kaip aš nustojau tikėti stebuklais

nekenčiau manų košės,
tačiau kas kartą
nuspręsdavau pasiaukoti.
tarytum stebuklingą,
visus apsaugantį ritualą –
kėliau šaukštą prie burnos
ir lyg maldą kartojau
kiekvieną brangų –
už motiną,
už tėvą,
už brolį,
už seseris,
už šunį.
gal todėl ir nesupratau
kodėl visą kitą dieną
jis liūdnas tipseno iš paskos,
vis kišo savo ilgą snukį,
o kaimyno vedamas už tvarto –
atsisukęs pasižiūrėjo aklomis akimis.
viena kulka dviems –
į šuns širdį ir į mano širdį.

nuo tada ir nesimeldžiau, tėve.

atsibundu jau išaugusi vaikišką kūną,
svetimoje lovoje, šalia kurios pasilenkusi
moteris sako, kad susitiksime po savaitės.

viskas, kas dar liko –
tai maža balta piliulė mano burnoje.
už visus išėjusius.