Kažkas iš 2007

Monologas


Ir ką sakyti, ir kaip elgtis, tik pats Žmogus
Ir težinai.
Gerai Tau ar blogai —
Aplink vien kirminai,
Melagiai, ubagai.
Sielos ubagai!!!

Ir aš kaip ta (-as) maurojanti (-is) karvė (bulius), nuskriausta (-as)
Apgauta (-as), nuvilta (-as) savo herojų iš Trojos miesto
Pamatų.
O gal jie vis dar čia? Stovi kažkur ir
Šaipos iš manęs?

(Monologo pabaiga. Toliau — dialogas)



Pirmas Herojus
— Žiūrėk, na ir nevėkšla!
Antras Herojus
— Boba su kiaušiais!
Trečias Herojus:
— Cha! Cha! Cha!

— Ačiū Jums. Visiems Jums ačiū.
— O už ką? Geruolė, matai, atsirado!
— Sąžiningoji! Fu, bjaurybė!
— Tegu kalba. Ša!
— Už kartų pieną ryte, už druską ant žaizdų, už man išaugusius kiaušius, už šitą kvailą drebulį, silpną nervų sistemą, smegenų įsiskolinimą, pykčius, vaikiną, neatliekantį savo funkcijų (nebeveikiantį). Ne, jis ne gėjus. Ačiū už girdėjimo dovaną, ačiū, kad galiu kalbėti, matyti, jausti, augti, stiprėti, verkti, kentėti, pykti, trankytis, daužytis, rėkti, nekęsti, prakaituoti, kelti kitiem šleikštulį, netikėti „evoliucija“, mėgti metalistus, alų, motociklus.
— Idiotė.
— Ačiū, kad galiu būti idiotė.
— Bjaurybė!
— Man reik pinigų operacijai „Nusipjauk kiaušius“.
— Kiek?
— Nežinau. Apytikriai trečdalio visų Mėnulio dulkių ir pusės stiklinės zebro dryžių.
— Kada tau jų reik? Bjaurybe?
— Ryt apie 27 valandą iš ryto, jau temstant.
— Kodėl tau reik tos operacijos?
— Nes man jie (kiaušiai) trukdo bendraut su žmonėmis. Jaučiu diskomfortą. T. y. su vienu žmogumi. Beje, mane jau pradeda nervinti ta Amūro strėlė pakaušy. Jaučiuos keistai, taip išsemtai, o tai jau smegenai baigia išvarvėt ir pūlių atsiranda. Nepatogu tiesiog.
— Paleisk.
— Skauda.
— Paleisk, sakau!
— Kad jis nenori.
— Iš kur žinai, bjaurybe?
— Pats sakė.
— Cha! Cha! Cha!
— Negaliu.
— Gerai, grįžkim prie pokalbio. Kur baigėm, bjaurybe?
— Kad man reik nusipjaut kiaušius.
— A, taip, tęsk.
— Nebaigiau Jum dėkot.
— Tęsk.
— Ačiū už šitą durną jausmą tam skersaruožiam raumeny, žmonių vadinamu širdimi, už šitą parkerį, kuriuo dabar rašau, už šitą keistai kvepiantį lapą, ant kurio rašau šitas nesąmones įsivaizduojamiems Jums, mano operacijos apmokėtojams! O kas Jūs tokie? Jūs — kažkas labai daug. Jei būtumėt mažai — nerašyčiau apie Jus. Aš net iš didžiosios raidės Jus įvardiju!
— Tai mūsų nėra? Bjaurybė! Baik!
— Ša, nepanikuokit ir niekam tik neprasitarkit. Jūs esat. O esat dėl to, kad aš Jus čia užrašiau. Padėsit?
— Gerai. Tik tu paleisk.
— Sakau, paleisčiau.
— Tai kodėl nepaleidi?
— Nes neturiu savigarbos.
— Kur ją pametei?
— Pragėriau.
— Fui, šlykštynė. Tavo kiaušiniai kyšo. Žiūrėk, ant vitrinos stiklo kaba vienas.
— Einu, pasiimsiu.
— Bjaurybė.



Scena užsidaro. Merga su kiaušiais nuo vitrinos pasiima kiaušį ir eina link Jų, kai staiga „ją“ Kažkas sustabdo:
— Tau patinka?
— Nežinau.
— Lengva?
— Sunku.
— Tai kodėl?
— Nes Jie taip liepė.
— Kodėl jų neklausai?
— Nežinau.
— Ar jie pikti?
— Nežinau. Nelabai.
— Atsipeikėk! Bjaurybe!
— Ir Jie mane taip vadino.
— Žinai kodėl?
— Žinau.
— Eisi, ar pasiliksi?
— Bjaurybė tinka ir „jam“, ir „jai“ apibūdinti.
— Eisi, ar pasiliksi???
— Tai kažkoks keistas būdvardis...
— Eisi? Ar pasiliksi čia?
— Nežinau.
— Tau bjauru, šlykštyne?
— Bjauru.