Riksmai iš pakampių

Cha cha... cha... Kodėl viskas yra taip, kaip yra? O kodėl aš negaliu pakeisti pasaulio? Kodėl visi mato tai, ką nori matyti ir tai pripažįsta? Arba ne... Arba ne. O kodėl man negali išaugti sparnai?,, Nes taip yra sutvarkytas pasaulis“ pasakytų suaugę. Bet aš nesuaugusi, bet man nepatinka, kad pasaulis sutvarkytas. Noriu chaoso, netvarkos. Aš noriu mylėti ir būti mylima. (Mylėdamas rizikuoji būti nemylimas). Aš noriu gyventi ir mirti (kaip paprastas žmogus) kaip įžymybė. Nenoriu, kad mane prisimintų, kai būsiu mirusi. Noriu, kad žinotų apie mane dabar. Aš noriu kvėpuoti po vandeniu, valgyti šokoladą, spoksoti į kompiuterio ekraną laukdama, kol man atrašys. Noriu klausytis muzikos ir vaikščioti basa visais metų laikais. Aš noriu... Aš noriu... Aš visą laiką ko nors noriu ir nebaigsiu norėti. Noriu į Rojų. Noriu meilės. Noriu neapykantos, svajonių ir kelnių. Noriu turėti save ir tave (nebūtinai tą, kuris skaito). Nenoriu nenoriu nenoriu nenoriu. O nenoro dar daugiau. Net nevardinsiu, kaip nevardinau, to ko noriu. Gal tai kvaila ir keista banalu ir šlykštu, bet tai mano rašliavos ir nieko pakeist negaliu. Nebent įsivėlė rašybos klaida.
Kadaise stovėjau prie balos ir spoksojau į ją. Galvojau: kaip būtu nuostabu nuskęsti toje baloje, kad ir trumpam. Pajusti tai, ką jaučia numirę ir vėl prisikelti kaip Jėzus Kristus per Velykas. Bet aš prisikelčiau ne per Velykas, o tą pačią sekundę. Vienu metu būčiau ir gyva ir mirusi. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA AAAAAAAAAAAAAAAAAA!!! (čia nevilties pilnas klyksmas). Noriu mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti mylėti. Ir būt mylima. Noriu nekęsti nekęsti nekęsti nekęsti. Tačiau būt nekenčiama nenoriu. Koks sudėtingas yra pasaulis ir jo gyventojų norai. Tiesa, kuo gyventojas nereikšmingesnis ir mažesnis, tuo paprastesni jo norai. Tačiau tik gyventojas. O su žmonėmis kitaip, nes kuo žmogus mažesnis ir paprastesnis, tuo labiau jis nori būti pastebėtas. O kuo labiau jis pastebimas, tuo daugiau trokšta būti garbinamas. Tai toks ratas, kaip sakoma, kilimas ir leidimasis karjeros laiptais.

Šiaip ar taip, visi turime teisę rinktis tarp galimybių. O galimybė niekada nebūna tik viena. Jų visada bus tūkstančiai. Tik daugelis iš jų yra nepastebimos, nereikšmingos ir banalios. O viena iš dešimties tūkstančių visada atrodys patraukliausia ir didžiausia.
Žmonės yra keisti padarai. Visi, ir be išimties. Daugeliui rūpi materialūs dalykai, kitam daugeliui yra svarbesnė dvasinė pusiausvyra, o tretieji apskritai nieko nesuvokia. Galite priskirti save kažkuriam iš šių trijų tipų ir siekti to tipo tikslų, tačiau tai nieko nepakeis ir mes visi vistiek būsime keisčiausi padarai žemėje.
Tau kažkas gali pasakyti, kad tu neturi savigarbos, bet tai tik jo paties nuomonė. Svarbiau yra tai, kokį save matai tu pats, kaip save vertini. O vertindamas nepamiršk to argumentuoti. Vienų savivertė yra labai aukšta, kitų labai žema, o tretieji išvis jos neturi. Vėl gali pamąstyti, kokia yra tavo savivertė.
Pasaulyje kažkas yra pasakęs, kad norėdamas pakeisti pasaulį, turi iš pradžių pakeisti save. Nėra tobulumo, tobulumas yra. Tai gali nuspręsti tik tu pats ir tik tau vienam suprantamu būdu tai pasakyti. Niekada nebus taip, kad dviejų žmonių nuomonės visiškai sutaps, nes visi pasaulį mato skirtingai. Nuomonės gali būti labai panašios, tačiau jos vis tiek skirsis kad ir viena milijardąja dalele. (Nesu tikra, ar tas žodis egzistuoja).
Lalala. Yra pliusų, yra minusų. Nemeluok. Pasakyk pliusą.

O jeigu būčiau visiškai atvira, tai manau, kad pasaulis - pilkas. Tačiau niekada nebūsime vientisa pilka (gal lipni) masė. Visi kuriame savo pasaulius. Dažniausiai jie būna skirtingai, tačiau vienodai pilki. Kartais pasiimame dalelę iš kitų žmonių pasaulių, taip supanašėjame. Tačiau niekada netapsime vientisa pilka mase.
O yra tų, kurie sako, kad yra viena pilka ir nuobodi gyventojų masė ir švytintys protai. O kuriems - pilkosios masės daugumai ar švytintiems protams - priskiriate save?