Rašyk
Eilės (72270)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Še tau sparnai – metė dievas į plastikinį pirkinių maišą įvyniotą dovaną Apoliukui gimstant.

(Tų maišų tiek, kad ir dievui užtenka, ne tik banginiams vandenynuos... Žmonės vis perka, perka, perka... Nusibodo dievui už juos bausti, ėmė dovanas pakuoti – iš žemės atėję, žemėn lai grįžta.
Ir lai galvoja žmogus pats, kaip nuo jų išsivaduoti. Dievas pakėlė rankas... Pasidavė...)

Apolius klusniai gimdamas atsinešė žemėn sparnus
Ir su motinos pienu gėrė išdidumą – kad atėjus laikui kilti, turėtų jėgų ir pakankamai dujų.
O jam vis pasakojo praeiviai apie apsvilusį saulėj Ikarą...
Tik Apolius tyliai krizeno – jo Motina buvo išmintinga, pavadinusi vaiką kitu vardu – ne Ikaru...
(Beveik inkaru. O juk inkaras – tik žemyn, tik į dugną...)
Jis gi – Apolius, jis – Apolonas – saulės dievas ir saulėj nesvils, netirps, galės skristi...
Taigi, drąsos Apolonui nestigo,
Nestigo ir tikėjimo.
O kad būtų atkaklus, dievas jį mėtė akmenimis -
Mažais bet aštriais skaldos gabaliukais,
Pilkais laukų rieduliais,
Net puntukais mėtė...
Apolius kantriai kentė, nešėsi sparnus ir ieškojo tinkamos vietos.
Jam iš paskos ėjo plastilininė láikinių pasekėjų minia
Vieni gyrė ir žavėjosi Apoliumi, ketinančiu saulę pasiekti sparnais.
Kiti durnium vadino, tačiau vis tiek ėjo iš paskos
Klausė jo tai išmintingų, tai nelabai, kalbų
Kartais – netgi visiškų nusišnekėjimų
O tarpuose utinėjosi ir blusinėjosi, tvarkė savo mantą, rezgė tarpusavio santykius
Mylėjo, nekentė vienas kito ir mylėjosi, kad būtų lengviau ištverti rytojaus nežinią.
Tik Apolius vis neskrido.
Kai Dievui pritrūko skaldos, riedulių ir puntukų, jis jam davė pinigų -
Kad prisigėręs pagaliau pakiltų tais sparnais iš plastikinio maišelio
(Tų maišų tiek, kad ir dievui užtenka, ne tik banginiams vandenynuos...)
O vat Apolius nekilo ir tiek...
Neveikė jo nei akmenys, nei pinigai, nei minia plastilininių láikinių pasekėjų
Tada Dievui nusibodo versti Apolių skraidyti ir jis nuėjo savais keliais.
Apolius tapo puikiu piemeniu – ganė kalnų ožius ir boružėlėms spalvojo sparnus...

-Tai kodėl jam davei tokią dovaną, Dieve? – paklausė vaikas iš minios nusivylusių plastilininių láikinių.
-Kad nežinojau, ką daugiau jam duot – niekuo žemišku negalėjau jo suviliot – suglumo dievas. Visi žmonės kaip žmonės – nori būti turtingi, kad galėtų „oriai“ – kaip jie sako - mylėti ir auginti vaikus. Dar daugiau jų nori tiesiog dirbti ir „oriai“ daryti karjerą... O jam juokinga buvo... Nežinojau, ką duot... – skėstelėjo rankomis... – tai atėmiau iš vieno pavargusio angelo sparnus ir daviau, pasakiau, kad žemėje galima skraidyt...
-Tai kam jam tas išdidumas iš motinos pieno reikalingas buvo?
-Kad negalvotų, ką „žmonės“ pasakys – atsakė dievas, - žinai, šunys loja – karavanas eina...
-O kodėl jam nedavei paprasčiausios virvutės? – paklausė vaikas.
-Kam? – išsigando dievas, - pasikart?
-Ne, kad galėtų prisirišt prie ko nors žemiško...
-Nepagalvojau...
-Tai kokia jo gyvenimo prasmė? - neatlyžo vaikas.
-Prasmė? O kas tai yra? – paklausė dievas.
-Na, dėl ko jį leidai žemėn?..
-Kad žmonija semtųsi išminties, vaike.
-Tai jis išminčius, Dieve?
-Ne, vaike, išminčius esi tu. Eik ir pasakyk žmonėms, kad ne piniguose ir ne karjeroje laimė.
-Jie juoksis iš manęs, Dieve!
-Ir tu gavai dovaną gimdamas, vaike. Virvutę. Kad prisirištum prie to, kas nežemiška. Gal prie sparnų? - mirktelėjo dievas ir nuėjo debesimis...

Vaikas nuėjo prie piemens ir paklausė ar gali prisirišti prie jo sparnų, kad galėtų skleisti išmintį. Tuo metu piemuo ganė ožius aukšto kalno viršūnėje. Jis ramiai išvyniojo savo sparnus, prisegė vaikui prie nugaros ir tarė - „skrisk, o aš pasaugosiu tavo virvutę, ji man pravers baidant vilkus nuo ožiukų. O kai vakare grįši, pasikeisim.
-Kam tau sparnai, jei tu neskraidai, - paklausė vaikas.
-Skraidau, vaike, kai visi miega, naktimis.
-Kodėl? Juk turėjai skristi į Saulę?
-Aš ir skrendu į Saulę - kai ji nusileidžia... Jai įdomu, kaip man sekėsi per dieną ganyti ožius...
2015-07-16 12:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-12 23:38
sesė_mėta
Geras :) ypač apie plastikinius maišus. Tik būčiau nubraukus paskutinę pastraipą. Stipriau būtų nuskambėję, baigus "mirktelėjo dievas ir nuėjo debesimis". 3,5 (dar pagalvosiu į kurią pusę apvalint :) )
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą