Vidurnakčio sargai. Sportininkas

Vakaras buvo gražus ir šiltas. Besileidžianti saulė nudažė pasaulį švelnia rausvai oranžine spalva. Mergina sudrebėjo papūtus lengvam vasaros vėjeliui.
- Čia labai gražu, bet... –ištarė nedrąsiai besižvalgydama aplinkui. Vieta išties buvo puiki. Aikštelė ant kalvos aptverta metaline tvorele bei su keletu suolelių visuomet traukė poreles romantiškiems vakarams. Iš šios vietos buvo galima matyti visa miestą ir upę kertančią jį perpus. Miestas, besitęsiantis iki pat horizonto, bei turintis tiek dangoraižių tiek atrestauruotų pilių nepalikdavo abejingų. Ši aikštelė kurioje dabar sėdėjo sutrikusi mergina ir akių nuo jos negalintis nuleisti vaikinas buvo pirmoji poilsio vieta kopiant į kalną, šalia kurio prieš šimtmečius įsikūrė žmonės. Bėgant laikui šlaituose atsirado takai, tuomet laiptai ir galiausiai ant kalno viršaus išaugo didžiulis įspūdingas dvaras. Kelias nuo jo iki miesto buvo sutvarkytas, papuoštas ir paverstas parku.
- Taip, nuostabi vieta, - atsakė aukštas brunetas apsimesdamas, kad neišgirdo merginos abejonės ir pamėgino apkabinti ją per liemenį.
Smulkutė blondinė sudrebėjo ir nustūmė vaikino ranką.
- Neskubėk. – paprašė. Jis suraukė antakius.
- O ko laukti? Bus nuostabu, pamatysi. – jo rankos vėl pamėgino apsivyti liekną draugės kūną.
Ši pamėgino atstumti vaikiną, porą kartų trinktelėjo jam per krūtinę, tačiau šį jos pastangos tik prajuokino. Švelnus romantikas dingo lyg dūmas ir dabar merginą glėbyje spaudė aršus valdingas vyras degančiomis akimis. – Nesimuistyk sakau, - sušnypštė.
Tai, kas įvyko vėliau mergina tegalėjo pavadinti blogu sapnu ar šoko iškreiptos pasąmonės triukais. Kelias sekundes jai atrodė, kad prieš ją stovi negyvėlis. Veidas buvo pilkas, akys aklai žvelgiančios kiaurai per ją. Sukritusi oda šen bei ten buvo išpuvusi ir jo veide žiojėjo nedidelės skylutės. Staiga padaras pasviro link tvorelės ir susvirduliavo lyg gavęs lazda per galvą. Jo aukštas kūnas persisvėrė per žaliai nudažyta skersinį ir krito į kitą pusę. Mergina lyg per rūką stebėjo besiridenantį lavoną. Ji stovėjo nejudėdama, net nemirksėjo, kol tamsiai mėlynas džemperis pagaliau dingo iš akių. Tuomet jos kojos sulinko, mergina susmuko ant asfalto ir jos skruostais ėmė riedėti ašaros.



Vyras nesinervino. Jis tiksliai žinojo ką ir kaip reikėjo daryti. Kai jis išsirinko vietą ant kalvos jo širdis plakė ramiai. Rankos instinktyviai surinko šautuvą, pritaisė optinį taikiklį. Duslintuvas susiliejo su vamzdžiu ir vyras atsisėdo ant žolės. Šalia jo žolėje stovėjo buteliukas mineralinio vandens, gulėjo didelis sportinis krepšys. Pats šaulys vilkėjo juodą sportinį kostiumą.
Jo taikinys pasirodė netrukus. Vyras buvo absoliučiai garantuotas dėl būtinybės paspausti gaiduką. Tai reikėjo padaryti kaip įmanoma greičiau. Deja taikinys buvo ne vienas. Šaulys tyliai nusikeikė pamatęs palydą. Tokia jauna, naivi, sutrikusi. Silpna ir pažeidžiama. Penkių žvaigždučių patiekalas. Bet jis neketino trauktis dėl šios nedidelės kliūties. Jo taikinys dažnai keliavo ir šaulys nenorėjo jo pamesti. Deja, lyg nujausdamas pavoju taikinys nuolat judėjo ir malėsi aplink merginą, bandydamas ją sužavėti. Ši abejojo ir tai pamatęs šaulys lengviau atsiduso. Bus lengviau ją nuo jo atpratinti.
Taikinys pajuto abejonę ir pradėjo skubėti. Lengvas flirtas pavirto troškimu, jis bandė vargšelę gauti jėga.
-Ne ne ne. Velniai tave rautų! - nusikeikė šaulys pamatęs, jog taikinys ima keistis. Šito matyt tai merginai tikrai nereikėjo. Idealiomis aplinkybėmis šaulys būtų palaukęs kol padaras bent truputi nutols nuo merginos. Net ir pučiant tokiam lengvam vėjeliui šūvis nebūtų lengvas, o dar kai taikinys per kelis centimetrus nuo įkaitės veido. Gerai, kad šauliui tokia padėtis atiteko ne pirmą kartą gyvenime. Vyras prikando lūpą ir iššovė. Iš vamzdžio ištrūkusi mirtis su sidabriniu apvalkalu be garso nuskriejo link padaro galvos ir jį pakirto. Šaulys ramiai per taikiklį stebėjo per tvorelę virstantį kūną. Įsitikinęs, kad darbą padarė gerai vyras išardė šautuvą ir tvarkingai sudėjo į krepšį. Tuomet atsistojo bei apsivalė kelnes, paėmė vandens buteliuką ir patraukė link laiptelių.


Staiga merginą pasiekė artėjančių žingsnių garsas. Ji vangiai pakėlė galvą. Ji jautėsi pavargusi ir pasimetusi. Sustingusi, gal net apsnūdusi. Jos galvoje buvo tuščia. Tad pamačiusi aukštą sportininką, lipantį žemyn laiptais ji tik nusekė jį akimis. „Turbūt vienas iš tenisininkų besilankančių dvaro kortuose“  pagalvojo. Vyras taip pat ją pamatė ir nusišypsojo, bet šypsena dingo iš jo veido taip pat staiga kaip ir atsirado. Milžinas puolė link jos ir po poros sekundžių jau klūpėjo šalia.
- Panele, kas jums? – paklausė ir ėmė ją apžiūrinėti. Ši vos ištarė:
- Nežinau. Nepamenu..
- Viskas gerai. Jums turbūt šokas. Praeis. Stokitės, padėsiu jums. Kabinkitės į mane.
Staiga ji sukrizeno ir vyras pakėlė antakį.
- Atleiskit, - tarė mergina. – Tai kvaila... Mane prajuokino... Jūsų plikė apšviesta saulės. – Blondinė išraudo lyg vyšnia.
Vyras porą sekundžių buvo tylus lyg žemė, bet tuomet vėl pasipuošė plačia šypsena.
- Jei tai padės jums atsigauti po šoko galit nors ir visą vakarą iš mano plikės juoktis. Svarbu, kad nustotumėt verkt. Ar galit atsistoti?
Ji papurtė galvą. Su šiuo aukštu plačiapečiu nepažįstamuoju ji jautėsi saugiai. Nuo jo sklindanti energija pripildė ją šilumos ir ramybės.
Nieko netaręs vyras pakėlė merginą nuo žemės ir ėmė nėšti laiptais žemyn. Ji lyg ir norėjo priešintis, eiti pati, bet jo glėbyje buvo gera. Saugu. Merginos vokai apsunko, ji atrėmė galvą į vyro petį ir užsnūdo. Tai pamatęs milžinas pats sau nusišypsojo ir tęsė kelionę žemyn. Atrodė, kad ant rankų jis neša ne gyvą žmogų, o plunksnelę
Pagaliau pasiekęs apačią vyras patraukė į mašinų stovėjimo aikštelę ir sustojo prie juodo džipo. Dauguma sportininkų atvažiavusių išsinuomoti dvarui priklausančio stadiono, teniso kortų, baseino ar golfo lauko darydavo tą patį. Lipimas septyniais šimtais laiptelių buvo mankštos dalis, tad aukštas vyras juoda sportine apranga ir teniso krepšiu nesukėlė įtarimų. Vyras viena ranka atrakino mašiną bei švelniai įsodino nedidelę merginą, o pats patraukė link bagažinės, kur įmetė sportinį krepšį.
Kelionė į ligoninę buvo trumpa. Mergina toliau miegojo, o vyras vis žvilgčiojo į ją per galinio vaizdo veidrodėlį. Pasiekęs ligoninę išlipo ir iškėlęs merginą užtrenkė dureles koja. Ši sumurmėjo per miegus.
Vos įžengusį į priimamąjį vyrą nužvelgė daugybė akių. Seselės, pacientai ir budinti daktarė, kuri tuoj pat prišoko prie jų.
- Kas jai? – be užuolankų paklausė.
- Šokas. Radau ją sėdinčią ant žemės, verkiančią. Vos porą žodžių pasakė. Manau nepamena kas jai nutiko.
- Tai judu nepažįstami? – daktarė padėjo jam paguldyti merginą ant paslaugių seselių atvežtos lovos.
- Ne, nei jos vardo nežinau. – tarė vyras ir apsisuko eiti.
Daktarė susiraukė.
- Kur jūs? Likit, policijai reikės jus apklausti.
- Aš tuoj grįšiu. Mašiną atvirom durelėm palikau. Dar pavogs kas. – tarė jis ir dingo už durų.

-Velniai jį griebtų, - ištarė vyras laviruodamas tarp mašinų greitkelyje. Jis nemėgo turėti reikalų su aukomis. Nemėgo būti pastebėtas, nors su jo ūgiu kažin ar buvo vieta kur šis šaulys galėtų pasislėpti. Dabar beliko judėti. Kitas miestas, kitas padaras, kita medžioklė. Eilinė diena darbe....