Apie viršvalandžius ir likusį laiką

,, Senatvė jaunystės kulto epochoje yra tokia pat gėdinga, kaip liga ar mirtis. “
Jurga Ivanauskaitė,, Viršvalandžiai“

Frazės kartumas užspaudė gerklę. Tiesos žodžiuose būta daug, bet dar daugiau juose buvo neteisybės, keistinų visuotinių normų ir skausmo.
            Buvo pirmoji saulėta pavasario popietė, gulėjau atsisukusi į saulę ir jaučiau, kaip ji šildo apnuogintas rankas ir nuo žiemos sušalusį kūną. Atrodė, kad nuo akių vokų teka tirpstantis ledas, o rankose po truputį pradeda lakstyti kraujas. Jaučiausi, lyg atsiveriu gamtai ir gimstu iš naujo. Neapsakomai malonus jausmas būti jaunam ir mėgautis pasauliu, jausti, kaip jis glosto visą esybę ir esi kaip niekada gyvas. Gyvas ne todėl, kad esi dar beprotiškai jaunas, bet todėl, kad apie mirtį dar net nepagalvoji. Nustumi tas mintis į tolimą ateitį, į senatvę, į tai, ką laikai gyvenimo pabaiga. Manai, kad tada negalėsi mėgautis pavasarine saule ir turėsi daug laiko galvoti apie ateinančią mirtį, kad tada jos nebijosi ir nesvajosi, kad pasaulis dar kartą primintų tau, kad gyveni ir kaip tai beprotiškai gera.
            Mano pavasarines kontempliacijas nutraukė pokalbis šalimais:
-      Jam jau senatvė.
-      Jis juk visai ne senas, jam tik 84-eri.,, Kad ir kas būtų tas paslaptingasis vyras, jis tikrai labai senas“ – pagalvojau ir menkai šyptelėjau, tik sau po nosimi, nes supratau savo žodžių galią.
Ir štai, po kelių valandų, saulei jau leidžiantis horizonte, man apsigaubus rankas megztiniu, sėdžiu terasoje ir skaitau Ivanauskaitės žodžius:,, Senatvė - gėdinga, kaip liga ar mirtis. “ Skaitau ir liūdžiu, nes žinau, kad taip nėra, suvokiu, kad tai žinojo ir autorė, kuriai šios gyvenimo stadijos, nepasisekė išgyventi.
Tad visgi, kas yra tas,, senas žmogus“? Kodėl taip drąsiai pasitinku savyje slypintį vidinį senolį lygiai taip pat, kaip gerbiu paauglystės, vaikystės ir dabartinės, jaunystės, išgyvenimus?
Tai žmogus, kurio kūną margina raukšlės ir randai, kaip vaško potepiai ant velykų kiaušinio. Jo eisenoje užkoduota istorija, jo rankoje esanti lazda prilaiko ne tik suglebusį kūną, bet ir sunkią praeities naštą, kurios kartais nepasiseka patempti vienam. Seno žmogaus rankų pirštai šiurkštūs ir banguoti, kaip audringa jūra. Kiekvienas kaulelis kasdien vis labiau išryškėja, vis per tą kabinimąsi į laimę, sėkmę, pilnatvę. Nuo nuolatinės kovos jo dilbiuose kraujagyslės išsiraičiusios tarsi kaimo keliukai, kuriuose išsibarstę jaunystės atsminimai.
Senas žmogus taip pat dažnai atrodo silpnas ir vis dažniau prie jo pasijauti galingas. Visas jo kūnas šaukia,, apdenk, apsaugok ir tausok mane. “ Tačiau tuo pačiu tas pats suglebęs kūnas man dažnai primena medį, - ramumu, kantrybe, tobula vidine darna. Tai – ne gyvenimo etapas, tai – jau praeitų etapų pasėkmė, žmogaus gyvenimo paveikslas. Tik dabar gali šnekėti apie save, nes tik dabar esi rezultatas, o ne procesas ir šis suformuotas kūrinys yra mažų mažiausiai Dieviškas.
            Tad jei senatvė ne kas kita, kaip neišvengiamas stebuklas, kodėl vis dažniau guodžiame vienas kitą, kad dar nepasenome, kad dar turime laiko? Kodėl visus tikslus užsibrėžiame įgyvendinti iki jai parodant pirmuosius savo ženklus? Kodėl vis dažniau tuos ženklus slepiame? Bijodamas senatvės ir palikdamas jai tik menkiausius tikslus, žmogus jau yra pradėjęs stagarėti. Viduje visi žinome, kad šį etapą siejame su amžina tyla, mintyse tai tampa mirties sinonimu, gyvenimo dalimi, kurios bijome labiau už sekundes, kai nustoja plakti širdis.
            Mano senelė buvo sena, jos plaukai nebuvo vešlūs, dantys sveiki, o stotas tviras. Ji negalėjo ilgai vaikščioti, jos rega buvo prasta ir ją vis lengviau pažeisdavo menkiausi įvykiai. Ji buvo trapi ir dėl to jei reikėjo nuolatinės senelio globos, tai po truputį tapo jos esybe. Dažnai eidama vesdavau ją už rankos ir stebėdavau jos žingsnelius. Vis dėlto mirti seneliai buvo per anksti. Jos gyvenime senatvė buvo grožio, ramybės, gėrio atmaina, mirtis buvo jos istorijos, bet ne senatvės dalis. Galbūt dėl to apie paskutiniąją dieną ji šnekėdavo retai, o kai prabildavo, visada būdavo rami. Ji žinojo, kad tai nutiks, bet žinojo tiek pat, kiek žinau aš, nors esu veik trigubai už ją jaunesnė. Dėl šių priežasčių, apie senelės mirtį čia nešnekėsiu, nepaisant to, kokia tyra ji buvo ir kaip jautriai ji palietė visus.
            Mirtis yra laisva. Jurga Ivanauskaitė paskutinėmis dienomis jautė savo paskutiniąją visai šalia, greičiausiai, ją prisijaukino, nes kito pasirinkimo, nebūta. Gal dėl jos šaltakraujiškumo šia tema, o galbūt dėl paprasčiausio racionalumo, ji mirtį matė ne tik ligonyje ir sename žmoguje, ji matė ją kiekviename mūsų. Šiurpiausia, kad tai yra mūsų esybės dalis ir ji gali išlysti betkada. O kaip dažnai tai būna visai ne senatvė.,, Dar keli internautai burblena, kad vėžiu suserga tik tie, kurie neteisingai gyvena. Šie teisuoliai kažkodėl pamiršta, kad nėra apdrausti nuo likomo smūgių, o bent kelios vėžinės ląstelės snūduriuoja kiekvieno žmogaus organizme. “ Vis dažniau primirštame, kad kasdien išenančios gyvybės dažnai būna jauname pavidale, kartais, dar visai gležname, net nespėjusiame ištarti pirmųjų savo žodžių.

            O galiausiai, koks nihilistas žmogus turi būti, kad vieną dieną nieko nebetrokštų? Juk gyvenime esi vedinas vienos didelės svajonės po kitos. Nesvarbu, kad jų reikšmė galbūt kartais neproporcingai mažai, o kartais – neįgyvendinama, tačiau svaja egzistuoja. Mes atimame iš seno žmogaus ne tik svajones, bet ir visas jėgas, jausmus ir norą pasimėgauti pirmąją pavasario saule. Mums vis dažniau atrodo, kad jis jau miręs, kad jo dienos vis trumpėja ir susilieja viena su kita, neturėdamos jokios svarbos. Kad jo siela per silpna čia dar ilgai išbūti. Bet būtent tokiu tampa žmogus, bijantis pamatyti save veidrodyje silpną, raukšlėtą ir seną, šis žmogus bijo realybės, bijo Dievo galios, bijo pasikeisti. Ir kasdien keisdamas save, kartodamas sau,, aš dar jaunas“ jis vis greičiau artėja prie tuščios esybės, kurios nebegali atverti net lygiausia oda ir balčiausi dantys. Būtent tada mes mirštame - jau nebekvėpuojame, o dūsaujame, nešnekame, o niurzgame. Tampame pasiklydusia siela, tarp dangaus ir žemės ieškančia savo vietos, bet bijančia, kad jos vieta kūne, kurio rankose lazda ir raukšlės.