Bakst - šių dienų romatika.

Bakst. Pabaksnojau ją ir pasyviai laukiu. Na ir kas, jei ji neatbaksnos, būna juk ir taip. Gan dažnai netgi. Skrolinu toliau per news feedą, skaitau, kaip mano draugai gerai švenčia penktadienį. Tikriausiai kažką šventė ir ji, todėl mano šansai įtikti, dėl galimo alkoholio kiekio, padidėja. Nors moterims niekada nekrentu iš pirmo žvilgsnio. Jos realiai į mane net nežiūri iki tol, kol nepradedu regzti pusiau romatiškų, bet gan banalokų sakinių. Paradoksalus šis pasaulis – atseit  visi žiūri į vidų. O aš nužiūrinėju žmones nuo galvos iki kojų, iš vidaus ir iš išorės. Ji buvo mano skonio, nors ir tas gali būti įvairus. Tačiau niekada neatsispirsiu vidutinio ūgio juodaplaukei su mielai išsprogusiomis tamsiomis akimis bei plačia šypsena. Niekada. Tokios kaip ji gali mane vynioti aplink pirštą, kaip kokį penkerių metų vaikį – pasirašyčiau tikriausiai viskam, už ką gaučiau nors kokį saldainį. Negalėjau atitraukti nuo jos minčių, todėl naršiau po jos  profilį, kaip po kokį muziejų. Spaudau ant nuotraukų, jos tik keičiasi, o su kiekviena ji patampa vis gražesnė. Iš didelių skaičių šalia nuotraukų sprendžiu, kad ne man vienam. Dėmesio, atrodo, jai per akis. Per tas gražias, apvalias, tamsias akis. Negaliu patikėti, kad tokia šių dienų romantika – baksnojimas, lengvas stalkinimas, o po to viltis. Beviltiška. Romantika. Pradėjau gailėtis pabaksnojęs, praėjo jau geros dvi valandos, o atsako – jokio. Kas iš to, jei ir atbaksnotų. Pasikeistume keliomis žinutėmis ir išblėstų visas susižavėjimas. Taip visada būna. Anksčiau ar vėliau visvien pasireiškia tas moteriškas naivumas ir kliedesiai. Tikriausiai geriau, kad neatbaksnotų, tai bent savose fantazijose dar kelias dienas pasklaidyčiau ir viskas baigtųsi. Ramiai, be jokių dramų ar išgyvenimų, be jokių pasiaiškinimų ir apskritai santykių. Kam šiais laikais gali patikti santykiai? Buvau vieną kartą įsimylėjęs ir leiskit jus patikinti - jausmas nekoks. Jei esi bandęs kažką panašaus į kokainą, turėtum žinoti, ką reiškia išgyventi pasibaigus jo poveikiui. Kai kažkuriam išblėsta meilė, būna kur kas sunkiau. Žymiai sunkiau. Savo pirmą išsiskyrimą jaučiu iki šiol, tik, žinoma, nebe taip viskas atrodo sumautai. Seniau net nenorėjau į nieką žiūrėti, o dabar prašau – baksnoju ir netgi leidžiu sau pasvajoti.

Bakst. Pasirodo, patikau. Arba nusprendė padūkti su apgirtusiomis draugėmis taip išsijuokdamos iš vargšo manęs. Įdomu, koks buvo tikrasis motyvas… Kitas žingsnis – pakvietimas draugauti. Esu aibę kartų tai daręs. Visada planas išdegdavo. Vėl laukiu ir nužiūrinėju jos nuotraukas. Kūnas nėra kažkuom išskirtinis – nei didelė krūtinė, nei raumeningos kojos. Viskas taip, kaip priklauso. Aš tikras minimalistas. Pieniško šokolado įdegis verčia prakaituoti mano delnus… Ji atrodo tikrai tobulai. Tobulumas gali būti labai subjektyvus reiškinys, bet Jai tas negalioja. Ir net negalėtų galioti. Pradedu įsivaizduoti, kaip mes rastume bendrą kalbą pašnekesiams bevaikščiojant tuščiu pajūriu, ar kokiame atokiame miške. Aš realiai norėčiau bet kur, kur tik nebūtų aplink jokio pašalinio žmogaus. Įsivaizduoju, kad ir ji to norėtų. Pagaliau Ji priėme į savo draugų ratą, kurių buvo nei daug, nei mažai – 724. Gan vidutiniškas skaičius kaip virtualiame pasaulyje, nors man vistiek kažkaip keista. Nemaloniai keista, bet tiek jau to. Atsidarau langą rašyti žinutę ir pastrigau, smegenys, atrodo, paralyžavosi. Esmė ta, kad reikia viską atlikti labai atsargiai – vienas blogas žingsnis ir tu Jai lavonas. Žinau, kad pradėsiu paprastu kasdienišku “labas”, bet kas toliau? Pradedu dvejoti, ar noriu rizikuoti. Juk jei nepasiseks, greičiausiai daugiau niekada gyvenime ir neturėsiu progos tinkamai prisistatyti. O to aš tikrai nenoriu.

Po truputį pradėjau grįžinėti į realybę, palikdamas visas svajas anapus monitoriaus. Žinojau, jog dėl aibės priežąsčių tai prie nieko neprivestų, bet kitąvertus, visada malonu turėti tokią moterį savo draugų rate. O jei kada ateityje mes netikėtai susidursim, aš drąsiai šypsosiuos ir lauksiu tokio pat atsakymo. Ir mes abu žinosim, kad tai – ne atsitiktinumas, o nesuvaldoma lemtis.