Snaigiukas

Kaip visada buvau labai užimtas ir kaip visada labai skubėjau namo. Ėjau, nežiūrėdamas, kad pusto, ir kad diena pakankamai šviesi. Reta tokių dienų žiemą.
Netikėtai pusė pasaulio dingo po balta marška. Akiplotis sumažėjo, temačiau tik tai, kas dėjosi kairėje.
Tartum skruzdėlės skubėjo mašinos. Mandagiai, viena kitą praleisdamos, vienos bėgo, kitos vijosi, trečios važiavo priešinga kryptimi.
Tiltas pasipuošė raudonomis lempomis, o po tiltu ramiai važiavo traukinys, tempdamas pusiau apsnigtus vagonus.
Išlindo autobusas. Apsidairė. Pamatė atvažiuojantį vilkiką. Bandė spėti kartu su juo.
Po tiltu vis dar judėjo pusiau apsnigti vagonai.
Brūkštelėjau per akis. Pasirodo, tarp blakstienų buvo įstrigęs mažas snaigiukas, kuris, teisybės dėlei, turėjo nusileisti ant šlapio šaligatvio arba kurio nors namo stogo. O dabar jis žaidė su blakstienomis ir su manimi, uždengdamas pusę pasaulio.
Norėjau matyti visą pasaulį. Nubraukiau snaigiuką ir prisiminiau, kad labai labai skubu. Mokslai, darbai, artėjančios Kalėdos varė gyvenimą nesulaikomu tempu.
Nuvažiavo autobusas, vilkikas, dingo mašinos. Nebemačiau ir traukinio - gal irgi nuvažiavo?
Na ir gerai. Man taip pat reikia bėgti.