Nužengę iš Pragaro I/VIII

VIII dalis.
Epilogas

Artūras sutiko mane dar kartą nusivesti į juodąją viduramžių pilį. Kaip ir tuomet, mudu stovėjome susikabinę rankomis ant akmenimis grįsto kelio. Praėjome kaustytus vartus ir atsidūrėme tame pačiame niūriame koridoriuje. Artūras pirštu uždegė ant sienos kabojusią žvakę. Viskas aplink nušvito blausia šviesele. Įžiūrėjau laiptus, kurie vedė link tų kambarėlių baltomis durimis.
- Kodėl viršuje tiek daug baltų durų? Kam skirti tie mažučiai kambarėliai? – pasidomėjau.
- Šios pilies istorijos aš nežinau, bet, man rodos, čia buvo palatos.
- Palatos?
- Atrodo, anksčiau čia gyveno kažkoks daktaras, o tuose kambarėliuose gydydavo ligonius.
Įdomu. Pirmą kartą girdžiu tokį dalyką, kad pilyje yra palatos. Pilis-ligoninė. Šyptelėjau.
- O kas pirmame aukšte?
- Pirmame aukšte labai daug kambarių. Po dešine – biblioteka, po kaire – mano miegamasis. Tiesiai – virtuvė. Tuose kambariuose gvenu aš. Be jų yra dar apie dvidešimt laisvų kambarių, tačiau man užtenka ir trijų. Jei nori, gali čia apsigyventi.
Apsidžiaugiau. Artūras draugiškai nusišypsojo. Mūsų žvilgsniai susitiko.
- Tu rimtai?
Artūras vis labiau panėšėjo į ričardą:
- Argi nenuostabu čia būtų gyventi amžinai kartu?
Aš nuraudau. Nusišypsojau jam. Artūras paklausė:
- Ar šita šypsena reiškia sutikimą?
Aš toliau šypsojausi. Artūras parodė savo iltis.
- Galėsi pasirinkti kokius tik panorėsi kambarius.
Mudu tylėdami stovėjome niūriame tamsiame koridoriuje prie žvakės šviesos.
- Artūrai?
- Aha?
- Ar tu nepasiilgsi Edžio?
- Galbūt. Tačiau gyvensiu juk nebe vienas.

* * *

Stovėjome prie Edžio kapo. Sužeistoje rankoje gniaužiau dvi baltas rožes. Jos turėjo labai aštrius spyglius, tačiau man neįdūrė. Spygliai smigo į Artūro nosinaitę, kuria jis man aprišo žaizdą.

* * *

Mėnesienos šviesoje žibėjo pilkas antkapis. Šalia jo gulėjo dvi spygliuotos baltos rožės ir balta nosinaitė.
Aptaškyta krauju.

-----
Pirmojo skyriaus PABAIGA.