Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tadianas yra maždaug šešiasdešimt kartų mažesnė už Žemę dirbtinė planeta, besisukanti apie Cionatis VI žvaigždę Orido sektoriuje. Nors kažin ar 200 km skersmens žmonių ir robotų sukonstruotą sferos formos karkasinę konstrukciją apskritai galima vadinti planeta. Ją sudaro šeši gyvenami sluoksniai su daugiaaukštėmis fermomis, kosmouostais, daugiabučiais, ir branduolys, kuriame stovi gravitaciją palaikantys galingi varikliai.
Juodaplaukis penkiasdešimtmetis Finis Dekaedo gyvena Tadiano Antrajame sluoksnyje ir užsiima prekyba. Vyriškis mėgstamas dėl savo patikimumo ir sandėrių sąžiningumo, negana to, turi didelę patirtį. Finio įkurta kompanija „Dekaedo prekyba“ disponuoja daugiausiai metalais ir jų lydiniais. Didžiąją klientų dalį sudaro žvaigždėlaivių taisyklos ir gamyklos, kurioms kompanija perparduoda metalus. Finiui pavaldūs apie devyniasdešimt tūkstančių darbuotojų, o tai reiškia, kad jis – vienas stambiausių Tadiano verslininkų.
Dekaedo trečiadienio vakarą leido savo nuosavame restorane „Alaus bičiuliai“, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Gan prabangi vietelė, nes langai Tadiane yra retas dalykas. Kadangi pati „planeta“ iš kosmoso panėšėjo į sferinį skylėto sūrio gabaliuką, kurio milžiniškos skylės buvo ne kas kita kaip erdvėlaivių prisišvartavimo dokai, tai leido langus turėti ne tik Pirmojo – išorinio – sluoksnio gyventojams. Baro sienlangiai kaip tik ir suteikė galimybę suvokti tikruosius Tadiano matmenis. Jei pasižiūrėsi aukštyn, „skylės“ pabaigoje, dešimties kilometrų nuotolyje pamatysi atvirą kosmosą. Jeigu turi gerus žiūronus, gali bandyti žiūrėti žemyn, į tunelio pabaigą Aštuntajame sluoksnyje už šešių dešimčių kilometrų. Finis spėjo, kad plačiausioje „skylės“ vietoje jos skersmuo siekia tris kilometrus. Judesio čia visada yra – tūkstančiai tūkstančių mažų kosmolaivelių nesustodami lekioja ir grūdasi palei tunelio sienas, o per vidurį lėtai, išdidžiai plaukia didžiuliai krovininiai kreiseriai. Šviečia ir Tadiano langų, švartavimosi dokų, ir kosminių laivų šviesos, tad tunelyje visada būna šviesu. Finį toks reginys be galo žavėjo.
Barmenas Eksitodonis pasisveikino ką tik įėjusį Finį Dekaedo.
- Ko pageidausit, sere?
- Duok butelį geriausios rūšies levioto, - Finis apsidairė. Žmonių buvo labai daug. Nenuostabu, kad „Alaus bičiuliai“ – labiausiai mėgiamas restoranas tarp Antrojo sluoksnio aristokratų. Visi staliukai, išdėstyti arčiausiai lango, buvo užimti.
- Sere, ar sutinkat, kad ganduose visada būna bent trupinėlis tiesos?
Finis be galo nustebo tokiu filosofiniu barmeno klausimu.
- Kiekvienu atveju skirtingai. Beje, Eksai, nereikia to tavo „sere“. Kam be reikalo aušint burną oficialiom frazėm? Mes ir taip puikiai vienas kitą pažįstam.
- Supratau, Fini, - paraudo Eksitodonis.
- Kodėl klausei tokio keisto klausimo?
- Na... Sklando be galo įdomūs gandai. Eee... Į Tadianą plaukia žvaigždėlaivis iš Pirmųjų Pasaulių.
- Tai ponai taisyklinguoliai užsimanė pagaliau užmegzti kontaktą? Penkis šimtus metų nereikėjo nieko iš mūsų, o dabar jau atplaukia? Cha. Tiesos čia ne kažin kiek.
- Aš manau, kad tikrai yra. Juk Orido sektorius arčiausiai nuo Pirmųjų Pasaulių. Logiška, jeigu jie norėtų kokio nors prekybinio sandorio, atsirastų čia. Tadianas juk stambiausias prekybos centras visam sektoriuj.
- Pagyvensim pamatysim, - lengvabūdiškai atsiduso Finis.
Jo planšetė supypsėjo skambučio signalu. Dekaedo atsiprašė ir pasišalinęs pradėjo pokalbį. Ekrane atsirado pliko žmogaus, apsivilkusio mėlynu kombinezonu, atvaizdas.
- Sveiki. Aš Kibdis Uditas. Jūs Finis Dekaedo?
Labai keistas kalbos akcentas. Tadiano akcento šis iš tolo neprimena.
- Sveiki. Taip, tai aš.
- Aš iš Pirmųjų Pasaulių ir norėčiau susitikti su Jumis asmeniškai.
Vilką mini, vilkas... telefonu paskambina? Finis vos nepradėjo juoktis. Kurioziškas atvejis.
- Kokiu reikalu? – tadianietis neslėpė šypsenos.
- Jūs esate vienas stambiausių šios sistemos verslininkų. Norėčiau turėti reikalų būtent su Jumis. Tikiuosi suprantate mano pasiūlymo rimtumą ir norite užmegzti prekybinius ryšius.
Finis jau pradėjo abejoti, kad tai pokštas. Kas norėtų šitaip išsidirbinėti? Iš to nei kokios naudos pokštautojui, nei žalos verslininkui.
- Galiu sujungti Jus su mano sekretore, ji paskirs mums tinkamą...
Plikasis suraukė antakius.
- Tikėjausi, kad suprasite šio susitikimo rimtumą. Dar tikiuosi, kad galėsite užtikrinti konfidencialumą ir neskleisite oficialių žinių apie šį kontaktų užmezgimą. Taip bus geriau mums abiems. Susitikti galime jūsų biure po pusvalandžio.
Finis vėl nustebo. Paprastai kontraktai sudaromi tikrai ne kompanijos biure. Ir apskirtai, kodėl jis pats siūlo sąlygas?
- Biure? Hmm... Tiek to. Sakykim, kad suprantu viso šito dalyko rimtumą, todėl atšauksiu aštuntos valandos susitikimą. Biuro adresą galiu atsiųsti jums paš...
Kibdis vėl pertraukė:
- Aš žinau jūsų biuro vietą. Jei nežinočiau, argi pats būčiau pasiūlęs?
Finis pasijautė kaip koks mokinukas. Pyktį slopino tik smalsumas.
- Puiku. Susistiksim ten.
- Ačiū. Iki, - atsisveikino Uditas.

* * *

Nors žmonės kolonizavo tūkstančius žvaigždžių sistemų, teraformavo, net statė dirbtines planetas, konstravo neįtikėtinus įrenginius, pati žmonija nebuvo vieninga.
Orido, kaip ir kituose 28 sektoriuose, beveik vyrauja chaosas. Čia negalioja jokie įstatymai. Kiekvienas gali daryti ką nori – kvaišintis, platinti narkotikus, žudyti, keliauti. Nėra jokios bendros valdžios, jokio įsakančio balso. Kiekvienas žiūri savęs. Saugo savo kailį, prekiauja, kariauja.
Be abejo, čia šiokia tokia dviprasmybė. Paprastai kiekviena planeta turi savo valdžią ir tvarką prižiūrinčią organizaciją, tad negalima teigti, kad visiškai negalioja įstatymai. Tos organizacijos paprastai būna privačios – nusamdomi paprasti karių būriai. Dažnai kareiviai nebūna motyvuoti užtikrinti tvarkos, tad patys kelia sumaištį ir tampa galvos skausmu. Ką jau kalbėti apie korupciją... Tačiau čia dar niekis. Čia bent kažkas bando užtikrinti saugumą.
Iškeliavus į kosmosą atsakai pats už save. Ten gali tykoti įvairiausi pavojai: nuo apiplėšimo iki mirties. Dėl to turbūt nėra nė vieno laivo be naikinančio ginklo. Stambesni tarpžvaigždiniai erdvėlaiviai skrenda su ištisa palyda karinių laivų. Apie juos galima išgirsti ir anekdotų – dešimčiai krovininių laivų apsaugoti reikia šimto karinių.
Tai – Antrieji Pasauliai.
Kita atsiskyrusi žmonijos dalis yra Pirmieji Pasauliai. Jų žmonės yra labai vieningi, o technologijos – daug labiau išsivystę. Netvarka Antruosiuose Pasauliuose yra aiški nesusitelkimo ir nuolatinių karų pasekmė.
Pagrindinis Pirmųjų Pasaulių bruožas – tikėjimas. Absoliuti dauguma gyventojų vadovaujasi Taisyklingumu. Tai – ištisa gyvenimo filosofija: kaip elgtis, tvarkytis, tarnauti nuo vaikystės iki mirties. Vaikai pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų praleidžia specialiose mokyklose. Ten jiems skiepyjamas tikėjimas Taisyklingumu, atliekamas įšventinimo ritualas. Pagrindinis šios filosofijos simbolis yra baltas kvadratas juodame apskritime.
Būtent tikėjimas ir išskaidė žmoniją. Prieš maždaug šešis šimtus metų visi sugyveno darniai, bet iškilo Taisyklingumo filosofija. Pasekėjų daugėjo taip greitai, kad vos per penkis dešimtmečius Taisyklingumu pradėjo vadovautis devyni sektoriai. Natūralu, kad atsirado ir jaučiančių neapykantą naujai tvarkai. Kilo nuolatiniai karai ir susirėmimai, sunaikinta daug planetų. Galiausiai vidiniai konfliktai penkiolikoje naująja filosofija besiremiančių sektorių liovėsi, nes besipriešinantys buvo arba išžudyti, arba priversti išvykti į dvidešimt aštuonis laisvus sektorius.
Tamsiųjų Karų laikotarpiu Tadiane vyravo sumaištis. Jauną, dar tik šimtmetį skaičiuojantį mažąjį pasaulį buvo pastatę Taisyklingumo pasekėjai. Verslui patraukli vieta lėmė daugybės laisvamanių atvykimą. Skirtingos kultūros ir tikėjimas pavertė planetą nuolatinių susirėmimų lauku, žudynių ir vandalizmo vieta. Neapsikentę „taisyklinguoliai“ išvyko į savo bendražygių teritoriją ir visam laikui apleido Orido sektorių. Ši įvykių baigtis vadinama Tadiano perversmu.
Kai žmonės susiskirstė į dvi atskiras stovyklas, tarp jų nutrūko visi prekybiniai, kariniai ir bet kokie kitokie ryšiai. Tai tęsėsi virš penkių šimtų metų. O gal jau baigėsi?
Mintyse atgaminęs visas savo istorijos žinias, Finis išėjo iš restorano į traukinių stotį. Gigantiškoje, kelių aukštų stotyje kaip visada „plaukiojo“ minios žmonių. Grindys vibravo nuo vakuuminių tunelių oro siurblių. Dekaedo atsiskyrė nuo žmonių masės ir išėjo į privačių traukinių stotį. Nuosavą transporto priemonę sau leisti galėjo nedidelis kiekis žmonių – laukimo salė buvo pustuštė. Kai pagal iškvietimą vakuuminiu tuneliu atūžė „Dekaedo prekybos“ ženklais pažymėtas vagonas, buvo praėję vos kelios minutės. Po neseniai atlikto transporto tinklo patobulinimo spūstys sumažėjo – laiko sąnaudos taip pat.
- Sveiki, pone, - vos prasivėrus durims tarė aukštaūgis raumenų kalnas su žalių plaukų kupeta ant galvos.
- Tu... Siovonas? – tarstelėjo Finis.
- Taip, pone, jūsų naujasis asmens sargybinis. Aš pasiruošęs jus apginti ir padėti.
Finis šįkart pasijautė kaip kūdikis. Apginti ir padėti... Būtų mažų mažiausiai kvaila nemokėti apsiginti esant tokiam įtakingam. Verslininkas visada nešiojosi du ginklus. Nors Tadianas garsėja kaip gan saugus pasaulėlis, niekada negali žinoti.
Finis Dekaedo įsitaisė ant prabangios sėdynės ir įsipylė levioto. Traukinys truktelėjo ir pradėjo įsibėgėti.
Mintys nedavė ramybės. Ar tas plikis iš tiesų iš Pirmųjų Pasaulių? Kodėl jis nori prekybinių ryšiu su „Dekaedo prekyba“? Tiksliau, iš kalbos sprendžiant, tik su Finiu. Logiškai viską apsvarsčius, labiausiai stebina tas faktas, kad taisyklinguoliams kažko iš čia prireikė, nors kas galėtų paneigti, kad Kibdis nebuvo užmezgęs kontakto ir su kitais verslininkais. Gal net iš kitų sektorių.
Uditas turbūt nemanė, jog atskleisdamas savo paslaptį konfidencialumui užkirto kelią. Pašalinti kažkokį žmogų iš Antrųjų Pasaulių nėra sudėtinga, nes vis tiek nebūsi nubaustas ar persekiojamas. Informacijos apie kontaktą su taisyklinguoliais galėčiau paskleisti, bet ji liktų tik gandų lygio. Nėra jokių įrodymų, kad ten ne joks aktorius. Ką gi, sužinoti ar jis iš Pirmųjų Pasaulių yra tik vienas būdas.
Finį staiga persmelkė baimė. Už priešais esančios sėdynės vos vos kyšojo kažkieno kojos. Verslininkas greitai viską suprato ir jau griebėsi lazerinio ginklo... kol kaklo nesuspaudė milžino riešutų spaustuką primenančios Siovono rankos.

* * *

Dabar viskas buvo aišku. Finis turi penkis profesionalius asmens sargybinius. Jei žaliaplaukis būtų vienas jų, jis būtinai pasiteirautų, kodėl niekas verslininko neatlydėjo iki traukinio. Geram sargybiniui visada rūpi jo šeimininko saugumas. Tačiau šitas raumenų kalnas tikrai ne Siovonas. Tikrasis Siovonas gulėjo už sėdynių. Finis nusamdė jį per kitą savo apsaugininką ir dar nebuvo jo matęs. Kad ir kaip bebūtų, dabar tikrai ne metas svarstyti koks prastas Siovonas.
Finis pabandė siekti savo ginklo, bet dručkis pakeitė poziciją. Viena ranka sugriebė ir užlaužė verslininko ranką, o likusia dar stipriau prie savęs spaudė menką kūną ties kaklu.
- Adiezdas tau perduoda linkėjimus, - iškošė galvažudys.
Taip, Adiezdas... Vieno nepavykusio sandėrio dalyvis. Yra pagrindo kerštauti.
Tą akimirką nusišypsojo laimė. Finis paėmė ant stalo paties padėtą levioto butelį, nudaužė jo galą į kampą ir dūrė dručkiui tiesiai į veidą. Stipruolis pradėjo staugti ir truputį atleido pančius. Finis, iš visų jėgų besistengdamas, ištrūko iš priešininko glėbio, apsisuko ir mikliai išsitraukęs pistoletą paleido šūvių seriją. Apsimetėlis kraujuojančiu veidu nuvirto ant žemės.
Jis nebekvėpavo. Traukinio greitis pradėjo mažėti ir lavonas iš inercijos po truputį slinko vagono grindimis.
- Dievulėliau... – pagalvojo Finis. Dručkis buvo pirmasis jo nužudytas žmogus. Širdis vis dar daužėsi lyg kūjis.
Traukiniui sustojus, pro atsivėrusias duris greitai įlėkė Coipotas, vienas Dekaedo apsaugininkų.
- Pone, ar nenukentėjote? – tarė sargybinis, čiuopdamas tikrojo Siovono pulsą. – Šis žmogelis dar kažkaip spėjo paspausti aliarmo mygtuką savo pranešimų gaviklyje, tad atvykau į šitą stotį. Jūs jau važiavot traukiniu, todėl tegalėjau laukti.
- Tas raumenų kalnas mane smaugė. Atrodo, ir ranką išsuko.

* * *

Sugipsuota ranka Finis į savo kompanijos biurą įžengė penkiolika minučių vėluodamas. Laukiamajame sėdėjo Kibdis Uditas.
- Labas vakaras, - tyliai ištarė Uditas.
- Sveiki. Atleiskit, kad vėluoju – reikalai. Eikime į mano kabinetą.
Dekaedo suprato, kad tikriausiai plikis visai nesusijęs su galvažudžiu. Bet kokiu atveju, labai įdomu.
Kibdis vilkėjo tą patį mėlyną kombinezoną, tik šįkart ant galvos puikavosi juokingai užmaukšlinta maža mėlyna kepurė su snapeliu.
- Ką gi, eikim tiesiai prie reikalo, - prabilo Finis. – Kokiu tikslu atvykote?
- Kaip žinia, esu iš Pirmųjų Pasaulių. Norėčiau dešimties profesionalių žudikų būrio.
Finis buvo pritrenktas.
- Atrodo, jūs nesuprantat... Aš daugiausia užsiimu žvaigždėlaivių tai...
- Jūs čia nieko nesuprantat. Aš dar ne toks kvailas, kad prašyčiau šito dalyko atsitiktinio žmogaus. Žinau, kad jūs užsiiminėjate su žudikų būriais.
Savaime aišku, išsiaiškinti apie tai jam nebuvo labai sunku. Galbūt Kibdis iššifravo slaptus verslo skambučius. Finis nežinojo nė ką sakyti.
- Atleiskit, bet man tikrai neaišku.
Uditas iš kombinezono kišenės ant stalo pabėrė šūsnį banknotų.
- Po trijų dienų išskrendam. Žudikų man reikės Pirmuosiuose Pasauliuose. Tik tiek.
Finis kruopščiai apžiūrėjo vieną banknotą ir įdėjo į tikrinimo aparatą. Užsidegė žalia lemputė.
- Ką gi, banknotai bent jau atrodo tikri.
Tuo metu Kibdis jau stovėjo tarpduryje.
- Užporyt atvežk būrį į penktą Antrojo sluoksnio kosmouostą, HC18 doką. Jokių pokštų, nes kitu atveju tave surasiu ir pačirškinsiu kaip reikiant.
Kol Finis išsižiojo klausti, plikio neliko nė kvapo.
Nebuvo jokios kitos išeities. Reikėjo tik paklusti. O, koks nemielas jausmas! Visiškai negalima kontroliuoti situacijos. Dekaedo pajuto save tarsi užspaustą į kampą šunytį. Nebuvo jokios spaudimo priemonės, bet baimė vis tiek darė savo. Aišku viena – Uditui nudėti kažkokį verslininkėlį vienas juokas. Su žudikų būriu gal šiek tiek kitaip, nors jis būtų tikrai idiotas, jei nebūtų pagalvojęs apie tai.
Kiekvieną kartą išgirdus „Pirmuosius Pasaulius“ Finiui kažkas sukirba širdyje. Jis jautė nenumaldomą troškimą patekti ten, kur galioja tvarka, valdžia... net Taisyklingumas. Kur žinai, kad dirbi kažkieno gerovei, kad kažkas rūpinasi tavimi. Pasitaikė galimybė apsilankyti kur niekam iš viso Tadiano neteks per savo gyvenimą.
Staiga visos iliuzijos sugriuvo it kortų namelis. Juk vis dar neaišku, ar plikis iš Pirmųjų Pasaulių. Jeigu ne, tai kam tada tos pasakėlės? Ir kas keliauja tarpžvaigždinį atstumą dėl dešimties žmonių? Negalima paneigti, kad šituose Pasauliuose, kur vyksta karai ir skerdynės, galvažudžiai turi geresnių įgūdžių. O gal Taisyklingumo teritorijoj netaisyklinga žudyti?
Finis tvirtai apsisprendė. Jis vyks kartu.

*  *  *

Žudikus surinkti buvo vienas juokas. Vienintelis rūpestis – kaip patekti kartu su jais? Kelias valandas pamąstęs, verslininkas surado sprendimą. Visus profesionalus skerdikus Finis surado atskiruose Tadiano regionuose, netgi paliepė iššniukštinėti apie pažintis. Nė vienas iš visų devynių nebuvo tarpusavyje susiję.
O dešimtas bus pats Finis.
Teko pasidaryti daug plastinių operacijų. Kadangi nepastoviojoje Visatos dalyje, Antruosiuose Pasauliuose, daug kam to irgi reikėjo, įsikūrusios automatinės ligoninės. Jose nėra nė gyvos dvasios, tik robotai ir automatika. Net niekada nepamatysi ten kito žmogaus, mat viskas pritaikyta tam, kad galėtum be niekieno žinios gydytis ar pasikeisti išvaizdą. Finis naujausiais metodais akimirksniu pagydė ranką, persodino veidą ir pakeitė balso stygas. Palyginus su kitų žmonių atliekamais „pakeitimais šen bei ten“, čia tik ledkalnio viršūnė.
Velniškai brangus malonumas, bet būtų nuodėmė praleisti tokią galimybę. Ilgus metus kurta kompanija savotiškai atitiko tvarkingo dalyko idealą. Tačiau yra didelis minusas – tvarkingi dalykai chaose ilgai neegzistuoja. Dekaedo seniai norėjosi pakeisti pasaulį. Bet kam keisti, jei pasitaikė galimybė į tokį papulti?
Profesionalaus skerdiko įgūdžių verslininkėlis tikrai neturėjo. Bet net neįsivaizduosi, ką reiškia tokios „profesijos“ atstovų valgoma duona, jei tris dienas praleisi veltui! Finis ėjo į realybės simuliatorius. Teko pašaudyti į pabaisas, žmones, gyvūnus ir net erdvėlaivius. Buvo ir virtualus mokytojas. Šaudymo įgūdžiai pagerėjo žymiai, kovos – šiek tiek. Keista, bet pasitikėjimo savimi teikė prisiminimai apie susirėmimą su dručkiu.
Galbūt Finis jau nebeturės šanso grįžti į Tadianą ir toliau gyventi normalaus gyvenimo. Naujoji išvaizda šiek tiek trikdė ir sudarė tam nemenką kliūtį. Jos atsikratyti jau nebus įmanoma, nebent Finis grįžtų atgal į Antruosius Pasaulius. Jo gyvenimo darbas praktiškai nubrauktas. Jis beveik išnyko.
Bet ko vertas gyvenimas Antrųjų Pasaulių šiukšlyne, lyginant jį su harmonija Ten  Pirmuosiuose Pasauliuose?

* * *

Kaip visada, kosmouoste buvo šviesu nuo begalinio žvaigždėlaivių srauto ir galingų lempų. Finis savęs paklausė, kodėl niekada nenorėjo persikelti į tikrą planetą. Ten leidžiasi ir kyla saulė. Matyti dangus, plaukioja debesys. Vargu ar kuris nors tadianietis tą norėtų išvysti – štai ką duoda gyvenimas pilkame metalo kamuolyje nuo gimimo.
Su devyniais žudikais Dekaedo stovėjo HC16 doko atskirame laukiamajame. Visi atrodė it atsitiktiniai gatvės praeiviai. Deja, išvaizda – ne viskas... Nespėtum nei mirktelėti, kaip būtum nudėtas vieno iš šių vyrukų.
Šeši buvo apsirengę kaip paprasti fabriko darbuotojai. Daugelis barzdoti, purvini, su dėmėtais kombinezonais. Vieno veidas buvo toks deformuotas randų, kad atrodė lyg kaukė. Kitas turėjo pigų kojos protezą. Tą buvo galima pastebėti iš eisenos. Kitas, galvažudys suplotu veidu, su savimi turėjo didelį lagaminą. Net nesinorėjo pagalvoti, kas viduje.
Pagaliau atskrido ir pradėjo švartuotis Kibdžio erdvėlaivis. Finis buvo kartą tokiu skridęs į kitą planetą. Labai paplitęs modelis Tadiane ir jo saulės sistemoje. Gal todėl Uditas tokį ir nusipirko.
Įdomu, kokių saugumo priemonių imsis plikis. Juk jis negalėjo nenumatyti vienos galimų baigčių – dešimt antrapasauliečių jį nukepa vos prasivėrus kosminio laivo durims. Tuomet Finis išnaršo erdvėlaivį, galbūt randa pinigų, o gal dar geriau – nuskrenda į Pirmuosius pasaulius. Į Taisyklingumo šventovę, kur niekas nesiskundžia nepritekliumi, nuolatiniais karais... Ir sujaukia visą tvarką. Ne, negali būti! Kibdis nepagalvos apie tai. Apie kokią tvarką galima kalbėti, jei jis pats ruošiasi gabenti samdomus žudikus į Pirmuosius pasaulius!
Būtent „užsakymas“ labiausiai žadino Finio smalsumą. Tikriausiai Uditas nori sukelti maištą. Gal nori pasipelnyti, prisivogti resursų. Viena aišku – jam tikrai nemaga sukelti karo ar suniokoti kokios nors planetos. Toks kiekis karių nieko nepadarys. Be to, jeigu suniokojimas ir apiplėšimas būtų vienintelis tikslas, protingiausia būtų nusipirkti robotų-žudikų armiją.
Išlipo tik du sargybiniai su šautuvais ir rankos mostu pakvietė vidun.

* * *

Kiekvienam buvo skirta jauki kajutė. Tik įėjus pasimatė kosmoso panorama lango imitacijoje. Po ja stūksojo staliukas su spintele. Prie šoninės baltos sienos buvo pritvirtintas oranžinis gultas-sofa. Priešais jį kabojo nedidelis balsu valdomo videotelefono ir televizoriaus ekranas. Netoliese atviros durys kvietė užeiti į miniatiūrinę patalpėlę su klozetu. Dekaedo pagalvojo, kad ten klaustrofobams geriau nesilankyti.
Vos Finiui išsidrėbus ant sofos, užsižiebė ekranas ir pasirodė pažįstamas plikio atvaizdas. Kibdis prisistatė ir pradėjo dėstyti apie savo tikslus.
- Taip. Dabar pasistengsiu viską paaiškinti trumpai drūtai. Man reikia jūsų, kad nudėtumėt tam tikrus įtakingus asmenis Pirmuosiuose pasauliuose.
Be abejo, kelionės tikslas turėjo sukelti nuostabą žudikams.
- Kiekvienas nužudys po dešimt žmonių. Spintelėje, viršutiniame stalčiuje rasite lapą su vardais, nuotraukomis, tų asmenų namų, darbo adresais ir nurodymais kaip ten patekti. Jums bus duota penkios dienos žudymui. Taip pat penkias dienas truks kelionė. Taigi, grįšite po pusės mėnesio. Atlygis bus labai geras.
O kas kontroliuos, kad žudikai...
- Veiksite po vieną, bet taip tik jums atrodys. Iš tikro apie kiekvieną jūsų pirstelėjimą žinos bent penki vyrai, ir ne prastesni nei jūs. Todėl jei bent minutei suabejosit, koks jūsų tikslas Pirmuosiuose Pasauliuose, galėsit svajot apie pinigus keliaudami į rojų. Supratot?
Vaizdas išsijungė ir Finis nusišypsojo. Dažniausiai galvažudžiai šneka tiek pat, kiek statulos. Vargu ar kuris nors į kamerą pasakė „taip, sere“.
Kelionė bus tikra nuobodybė. Viena iš nedaugelio veiklų buvo peizažų lango imitacijoje keitimas. Kažkokia planeta su žiedais, sprogstanti žvaigždė, milžiniški praplaukiantys žvaigždėlaiviai, kosminė stotis. Tai – visi vaizdai, kuriuos galima pasirinkti. Televizorius irgi nieko nerodė. Galop Finis paniro į gilų miegą.

* * *

Neaišku, kiek laiko Dekaedo pramiegojo, kol jį prižadino pavojaus sirenos. Patikrino duris – atrakintos. Matyt dėl to, kad įjungtas aliarmas. Šiek tiek iškišęs galvą Finis pamatė, kaip koridoriumi tiesiai į jį atbėga vienas sargybinis su šautuvu iš Kibdžio šutvės. Širdis nusirito į kulnus ir tadianietis staigiai atsitraukė, prisiglaudęs prie sienos išsiėmė ginklą. Prabėgo kelios sekundės, bet Kibdžio pakalikas nepasirodė. Turbūt nepastebėjo.
Kažkas piktu balsu užrėkė:
- Teisingumo Sergėtojų erdvėlaivis mus aptiko!
Turbūt pasirodė dar vienas sargybinis ir jiedu sustojo pakalbėti.
- Ką? Tai jau praskridome Taisyklingumo sektorių ribą?
- Tai aišku! Bėk, išjungsi pavojaus signalą. Durys užsidarys. Dar to betrūko, kad visi pabėgtų! O paskui lėk pas Kibdį – duos darbelio. Reikia patvarkyt prakeiktus sergėtojus!
Balse jautėsi begalinis įtūžis. Tarsi tas tipas piktintųsi, kad gimė.
- Gerai.
Vėl pasigirdo bėgimas. Vienas sargybinių toldamas dar burbtelėjo:
- Ir koks idiotas paspaudė pavojaus mygtuką?
Finis apžiūrėjo tuščią koridorių. Nė vieno plikio parankinio nesimatė, nes koridorius buvo lenktas. Atėjo laikas vykdyti ką tik sugalvotą planą. Dekaedo visu greičiu nubėgo ta kryptimi, kur nuskubėjo sargybinis, norėjęs išjungti aliarmą. Po pusės minutės pagaliau pasimatė to vyro nugara. Jis išgirdo žingsnius ir pasuko galvą atgal. Raukšlėtą veidą perkreipė sumišimas ir baimė, kai Finis nuspaudė lazerinio pistoleto gaiduką. Šviesos blyksnis kiaurai perrėžė sargybinio nugarą ir pasipylė kraujas. Kūnas nukrito ant žemės ir jį ištiko priešmirtinės konvulsijos. Pagaliau viskas sustojo ir liko tik besiplečiantis kraujo klanas.
Finis Dekaedo tarsi persiplėšė į dvi dalis. Viena pradėjo klausinėti, ar tai – prasminga mirtis. Ar reikėjo žudyti galbūt visiškai nekaltą žmogų? Antroji pusė buvo visiškai šaltakraujiška. Tai ji liepė šauti, atimti gyvybę. JI nurodė beširdiškai siekti savo tikslo bet kokia kaina.
Dabar pavojaus rėžimo greit niekas neišjungs. Tai reiškė, kad atsarginės kapsulės bus atrakintos ir nereikės nei laiko, nei pastangų bandant vieną jų atidaryti. Finis pradėjo bėgti pilku koridoriumi atgal, o nuo išsiliejusios kraujo balos sušlapę batai paliko labai aiškius pėdsakus.
Antras nužudytas žmogus. Kaltės jausmas pradėjo smelktis širdin. Žmogus nužudytas dėl vieno paprasto mygtuko. Išlikusi blaivaus proto dalelė beviltiškai stengėsi surasti sąžinei tinkamą pasiteisinimą dėl žmogžudystės. Finis suėmė save į rankas. Dabar ne metas gailėtis. Argi tasai sargybinis nebūtų padaręs to paties? Ar negalima žudyti sargybinio, palaikančio kompaniją devyniems galvažudžiams, kurie atims gyvybes devyniasdešimčiai žmonių, tikslingai surengiant skerdynes ir sukeliant chaosą humaniškiausiai visoje visatoje besielgiančių žmonių grupėje? Nuo širdies akmuo nusirito ir Dekaedo įgavo naujų jėgų.
Reikia išskristi atsargine kapsule. Dabar, kai laive sumaištis, mažai kas tai pastebės. Be to, erdvėlaivis jau Taisyklingumo sektoriuose. Kiekviena atsarginė kapsulė turi nemažai kuro, o tai leis nuskristi iki artimiausios planetos. Prieš kelias dienas Finis nuodugniai išnagrinėjo žvaigždėlapį. Dabar pagal atmintinai žinomą erdvėlaivio greitį ir praėjusį laiko tarpą mintyse nustatė apytikslę savo buvimo vietą. Tiesiog puiku. Sėkmė šypsosi. Jeigu kapsulėje kuro bus tiek, kiek priklauso, į artimiausią saulės sistemą būtų galima nuskristi du kartus.
Išsilaipinę kuriame nors Pirmajame pasaulyje, niekas negalės atsikratyti uodegos ir bus sekamas. Tuomet pasprukti neišeitų. Bet šiuo metu viskas kiek kitaip. Taip pat Dekaedo mintinai žinomas erdvėlaivio planas.
Po kelių minučių bėgimo ir nusileidimo vienu lygiu žemiau Finis pastebėjo stovintį sargybinį, kuris taikydamasis ginklu pradėjo šaukti:
- Ei, tau čia nega...
Toliau iš burnos sklido tik neaiškus gargaliavimas, nes kakle pasimatė juoda kraujo dėmė. Kibdžio pakalikas aukštielninkas nugriuvo ir jau tiesė ranką prie gerklės, kai jį ištiko mirtis. Finis nesustojo ir, peršokęs lavoną, bėgo monotonišku koridoriumi tolyn.
Trečias nužudytas žmogus.
Viskas, kas buvo matyti – tik pilkas, blizgančiomis grindimis koridorius, turintis begales durų šoninėse sienose. Visas lubų paviršius švytėjo. Tai atstojo lempas. Galų gale pasirodė patalpos galas su dar vieneriomis durimis. Jos buvo užrakintos. Apsaugos kodo Finis nė nebandė įvesti, o tiesiog lazeriniu pistoletu pradegino skylę, tinkamą praeiti.
Prieš jį pasirodė didžiulė patalpa su penkiais daugmaž trijų metrų skersmens „kamuoliais“. Tai buvo gelbėjimosi kapsulės, skirtos dviem žmonėms. Toliau matėsi kiekvienam „kamuoliui“ skirta skylė, pro kurią prariedėjęs, šis turi atsidurti kosmose. Pavojaus rėžimas kol kas dar neišjungtas – girdėjosi sirena, žybsėjo raudonos signalinės lempos. Taip pat ir kapsulių liukai buvo atviri, paruošti išskridimui.
Finis apsidairė. Tuščia. Jis turi skristi. Nėra kito pasirinkimo. Grįžti atgal nėra prasmės, tikriausiai kas nors jau pastebėjo tuščią kajutę ir lavonus. Šiek tiek besitęsiantys kraujo pėdsakai išduos bėgimo kryptį. Pasilikti per daug rizikinga. Staiga pasigirdo žingsniai. Dekaedo greit atsisėdo į kapsulę ir paspaudė liuko uždarymo mygtuką. Tuo momentu įbėgo kažkoks vyras... Kibdis!
- Ką čia, po velnių, darai?
Tačiau Kibdžiui teko pasislėpti už sienos, nes Finio lazerinio pistoleto šūvis vos nepasiekė tikslo. Daugiau šaudyti neišėjo, nes liukas jau visiškai užsidarė ir kapsulė pajudėjo iš vietos. Diržas automatiškai užsisegė, prietaisų lemputės sužibo žalia šviesa. „Kamuolys“ specialiais bėgiais nuvažiavo skylės link. Erdvėlaivio durys atsivėrė ir galop Finis atsidūrė atvirame kosmose. Vidus suvirpėjo, kai įsijungė varikliai. Kursas automatiškai nustatytas į artimiausią planetą.
Pagaliau.

* * *

Vis didėjo ekrane matomos planetos vaizdas. Mėlynavo vandenynai ir baltavo juos dengiantys debesys. Iš pažiūros – eilinė planeta, teraformuota Žemės pavyzdžiu. Tokių galaktikoje buvo tūkstančiai. Planetos viduje vykstantys procesai buvo suvaldyti taip, kad žemės drebėjimų tikimybė – beveik nulinė. Žemynai suformuoti patogiausiu būdu, be jokių nereikalingų kalnų, kurie trukdo žemės ūkiui. Iš tiesų daržovės ir kitos kultūros kai kuriose be galo tankiai apgyvendintose planetose būdavo auginamos bet kuriame laisvame žemės (ar vandens) lopinėlyje. Kelių kilometrų aukščio kalnuose esančiose daugiaaukštėse fermose arba giliausiose vandenynų įdubose. Savaime aišku, neseniai teraformuotose planetose nebuvo poreikio išmaitinti tiek žmonių, todėl tokios technologijos ten nenaudojamos. Viskas auginama po atviru dangumi. Kai atsarginė kapsulė pasiekė viršutinius atmosferos sluoksnius, nebuvo matyti jokių miestų, tik bekraščiai pasėlių laukai. Tai reiškia, kad nuo planetos pakeitimo buvo tepraėję keli šimtai metų.
„Kamuolys“ pradėjo ūžti nuo trinties. Finis jautė baimę. Jis bijojo, kad beprasmiškai mirs uždarytas kapsulėje, taip ir nepasiekęs savo tikslo. Nepamatęs savomis akimis, kokie iš tikrųjų yra Taisyklingumo mokymo rezultatai. Mirtinai sudegs kažkur nežinomos planetos danguje, kur niekas niekada nesužinos, kas čia buvo. O tas „kažkas“ paaukojo viso savo gyvenimo darbą, kad tik atsibelstų į kitą sektorių.
Dekaedo išniro iš savo paties sukurto košmaro į realybę. Moteriškas laivo valdymo sistemos balsas paskelbė, kad nusileidimas įvyks po pusės minutės. Išsiskleidė parašiutas. Vėliau griausmingi varikliai, veikiantys atgaline kryptimi, sulėtino kritimą. Kapsulė išleido „kojas“, skirtas tūpimui ir, jų padedama, švelniai nusileido ant planetos paviršiaus. Girdėti pranešimą „Nusileidimas sėkmingas“ buvo tikra laimė. Finis pradėjo juoktis. Neapsakomai skaniai juoktis. Pavyko!
Liukas atsivėrė ir pasirodė kraštovaizdis. Giedras mėlynas dangus ir spindinti saulė. Rudi, lygūs arimai su besikalančiais neaiškios rūšies augalais. Tyla. Net spengė ausyse. Finį vėl apniko baimė. Nejaugi jis atsidūrė vidury bekraščių laukų, kur iki artimiausios gyvenvietės keli šimtai kilometrų, o derlius čia bus nuimamas po kelių mėnesių? Pilve groja maršai. Lūpos sukepusios, gerklė išdžiūvusi. Mirtis iš bado ir troškulio bus ilga ir skausminga.
Dekaedo, bailiai žvalgydamasis, apibėgo aplink laivą ir širdį užplūdo palengvėjimas. Už kokio kilometro stovėjo didžiuliai medžiai ir keletas nelabai aukštų pastatų. Gyvenvietė! Ten gali būti kosmouostas. Jei ir ne, iš ten turbūt bus galima į jį nuvykti!
Staiga pasigirdo keistas ūžimas. Finis pažvelgė į dangų virš miestelio. Negali būti… Aiškiai spindėjo šviesos taškelis. Jis vis leidosi žemyn ir didėjo. Galop pasislėpė už pastatų. Ne, tai negali būti erdvėlaivis...
Tai dar viena atsarginė kapsulė!
Negi kažkas atskrido paskui Finį? O ne! Kibdis!

* * *
2015-07-21 18:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-22 14:19
Haldir
Skaitant neapleidžia tas jausmas, kad autorius sėdi ne savo rogėse. Duosiu patarimą:
Jei kažko neišmanai, geriausia apie tai nerašyti. Pvz jei nesi aristokratas, nebendrauji su aristokratais, neturi liokaujaus, o tiksliau išvis niekad nesi savo akimis matęs liokajaus, tai geriausia apie liokajų ir nerašyti. Nes gausis sausai, neįdomiai, o dažnai ir klaidingai.
Aš aišku liokajų kaip pavyzdį paėmiau, gal tamsta esat aristokratas ir šį komentarą liokajus jums atveš atspausdintą ant auksinio popieriaus, bet esmė ta, kad geriausia rašyti apie tai ką  labai gerai išmanai. Pvz jei nesi dirbęs statybininku, ar bent padėjęs seneliui statyt šiltnamio, nereiktų rašyti apie kosminę statybų bendrovę, jei nesi skridęs lėktuvu - nereiktų aprašinėti to jausmo kuris apima kylant kosminiu laivu... na, manau supratai ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-31 20:29
Aurimaz
Kad sci-fi grįžta, tai ok, bet pirmiausiai autoriui reiktų išbristi iš enciklopedinio pasakojimo stiliaus. Apie visa kita net nebesinori kalbėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-21 22:33
N2_end
O ką, perskaičiau. Labiau kovinis-detektyvinis, negu fantastinis. 
Techninių detalių aprašinėjimas per daug prasikišęs. Kaip kad 50-60x metų visokiose įsivaizduojamose kelionėse į Marsą ar netgi Venerą: "jis paspaudė mygtuką, ir durys automatiškai atsidarė".
Technikoje irgi turėtų būti koks nors "razinkas" arba gramas jumoro nepakenktų. Bet autorius moka sudominti siužetuku ir intrigėle, be ironijos. Galvoju, jei nedaskaitysiu iki galo, paskui teks pačiam sugalvoti kuo baigėsi. Bet taip ir nesibaigė niekuo. Panašų į filmo treilerį.
Uch, koks aš recenzentas, nėr lygių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-21 20:44
Andrėnas
Oi, oi ir oi... Tiek to, pradžioje pagirsiu. Smagu pamatyti "grįžimą prie ištakų". Paskutiniu metu prisiveisė tiek vampyrų, 21-ojo amžiaus magų ir t.t., kad išties atgaiva senas geras kosmosas, erdvėlaiviai ir kitokie SciFi lazeriai.

Na o dabar tai jau barsiu. Žiauriai ir negailestingai.

Pirma - rašai ne enciklopediją, o grožinę literatūrą. Šiais laikais skaitosi blogu tonu pradėti pasakojimą nuo sauso aprašymo. Negano to, naudoji klaikius pasikartojimus: "šešiasdešimt kartų mažesnė už Žemę", o sekančiame sakinyje "200 km skersmens". Pilnai užtektų vieno iš dviejų. Toliau - pabandyk įsivaizduoti 60 kartų sumažintą stadioną. Negalvodamas, nežiūrėdamas wikipedijoj į skaičius. O tada įsivaizduok du žingsnius. Kas lengviau? Ką skaitytojas "pagaus" iš karto?

Antra - veikėjai turi būti gyvi, o ne molinės lėlės. Veikėjus gyvina taiklūs aprašymai ir dialogai. Pradžioje būna labi sunku modeliuoti įsivaizduojamus veikėjus, tad geriausia nusižiūrėti pavyzdį iš realybės ar bent jau iš mėgstamos knygos. Antrasis variantas šiek tiek kvepia plagijavimu, bet kol svetimą kūrinį naudosi tik kaip pagalbinę priemonę imidžui sukurti, viskas bus gerai.

Na ir trečia - realizmas.
- Jeigu naudoji astronominius terminus, žinok ką jie reiškia. Planeta gali būti ir 20 gramų svorio, ir vistiek bus planeta.
- Jeigu aprašai muštynes, galvok kas ir kaip elgiasi: "paėmė ant stalo paties padėtą levioto butelį, nudaužė jo galą į kampą ir dūrė dručkiui tiesiai į veidą". Pabandyk paimti (ne griebti) butelį, ir nudaužti dugną. O tada pabandyk sugniaužti (kaklą spaudžiančią) ranką. Kas bus greičiau ir kiek kartų?
- Sociologija. Visiškos anarchijos sąlygom verslas nesivysto. Visiškai. Nusikalstamos organizacijos nesilaiko valstybės įstatymų, tačiau turi labai griežtus vidinius kodeksus. Valdžia visada bus: atvira, slapta, išrinkta, totalitarinė, korporatyvinė, priverstinė, bet bus. Gali vykti vietinės reikšmės pasipešiojimai (feodalizmas, megakorporacijos), bet bus taisyklės ir jėga, kliudanti peržengti ribas.

Kol kas tiek. Daugiau bus kai (ir jeigu) perskaitysiu daugiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą