Spontaniškai

Juodo arklio šešėlio nėra, nes naktis debesuota -
Tik drėgni bučiniai ant apstulbusių upės krantų,
Kai dulksna tolygiai išrepuoja kasdienę melodiją
O peizažas nutolęs nuo buvusio žaismo namų.
Ten tik  katės su priekaištais tupi palangėm ir maivosi
O ant stalo  grotuvas vis ryjantis pykčio dulkes
Ir tiršta tuštuma rašo laiškus  negrįžtančiam ilgesiui,
Tarsi  draugui, išmokiusiam rinkti  mieliausias upes.
Ten šešėlio nebus, o naktis susitelkusi debesis -
Kuriuose bus jauku  virš melodijos ir virš kačių.
Nežinia net kodėl, kai aplink ima nervinti sutemos
Išeinu į pakrantę, kur kaimenė ganos arklių.