Pažiūrėk štai ten! Ar matai? Žuvėdros atskrenda. Ir žaidžia, dūksta keterose. Mažylis glaudžiasi prie tėčio, kol mama ieško maisto. Kitoje pusėje žaidžia maži žuvėdriukai. Jie murkdosi ir taškosi pursluos. Ar matai aukštai, besileidžiančių žuvėdrų šokį? Jos kviečia jau sugrįšt kitus. Metas iškeliaut. Džiaukis vaizdu, kurį matai, nes greitai jos nepasirodys...
Žvilgtelk gilyn! Žuvelės nardo. Ak, margas tas gelmių pasaulis! Arkliais jodinėja mažyliai ežiukai. Ir karalienė savo soste sėdi. O ją linksmina juokdariai. Ir kviečia mus visi į puotą. Kas gi ten? Ar tik ne mažas atsiskyręs žuviukas plaukia prieš srovę? Kurgi tu keliauji mažyli? Ar tik nepasiklydai? Kas žino kur atsidursi. Ten giliai vandenys tamsūs. O ir plėšrūnų neatsibaidysi... Margaspalvių medūzų apsuptyje gali sudegt. O rykliai sudraskys į skutelius. Gal sugrįši, mažyli?
Atsargiai! Ant kriauklės neužmink! Juk ji tokia graži ir nekalta. O tarpsniais aukso baltijos surast gali. Jūratės pilies nuolaužų ir gabaliukų po perkūno trenksmo. Tragedija, prilygstanti Šekspyro Romeo ir Džuljetai, tavo delne atsidurt gali. Tu tik apsidairyk. Delnus atsilaisvink ir keliauk. Surask, pajausk ir išgyvenki, tai ką jautė ji.
O šiltas vėjelis glamonėja mano veidą. Ir plaukus suvelia tasai nenuorama. Pėdos jaučia šlapią, šiugždantį tarp pirštų, aukso spalvos smėlį.
Einu pirmyn, ir pojūčiai kiti. Aš užsimerkusi girdžiu tų pačių žuvėdrų klegesį, gelmių puotą ir skardų vaikų juoką. Geriau įsiklausau ir man atrodo, kad girdžiu Jūratės ir Kąstyčio meilės ariją, Perkūno įtūžį ir pavydą, Jūratės pilies ir meilės griuvimą, dūžius ir sielvartą didžiausią, po kurio neatsigauna dar mylinti Kastyčio motina. Suprantu tuomet, kad nieks neamžina, o ypatingai žmogaus laimė.
Atsimerkiu, aplinkui mėlis ir saulė besileidžianti. Suprantu, kokia esu laiminga ir kaip aš myliu ją. Ir grožį paslaptis jos atskleistas. O ji - tai jūra.