Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prisimenu tą pirmąją dieną, kai stovėjau ant paties krašto, ant pačios bedugnės krašto. Užplūdę jausmai liepė man bėgti, bijoti... Atsigręžus į tą dieną vis dar jaučiu nenumaldomą norą klykti iš siaubo, bėgti kuo toliau. Atrodo, tai buvo skausmingiausia diena gyvenime. Bent jau lig šiolei. Tądien buvo didžiausias mano kada padarytas sprendimas. Dar dabar puikiai pamenu, kaip virpančiais keliais išėjau iš tos klaikios salės. Prisimenu kiekvieno raumenėlio drebėjimą, kurį kėlė nepakenčiamas išgąstis.
Žmonės, o gal juos reiktų vadinti individais, spietėsi aplink, džiūgavo. Žinau, kad jiems tai buvo šventė. Visiems jiems tai buvo šventė. Išvakarėse prisiekiau sau, kad turiu bent pasistengti būti laiminga. Ir, nemeluosiu, tikrai stengiausi. Tiesiog būtų kvaila įtikinėti save, kad esu laimingiausia pasaulyje, kai tuo metu jutau tik vienintelį dalyką, kuriuo buvau tikra - tiek metų kurtas gyvenimas išslydo iš po kojų. Nebejutau tvirto pagrindo, ant kurio galėčiau stovėti ir tvirtai žinoti, jog man nieko nenutiks, jog esu saugi.
Jaučiausi taip lyg asmuo, dirbantis inkvizicijų salėse, pritykintų prie manęs, uždėtų šaltus ir į odą įsirėžiančius antrankius ir atgrasiu monotonišku balsu lieptų vykdyti visas „išrinktojo“ užgaidas. O aš jo juk net neišsirinkau! Vėliau tas pats asmuo nuvestų mane į jam mieliausią inkvizijos salę ir pasmerktų mane amžinai kančiai.
O galbūt jaučiausi ir dar klaikiau. Jei tai tik tebūtų įmanoma. Tuopat metu iš manęs buvo atimtas ne tik visas gyvenimas, bet ir širdis su menka siela. Buvau sudraskyta, palikta... Tik kam, jeigu tokia, kas buvo iš manęs likę, nebebuvau reikalinga ničniekam? Manyje žiojėjo tuzinas skylių, kurios vis plėtėsi ir aižė mano menką kūnelį. Buvau neapsakomai trapi, silpna, bejėgė.
Po tos dienos sekė dar begalė tokių pačių, o neretai ir dar kraupesnių dienų. Kasdien tekdavo iškęsti daugiau nei buvau kentusi per visą savo gyvenimą. Vos išėjusi iš tos sumautos salės sovokiau, kad ilgai nebetempsiu. Kelissyk pati bandžiau užtemdyti savo protą ir atimti iš savęs gyvybę, bet kaskart suvokdavau, jog net ir tam nebeturėjau jokios valios. Tai netruko ilgai. Aš iškenčiau. Privalėjau būti stipresnė nei atrodžiau. Sulig kiekviena diena iš mano kūno likdavo vis mažiau manęs. Tam tikra prasme, atvirai ir net nesistengdama to slėpti, džiaugiausi tokiu virsmu. Paskutiniąsias dienas net nebesistengdavau vaidinti laimingos. Buvau laiminga tik dėl kitos priežasties - tai nebetruks ilgai. Jis mPrisimenu tą pirmąją dieną, kai stovėjau ant paties krašto, ant pačios bedugnės krašto. Užplūdę jausmai liepė man bėgti, bijoti... Atsigręžus į tą dieną vis dar jaučiu nenumaldomą norą klykti iš siaubo, bėgti kuo toliau. Atrodo, tai buvo skausmingiausia diena gyvenime. Bent jau lig šiolei. Tądien buvo didžiausias mano kada padarytas sprendimas. Dar dabar puikiai pamenu, kaip virpančiais keliais išėjau iš tos klaikios salės. Prisimenu kiekvieno raumenėlio drebėjimą, kurį kėlė nepakenčiamas išgąstis. Žmonės, o gal juos reiktų vadinti individais, spietėsi aplink, džiūgavo. Žinau, kad jiems tai buvo šventė. Visiems jiems tai buvo šventė. Išvakarėse prisiekiau sau, kad turiu bent pasistengti būti laiminga. Ir, nemeluosiu, tikrai stengiausi. Tiesiog būtų kvaila įtikinėti save, kad esu laimingiausia pasaulyje, kai tuo metu jutau tik vienintelį dalyką, kuriuo buvau tikra - tiek metų kurtas gyvenimas išslydo iš po kojų. Nebejutau tvirto pagrindo, ant kurio galėčiau stovėti ir tvirtai žinoti, jog man nieko nenutiks, jog esu saugi. Jaučiausi taip lyg asmuo, dirbantis inkvizicijų salėse, pritykintų prie manęs, uždėtų šaltus ir į odą įsirėžiančius antrankius ir atgrasiu monotonišku balsu lieptų vykdyti visas „išrinktojo“ užgaidas. O aš jo juk net neišsirinkau! Vėliau tas pats asmuo nuvestų mane į jam mieliausią inkvizijos salę ir pasmerktų mane amžinai kančiai. O galbūt jaučiausi ir dar klaikiau. Jei tai tik tebūtų įmanoma. Tuopat metu iš manęs buvo atimtas ne tik visas gyvenimas, bet ir širdis su menka siela. Buvau sudraskyta, palikta... Tik kam, jeigu tokia, kas buvo iš manęs likę, nebebuvau reikalinga ničniekam? Manyje žiojėjo tuzinas skylių, kurios vis plėtėsi ir aižė mano menką kūnelį. Buvau neapsakomai trapi, silpna, bejėgė. Po tos dienos sekė dar begalė tokių pačių, o neretai ir dar kraupesnių dienų. Kasdien tekdavo iškęsti daugiau nei buvau kentusi per visą savo gyvenimą. Vos išėjusi iš tos sumautos salės sovokiau, kad ilgai nebetempsiu. Kelissyk pati bandžiau užtemdyti savo protą ir atimti iš savęs gyvybę, bet kaskart suvokdavau, jog net ir tam nebeturėjau jokios valios. Tai netruko ilgai. Aš iškenčiau. Privalėjau būti stipresnė nei atrodžiau. Sulig kiekviena diena iš mano kūno likdavo vis mažiau manęs. Tam tikra prasme, atvirai ir net nesistengdama to slėpti, džiaugiausi tokiu virsmu. Paskutiniąsias dienas net nebesistengdavau vaidinti laimingos. Buvau laiminga tik dėl kitos priežasties - tai nebetruks ilgai. Jis mane sunaikino. Ir iki pat galo negalėjau patikėti, kad už mylimo žmogaus gyvybę sumokėjau tokią kainą. Man buvo skaudu. Buvau sutalžyta tiek vidumi, tiek išore. Vis primindavau sau, kad tokia yra kaina - parduoti save - kūną ir sielą - šėtonui...
Jis mane sunaikino. Ir iki pat galo negalėjau patikėti, kad už mylimo žmogaus gyvybę sumokėjau tokią kainą. Man buvo skaudu. Buvau sutalžyta tiek vidumi, tiek išore. Vis primindavau sau, kad tokia yra kaina - parduoti save - kūną ir sielą - šėtonui...
2015-07-04 02:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-12 22:55
sesė_mėta
Pirmiausia, tai labai nesmagu, dėl to, kad per daugiau nei tris mėnesius čia niekas taip ir nesugebėjo pareikšti nuomonės - visi nori, kad juos skaitytų, bet nenori skaityti kitų. (nesakau, kad aš labai jau geresnė, aišku:) )
O dabar apie kūrinį...
Čia norėjote prigauti ar skaitytojas atidžiai skaito, kad nuo vidurio vėl ėmėt kartoti tai kas buvo pradžioj?
O šiaip visa tai man atrodė, kaip per daug ištęsta įžanga arba įrašas dienoraštyje suprantamas tik autoriui. Kodėl turėtume tai skaityti jei niekas neužkabina? Pavadinkime, Lyrinis subjektas pradeda nuo to, kad jam/jai skaudu. Na, tarkim intriga yra, skaitom toliau, nes tikimės, kad sužinosim dėl ko skaudu, kas įskaudino, gal bus kokia priešistorė... O nerandam nieko - tik liūdesį, kad skaudu, kad kažkas dėl kažko, kažkaip kažką sunaikino. Kažin ar skaitytumėt jei aš aprašyčiau va tokiu būdu kažką ką suprasčiau tik aš. Kažkaip abejoju
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą