Nutaisiusi vaikiškai nekaltą veidelį, Lilija žengė pusseserei iš paskos, sutelkdama visą  dėmesį į pacientą.
- Labas dar kartą, Domai.
Šis, žinoma, nieko neatsakė. Lilija prisiartino ir uždėjo delnus vaikinui ant krūtinės, nepaisydama išsiraizgiusių daviklių laidų.
- Dar liko šiek tiek kerų iš musų praeito susitikimo, - sumurmėjo nežymiai suraukdama antakius. - Jis sveiksta puikiai, tik nepakankamai sparčiai.
Viena ranka nutraukusi antklodę, Lilija kilstelėjo savo sijoną aukštėliau ir ėmė ropštis ant lovos.
- Švenčiausioji deive! - pavartė akis Elza, įrėmusi rankas į šonus bei stebėdama, kaip pusseserė apžergia Dominyką. - Kodėl visi tavo burtai turi prasidėti nuo tokių keistų pozų?
- Tai nusisuk, - patarė Lilija. - Man reikia abiem rankomis liesti jo krūtinę, o šitaip yra patogiausia.
- Pažadėk man, kad niekada nespartinsi mano gijimo, jei kada nors būsiu stipriai sužeista ir be sąmonės, - Elza dėbtelėjo į lubas.
Lilija mįslingai šyptelėjo ir trumpam grįžtelėjo į pusseserę.
- Pameni, kai vieną kartą kalnuose išmėginai savo „aidą“ ir po to visą parą tavęs ieškojome, įstrigusios tarp nuošliaužos akmenų?
- Ir ką? - suraukė antakius juodaplaukė.
- Mes tada kalbėjome, kaip tau stebuklingai pasisekė ir tu atsipirkai vos keliais stipriais sutrenkimais.
- Man iš tiesų pasisekė, ar ne? - kiečiau sukando dantis moteris.
- Nesupyk, Elza, bet žmonės paprastai būna sutraiškomi po panašiomis griūtimis. Todėl taip, iš dalies tai tikrai stebuklas, kad tave radome dar gyvą. O kas dėl tų kelių sumušimų – tu man niekada taip ir nepadėkojai, kad paverčiau tavo visas traumas VOS keliais sumušimais.
- Taip ir žinojau! - šnypštelėjo Elza, spragtelėdama pirštais. - Kirilo brolis visą laiką vaipėsi, mėtydamas idiotiškas užuominas!
- Man teko uždėti rankeles Nikitos akivaizdoje, - linktelėjo Lilija. - Todėl atleisk – aš nebegaliu nieko tau pažadėti. Tavo minkštimus regėjo visa komanda.
- Ir tu man sakai tik dabar?!
- Mes nenorėjome gadinti tau atostogų, brangioji. Tik tiek, - šypsojosi Lilija.
- Aš visą laiką nujaučiau...
- Trupučio tylos, prašyčiau, - pertraukė raudonplaukė, - man metas burti.
Elza niurzgėdama nusisuko, tačiau neilgam. Jai buvo smalsu. Lilija pirštu ėmė piešti nematomus ženklus ant paciento krūtinės, kur šios nedengė tvarsčiai. Netrukus jos akys apsiblausė, lūpos ėmė be garso vapėti nieko nereiškiančius žodžius – moteris paniro į lengvą transą, kur kiekvienas judesys turėjo savo prasmę.

Iš šio transo ją išplėšė duslus pokštelėjimas koridoriuje. Grindis aptėškė vanduo ir kaipmat pasigirdo garsus kosėjimas.
- Valdyk savo rankas, beprote! - pareiškė balsas ir abi moterys pažino sugrįžusias Fabiją su Meile. Elza skubiai žengė link durų ir apstulbusi išplėtė akis.
Abi sugrįžėlės buvo permirkusios iki siūlo galo. Meilė vis dar neketino paleisti Fabijos, sunkiai apsiprasdama su mintimi, kad ji jau stovi ant tvirtos žemės.
- Kas nutiko? - Elza dairėsi tai į pusseserę, tai į Dominyko seserį.
- Šita pusprotė, - parodė nykščiu blondinė, - nustūmė mus abi nuo stogo. Jau maniau, abiems bus galas.
- Tai kaip tu...
- Išradau naują nusileidimo būdą į Atlanto vandenyną, - kaleno dantimis ragana. - B... būčiau žinojusi, kad vanduo toks š... šaltas, būčiau pasirinkusi ežerą. Ir iš viso – kažkodėl aš šiandien esu labai gera!
Elza nukreipė žvilgsnį į Meilę, kuri atsirėmė į sieną, glausdama riešus prie kūtinės. Mergina visa virpėjo, o jos plaukai buvo aplipę veidą ir akis. Ją buvo ištikęs šokas.
- Neįtikėtina... - murmtelėjo Elza, grįždama atgal į palatą. Nutraukė nuo tuščios lovos antklodę su paklode. Vieną iš dviejų švystelėjo merginai:
- Apsišluostyk!
Ši vangiai įsisupo į audeklą, nesiliaudama kalenti dantimis.
Meilei vis dar svaigo galva ir prieš akis ryškiai sukosi visai neseniai regėti vaizdai.

* * *

Dangus maišėsi su žeme, vėjas taršė iš visų pusių ir ji beveik girdėjo pavienių liudininkų isteriškus klyksmus, kai Manhetenas ūmai išnyko ir ji pasijuto bekrentanti tarp debesų, kur kas vėsesniame ore. Nuo to nė kiek nepalengvėjo. Fabija norėjo ją žūtbūt atplėšti nuo savęs, kad stabilizuotų kritimą ir nustotų vartytis ore. Meilė nė už ką nenorėjo jos paleisti ir prireikė bene kelių minučių, kol ragana vargais negalais įkalbėjo paklaikusią merginą daryti taip, kaip ji nori. Per tą laiką teleportacija į debesis pasikartojo dar kartą, tačiau kritimo greičio tai nė kiek nesumažino.
Apačioje silpnai žėrėjo vandenynas, tačiau Meilė žinojo, kas jai nutiks neriant iš tokio aukščio. Smūgis į bangas beveik nesiskirtų nuo smūgio į asfaltą.
Fabija? Net ir būdama išsigandusi, ji tvardėsi nepalyginamai geriau. Penkių kilometrų aukštyje virš vandenyno oras buvo įšilęs iki maždaug keturiolikos laipsnių pagal Celsijų.   Jei žemiau jis buvo nors šiek tiek šiltesnis, skirtumą sunaikino vėjas. Fabija žinojo, kad amžinai teleportuotis ir kristi ji negalės. Ne, jos abi nemirs iš bado – greičiau mirtinai sušals.
Ragana mėgino prisiminti vietas Žemėje, kuriose kritimas galėtų būti kažkaip sulėtintas. Ji buvo apkeliavusi didžiąją dalį pasaulio ir regėjusi tikrai nemažai. Deja, kad ir kaip suko galvą, jokia gera mintis neatėjo į galvą. Kažkur šioje planetoje turėjo vykti aviacijos parodos bei varžybos. Jei teleportuotųsi tiesiai į parašiutininkų debesį, galbūt pavyktų atkreipti dėmesį. Kai kurie iš tų žmonių žinojo, kaip ore pagelbėti nelaimėliui, kurio parašiutas atsisakė išsiskleisti. Problema – kiek kvadratinių kilometrų reiktų šitaip ištyrinėti, kol atrastų bent vieną gelbėti pasiryžusią komandą?

Už rankos laikoma Meilė ėmė panikuoti ir šaukti, ar jos abi iš tiesų mirs. Fabija neketino atsakinėti į tokius klausimus, tačiau velnio nešta mergiotė žūtbūt ketino atkreipti jos dėmesį į save. Vėl vartymasis ore. Grieždama dantimis, ragana pastebėjo pernelyg nutolusius debesis ir beveik nemąstydama išsiteleportavo į juos.

Tą akimirką ji apsidžiaugė, jog skrandis buvo tuščias – atrodė, jog kažkas nutiko su pačia planeta ir ji ėmė stumti, o ne traukti. Prireikė poros akimirkų susigaudyti, kad jos abi jau ne krito, o kilo į viršų, vis labiau lėtėdamos.
Meilė it paklaikusi dairėsi priežasties, kovodama su noru čia pat apsivemti. Abi moterys akimirkai sustingo pakibusios ore, tada trauka vėl padarė savo – abi iš naujo nėrė žemyn.
Iš netikėtumo Meilė paleido raganą ir šiai teko panaudoti ką tik atrastus sugebėjimus benardant ore paskui besivartančią merginą. Jei tik būtų turėjusi laiko bei priemonių, ji mielai būtų supančiojusi Dominyko seserį it veršį, kad tik ši netrukdytų. Kitas variantas buvo tiesiog ją palikti likimo valiai ir gelbėtis pačiai. Tuo metu Fabija buvo beveik įsitikinusi, jog smūgis į bangas šios panos neužmuš – ne tas charakteris. Veikiausiai ši dar netgi pati parplauks namo, pakeliui nukankindama sutiktus ryklius bei orkas...
Nepaisant įsitikinimų, ji šiaip ne taip nutvėrė savo pakeleivę ir skambiu plekštelėjimu į veidą atkreipė dėmesį į save. Privertė susiimti už rankų ir išlyginti kritimą. Išsigelbėjimo planas pamažu aiškėjo, tereikėjo įsitikinti jo veiksmingumu.

Kai po akimirkos vandenynas ūmai priartėjo beveik dvigubai, Meilė supanikavo iš naujo. Užuot teleportavusi abi į debesis, ragana ėmė tikslingai mažinti atstumą iki planetos paviršiaus. Šį kartą  Meilė tik gaudė orą ir iš visų jėgų gniaužė Fabijos riešą, nedrįsdama trukdyti jai burti. Abu skruostus dar degino po smūgio.

Dangus ir žemė vėl susikeitė vietomis, pilvus bei skrandžius pervėrė jausmas, kurį vaikai paprastai pasveikina garsiais, džiaugsmingais klyksmais, automobiliui pradedant riedėti nuo kalno. Meilė garsiai įkvėpė, prisimerkdama prieš saulę, ryškiai spiginančią tiesiai prieš ją. Kritimo greitį pakeitė lėtėjantis kilimas viršun. Negaišdama laiko, Fabija prisitraukė merginą arčiau ir apsivertė ore, kad matytų vandenį.
Daugiau eksperimentuoti nebeketino. Vėjas jau vertė abi virpėti nuo šalčio, o šaltis nebuvo itin pageidaujamas, kai reikėjo neblaškomai nustatyti savo poziciją. Ji nusprendė viską užbaigti kuo greičiau, kol Meilė nesugalvojo iš naujo sukelti ore revoliucijos.
Po akimirkos atstumas iki vandenyno bangų sumažėjo dešimteriopai, tačiau išsigąsti mergina nespėjo – kita teleportacija abi vėl sviedė aukštyn, išmėgindama skrandžių stiprumą. Šį kartą Fabija išnaudojo poros sekundžių stabtelėjimą ore ir sekančiu šuoliu abi atsidūrė vos per kelis metrus nuo vandens paviršiaus.
Lyginant su oru, Atlanto vanduo panašėjo į skystą ledą, susiliejusį abiems virš galvų. Fabija kapanojosi į paviršių, tuo pačiu stengdamasi iškapstyti iš atminties gelmių kokią nors palankesnę vietą. Meilė jau ketino suklykti visa gerkle, kai vanduo aplink ją užkaito ir kojos įsirėmė į smėlėtą dugną.
- Viskas gerai... - gaudė kvapą Fabija, stengdamasi nusipurtyti kibius merginos pirštus. - Jau gali paleisti, mes paplūdimyje...
Meilė iškosėjo gurkšnį vandens ir ėmė žiaukčioti, nekreipdama dėmesio į netoliese besimaudančius poilsiautojus, su nuostaba stebinčius abi iš niekur atsiradusias moteris. Neįstengdama atkabinti įkyrėlės nuo savęs, ragana atsiduso ir nusiteikė paskutiniam šuoliui, jau gailėdamasi, kad iš viso įsivėlė į tokį nuotykį.

* * *

- Vesk ją į karštą dušą, kol ligos nepasigavo, - Elza pirštu bakstelėjo vietą evakuacijos plane.
- Kodėl aš? - piktai sureagavo Fabija. - Tu vienintelė, kuri nemėginai jos suturėti. Tavo eilė.
- Šiaip jau Lilija vienintelė dar nemėgino, - pataisė juodaplaukė. - Ir ji užsiėmusi. Tu daugiausiai laiko su ja praleidai, judvi turėtumėt būti geriausios draugės.
- Norėtum... Pusę viso laiko ji klykė nesavu balsu, likusį laiką stengėsi man sutrukdyti pasiekti žemę ir neužsimušti. Pirmąsyk gyvenime įtikinėjau smūgių į veidą pagalba, gali patikėti?
- Mhm, galiu, - Elza dėbsojo į Meilę. - Tau, beje, irgi reiktų į dušą. Pasigausi plaučių uždegimą.
- Ką... ką ji daro... su juo? - išdrebėjo Meilė, pagaliau sufokusavusi žvilgsnį kiaurai stiklą į savo brolį ir itin keistai virš jo įsitaisiusią Liliją.
- O tau kaip atrodo? - piktokai paklausė Elza. Tada pati prisiminė, kaip visa tai atrodo iš šalies. - Gydo, aišku? Būk maloni ir nekelk problemų. Tiesą sakant, turėtum šliaužioti ant kelių ir bučiuoti Lilijai kojas už tai. O Fabijai – kad tave saugiai nuleido ant žemės.
- At... atsiprašau, - sumikčiojo mergina, šniurkštelėdama nosimi. - Jis vienintelis mano brolis, kurį turiu. Maniau, jūs jį norite kažkur išv... vesti.
- Mes ir norime jį išvesti, - piktai įtraukė snarglį Fabija. - Sakėme tai jau iš pat pradžių. Mano dukterėčią reikia suvaldyti, o Dominykas greičiausiai turi visus šansus tą padaryti!
- Bet jūs jį sugrąžinsite n... namo?
- Be abejo. Jei padarytume jam ką nors bloga, Luka mums visą gyvenimą neatleistų... turbūt.
Ragana užsikosėjo ir Elza mostelėjo ranka į koridorių, varstydama abi sugrįžėles piktomis akimis:
- Abi į karštą dušą! Tučtuojau! Aš paieškosiu sausų rūbų!
- Gerai jau gerai, - nusileido Fabija. - Nesivargink dėl rūbų. Aš dar prisimenu savo namų koordinates.
Ji siektelėjo Meilės, kuri pagaliau ryžosi tyrinėti evakuacijos planą, ieškodama reikiamų patalpų.
- Kad nekiltų nesusipratimų, tu keliauji su manimi, - pareiškė.

Mergina nė užprotestuoti nespėjo, kai ūmai pasijuto bestovinti erdviame kambaryje, ant minkšto, storo kilimo, maloniai šildančio sustirusias pėdas.
Naujoje vietoje tvyrojo prietema ir vyravo tamsiai rusvi atspalviai – nuo sunkių užuolaidų iki raižiniais puoštų, renesanso stiliaus baldų. Netgi sienos buvo padengtos  freskomis. Akimirką Meilė pasijuto pakliuvusi į praeitį.
Iliuziją išsklaidė platus televizoriaus ekranas, pakabintas ant sienos ir nuotolinio valdymo pultas, besiilsintis ant nedidelio staliuko, šalia puspilnio kavos puodelio. Regis, namų šeimininkė į pagalbą pusseserei išlėkė skubėdama.
- Kokia čia vieta?
- Mano namai, - atsiliepė Fabija. - Būk maloni, nesiartink prie langų.
- K... kodėl?
- Nenoriu, kad žinotum, kur gyvenu. Ir tau pačiai bus saugiau, patikėk. Geriausiu atveju, Kirilui nereikės trinti tau atminties.
Meilė atsargiai pažvairavo į storas užuolaidas, tada į moterį.
- Jei neimsi siautėti vėl, tau tikrai nėra ko bijoti, - perskaitė merginos emocijas Fabija. - Mes ne tos raganos, kurios išradinėja receptus, kaip Jonuką ir Grytutę į pečių pašauti. Dauguma mūsų gyvename labai normalų gyvenimą, dirbame labai paprastus darbus ir nuoširdžiai tikimės, kad vieną dieną ant mūsų slenksčių nepasirodys sociopatai, trokštantys pakišti mus po mikroskopais. Tau netgi nereikia saugotis, kad prasitarsi kam nors per daug – šiais laikais žmonės jau žino, kad visa magija baigiasi Hario Poterio filmais. Ką nors įtikinti kitaip yra be galo sunku.
- Tačiau tu n... nenori, kad aš žiūrėčiau pro langą... - išdrebėjo Meilė.
- Mano namai – mano taisyklės, - šyptelėjo Fabija. - Kol esi čia, tu eisi tik į dušą ir niekur daugiau. Kai grįši namo, galėsi traukti kur tik nori.
- Mano brolis... - priminė Meilė. - Aš noriu kartu grįžti į ligoninę.
- Tau jau sakė, kad jis mums bus reikalingas. Mano dukterėčia siautėja miesto centre ir mes labai tikimės, jog tavo brolis sugebės įtikinti ją liautis. Jau ir taip per daug liudininkų atsirado. Šį kartą tyliai neišsisuksime. Visa laimė, jog Luka siautėja apimta liepsnų – paprasti žmonės jos neatskirs nuo kitų mitologinių būtybių.
- Aš keliausiu kartu, - pakartojo Meilė kur kas ryžtingiau.
- Šlapia tikrai nekeliausi, - parodė į duris Fabija. - Dušas, sausi rūbai, plaukų džiovintuvas. Visos kitos fantazijos vėliau.

* * *

Ilgas, nežinia kiek kartų besikartojantis nemalonus sapnas pamažu užleido vietą tamsių atspalvių paveikslui, iš kurio jį stebėjo mįslingos, raudonų garbanų šešėlyje beveik pasislėpusios akys. Domas pravėrė burną ir atsargiai išmėgino balsą:
- Luka...
- Ne, ne ji, - sujudėjo lūpos ir veidas atsitraukė toliau, į neryškią šviesą. - Aš jos motina. Lukai reikia tavo pagalbos, Domai.
Jis sumirksėjo, įsižiūrėdamas į moterį įdėmiau. Tikrai – ne tos spalvos akys. Tačiau jau kažkur matytos.
Atsargiai apsidairė po patalpą. Ši buvo nepažįstama, tačiau įranga šalia lovos jau regėta kino filmuose. Susiprasti nebuvo sunku.
- Kas... - pamėgino pratarti, tačiau užsikosėjo. Gerklė atrodė perdžiūvusi. Pajuto prie lūpų spaudžiamą šiaudelį ir netrukus trūktelėjo gerą gurkšnį vandens. - Ačiū... Kas nutiko?
- Tu papuolei į avariją. Dabar esi ligoninėje. Tau visai neseniai darė operaciją.
- Ne, - papurtė galvą vaikinas. - Kas nutiko Lukai?
- Ji... - Lilija atsiduso, išsitiesdama kėdėje šalia lovos. - Mano duktė pametė blaivų protą ir išlėkė  medžioti tų, kurie tave sužalojo, Domai. Aš nebegaliu jos suvaldyti. Luka tiesiogine prasme dega magiška ugnimi ir šiuo metu kelia siaubingą sumaištį miesto centre. Aš tikėjausi, kad tu padėsi ją nuraminti.
Dominykas šiek tiek suraukė antakius. Jau buvo pratęs girdėti su magija susijusias kalbas iš Lukos lūpų, tačiau iš kito žmogaus tai skambėjo keistokai. Tarsi patvirtinimas, jog mergina vis dėl to nejuokavo.
- Miesto centre? Liudininkų akivaizdoje? - pasitikslino.
Lilija tyliai linktelėjo.
Jis žinojo, kaip Luka reaguoja, kai kas nors prisiartina prie jos paslapties per ištiestos rankos atstumą. Kad ji atvirai siautėtų tarp žmonių, atrodė beveik neįsivaizduojama.
- Ar gali pakilti iš lovos? - paklausė moteris.
Domas pamėgino pajusti sustingusius raumenis. Įtempė juos, stengdamasis atsisėsti. Su įtampa pajuto skausmą, sėlinantį kojomis bei liemeniu aukštyn, link krūtinės, kur šis ėmė trukdyti kvėpuoti.
Lilija pridėjo delną ir skausmas ėmė slopti, užleisdamas vietą nejaukiam dilgsėjimui.
- Luka sakė, jog jūs esate ragana... - iškvėpė Domas, jausdamasis truputį nejaukiai. Jam atrodė, jog toks pavadinimas buvo įžeidžiantis.
- Viskas gerai, - šyptelėjo Lilija. - Visos mūsų giminės moterys yra raganos. Tik mano vaikai turi dar ir kitą genetinį paveldą.
- Taip, girdėjau, - murmtelėjo jis. - Kiek... Ilgai aš čia guliu?
- Beveik parą. Luka surado tave netoli kino teatro.
- Pagal kvapą?
- Mhm, - nusišypsojo moteris kur kas plačiau. - Ji tau daug papasakojo?
- Tiesą sakant, aš tikėjausi, kad pusę istorijų  ji išgalvojo, - prisipažino Domas. - Tikriausiai daug.
Lilija linktelėjo, stebėdama vaikino reakciją. Domas nerodė jokios baimės, išskyrus akivaizdų nerimą dėl jos dukters. Su jos šeimos keistenybėmis susipažinę žmonės paprastai tam tikrą laiką išlikdavo nervingai budrūs, kol su laiku apsiprasdavo. Lilija tikėjosi panašios reakcijos ir iš Dominyko, tačiau šis, regis, nervingąjį periodą tiesiog apėjo, palikdamas užnugaryje. Ji pamėgino pajusti kokias nors traumas vaikino galvoje, tačiau bergždžiai.
- Kelk kojas iš lovos. Lėtai. Jei skaudės, sakyk iš karto. Tavo operacija baigėsi vos prieš septynias valandas. Normalūs žmonės po tokių traumų gydosi mažiausiai porą mėnesių.
- Aš ne visai normalus? - paspėliojo jis.
- Tavo gydytoja truputį nenormali, - pajuokavo Lilija. - Manyk, jog tau nepasisekė. Neturėsi dviejų mėnesių atostogų.
Jis jau ketino juoktis, tačiau sušnypštė iš skausmo, kai koja įsirėmė į grindis visu kūno svoriu.
- Kentėk, - perspėjo raudonplaukė, delnu ramindama skausmą. - Dešinioji koja vis dar  sustingusi. Tau reikės pramankštinti ją ir deja, tai nebus labai malonu.

Tarpduryje šmėstelėjus siluetams, Domas įsistebeilijo į nepažįstamą vyrą, kurio akys žibėjo jau regėtais rausvais atspalviais. Šalia jo pasirodė aukšta, liesa moteris juodais, trumpais plaukais. Taip pat nematyta.
- Ar viskas gerai, brangusis? - neatsisukdama paklausė Lilija.
- Visi miega. Likusiems paruošiau spąstus prie abiejų įėjimų, - atsiliepė Kirilas. - Ar jis galės eiti?
- Jam reikės ramentų, bent jau pradžiai. Surask porą.
Elza žengė į vidų ir prisiartino prie lovos, pasiruošusi padėti Lilijai.
- Spąstus? - gaudė kvapą Domas. - Tikiuosi, niekas nemirs?
Užuot atsakęs, Kirilas tik nusijuokė ir išėjo.
- Nesijaudink, tai atminties spąstai, - paskubėjo nuraminti Elza. - Mes negalime leisti, kad ligoninės personalas atsimintų tave iš ryto. Visi, kas prie tavęs lietėsi, praras visą su tavimi susijusią informaciją. Tik tiek. Juk nenori pakliūti į laikraščius kaip asmuo, išgijęs vos per parą?
Domas nujautė, kad žiniasklaidos dėmesys būtų malonus – iš pradžių. Tačiau jis taip pat nujautė, jog ši moteris turėjo galvoje visai ne tai.
- Ar tokių jau buvo pasitaikę? - paklausė jis Lilijos.
- Ne mano gydymo praktikos metu. Tam tikra dalis žmonių tavo išgijimą priskirtų dieviškojo apreiškimo stebuklui ir atsirastų ne vienas tuzinas labai rimtai sergančiųjų, norinčių paliesti tave savo rankomis. Seniau tai buvo populiaru – paliesti visus nors kiek šventesnius, kad visos neišgydomos ligos pradingtų. Dar buvo populiaru savo namuose turėti šventųjų kaulų, ar drabužių skiaučių...
- Gerai, supratau. Jokios žiniasklaidos, - sutiko Domas, vos tik jo vaizduotė nupiešė minią raupsuotų individų, tiesiančių į jį rankas.
- Geras pasirinkimas, - pritarė Lilija. - Dabar pamėgink žengti į priekį. Tau reikia išjudinti dešinę koją. Elza, padėk man jį prilaikyti.
Juodaplaukė tyliai linktelėjo ir apėjo Domą iš kitos pusės.
- Čia Elza, mano pusseserė, - prisiminė elementarų mandagumą Lilija. - Aš Lilija, o ten buvo mano vyras, Kirilas.
- Malonu, - sugriežė dantimis Domas, perkeldamas kūno svorį ant sužeistos kojos.
- Tave jau visi žino, - paskubėjo patvirtinti Elza.

Jis spėjo nueiti kelis skausmingus žingsnius, kai sugrįžo Kirilas su ramentais. O dar po akimirkos už durų pasigirdo moteriški balsai ir...
- Domai!!! - smarkiai nudžiugusi Meilė įpuolė į palatą ir tiesiu taikymu - į jo glėbį. Dominykas dar suspėjo pastebėti, jog sesuo vilki gerokai per didelius rūbus, tačiau kaip reikiant nustebti nespėjo.
- Oi! Ai, palauk... - stūgtelėjo iš skausmo. Jau būtų išvirtęs iš kojų, jei ne Lilija ir Elza, suspėjusios jį sulaikyti. Fabija trūktelėjo Meilę atgal į save:
- Dėl Deivės, mergyt, tu kada nors valdaisi?! - subarė.
- Atsiprašau, - burbtelėjo Meilė, beveik nekreipdama dėmesio į raganą. - Jos sakė, kad tave išgydys, Domai. Tau vis dar skauda?
- Aha! - šis ištiesė delną į seserį. - Jokių apkabinimų, gerai?.. Ir kodėl tu iš viso esi čia? Kur mama?
- Namie mama... Aš likau ligoninėj, dėl viso pikto. Gydytojas sakė, kad tu gali greitai pabusti. O tada pasirodė šita Adamsų šeimynėlė ir... ir tiek daug visko nutiko, tu net nepatikėsi. Dabar jos nori tave kažkur išsivesti ir aš eisiu kartu!
Domas tik šyptelėjo, klausydamasis Meilės greitakalbės. Jis išties džiaugėsi išvydęs seserį, net jei ši kėlė jam tikras kančias. Tuo pat metu šypsenos pranyko nuo Fabijos, Kirilo ir Lilijos veidų. Elza kilstelėjo antakį. Visi keturi dėbtelėjo į Meilę.
- Kartu? - murmtelėjo Kirilas.
- Deive apsaugok... - atsiduso Fabija.