- O tu tikras, kad mūsų niekas nepastebės?
- Šimtu procentų tikras nesu, bet atrodo gan saugu. O tu ką, gal persigalvojai?
- Ne, visai ne! Tiesiog...na...aš truputį...
-Bijai?
- Ot ir ne! Baik iš manęs tyčiotis! Tiesiog man pirmas kartas, pats žinai. Va ir jaudinuosi.
- Kada nors viskam ateina pirmas kartas. Nu, nesinervink tu taip. Gi neskaudės, garbės žodis.
- Gerai, gerai...bet visgi -- o jei mus pamatys?
- Apsimesim, kad darome visai ką kita.
- Ką kitą? Tokioje akivaizdžioje situacijoje?
-Ojėzau, nustok tu pagaliau zyzti! Kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Bet jei nenori, taip ir sakyk. Nei tu vienintelė šiam pasaulyje, nei ką.
- Ne, aš noriu! Bet...
- Daugiau jokių bet! Arba darom, arba ne.
-Oi, nu gerai. Tada pradedam.
- Kaip pasakysi.
(pauzė)
- Ė, koks jis mažas! Maniau, bus didesnis!
- Svarbu ne dydis, o sugebėjimai.
- Tu sakai, tu žinai. Kas dabar?
- Dabar tu užsičiaupsi ir leisi man susikaupti.
- Klausyk, o kur tu išmokai?
- Šito? A, kaimynas Jeronimas išmokė.
- Kas galėjo įsivaizduoti? Iš šalies neatrodė, kad jis ir tu...na, pats supranti.
- O kodėl gi ne? Gyvenime viską reikia išbandyti.
- Aha...nu, jau įkišai?
- Velnias, nustok klausinėti visokių nesąmonių! Ką, nesimato pačiai?
- Iš kur? Tavo kūnas viską uždengia.
- Įkišau, įkišau. Dabar, darom viską atsargiai ir švelniai. Mes juk nenorim nieko sugadint, ar ne?
- Klausyk...
- O ne...kas dabar?
- Gal tu gali jį ištraukti? Man labai norisi pačiai pabandyti.
- Ar išprotėjai? Taip gerai įsitaisiau, ir tu dabar nori viską sugadinti? Pamiršk!
- Prašau?
- Ir kodėl aš visada leidžiuosi tavęs įkalbamas? Nu gerai jau, gerai. Ištraukiau -- dabar žiūrėk ir mokykis.
- Klausyk...
- ...taip?
- O ar galiu pati pabandyti?
- Ką? Betgi tu nepatyrusi gi visai su juo!
- Tai vat aš ir noriu išmokti. O tu žiūrėk ir sakyk, ar teisingai darau, gerai?
- Oi, vargeli tu mano...gerai. Važiuojam. Paimk...ne, ne taip. Šitaip, teisingai. Nukreipk į...aha, gerai. Dabar kišam -- ei, ne taip staigiai! Lėtai, palengva. Gi sakiau.
- Atsiprašau.
- Nieko, pirmą kartą atleistina. Tik prisimink, kad tas daikčiukas nemėgsta grubaus elgesio. Ir kaip?
- Nieko ypatingo! Matai, pati sugebėjau! Ha!
-Džiaugiuosi kartu su tavimi, bet čia tik pradžia. Dabar, stumi jį gilyn...aš gi sakiau, atsargiai Čia tau ne kirvio kotas! Dabar pajudink šiek tiek -- kad pajustum, ar patogiai įlindo. Dabar truputį atgal...pasisuk, taip, dabar vėl į priekį, taip...ne! Ne, Jėzaumarija, nespausk, nespausk! Nespausk!!!
- Oi!
- Durne tu nelaiminga, sugadinai viską! Gi nulinko, matai! O aš atsarginio tai neturiu!
- Atsiprašau!
-Kas iš to tavo suknisto atsiprašymo! Viskas, spektaklis baigtas, čiuožiam iš čia, kol dar niekas nepamatė!
* * *
Anoniminio buto anoniminiam mieste anoniminis šeimininkas riebiai minėjo anonimines motinas tų anonimų, kurie užlenkė visraktį buto durų spynoje, tačiau vis tik nepamiršo padėkoti likimui už tai, kad butas liko neapvogtas.