Mano mieloji Nanetė...

Atrodo, kad jie mane pametė. Bėgau, kol nepamačiau kryžkelės. Trupam sustojau ir atsirėmiau į šaltą sieną ir pasitaisiau žibintuvėlį, pritaisytą prie mano kaktos. Mano sunkus alsavimas užpildė katakombas. Jų išraustuose koridoriuose tvyrojo įsisenijęs drėgmės, pelėsiu ir lavonų kvapas. Nežinau, kaip jie tai padarydavo bet juodos, žemės sienos buvo tvirtos, tarsi akmuo ir lygios, kaip stiklas. Pasigirdo duslūs žingsniai. Tai buvo jie. Nusprendžiau bėgti kairėn. Kiek pabėgėjęs, radau dar vieną kryžkelę. Kažkas staiga iššoko iš šešėlio ir puolė mane peiliu. Sugavau jo rankas, nukreipiau peilį į užpuoliką ir stipriai stumtelėjęs, suvariau jį jam į krūtinę. Tuščia, bedvasė išraiša nerodė nė menkiausios užuominos apie skausmą. Staiga išgirdau kažką sunkiai šnopuojant. Iš dešinės pamačiau mūsų medkirtį Anri, stambų vyruką. Jis buvo virš manęs iškėlęs savo didžiulį kirvį. Staigiai prisiminiau legijono treniruotes. Griebiau už, prie manęs artėjančio kirvio koto, staigiai apsisukau, viena koją pastatačiau už Anri kelių ir smarkiai trūktelėjęs perverčiau jį per save ant žemės. Dar kartą staigia pasisukęs ištraukiau kirvį iš Anri rankų. Stipriai užsimojęs, kirtau jam per galvą. Mane apėmė labai keistas jausmas. Juk tik šįryt aš su šiuo žmogum aptarinėjau senojo vaistininko dukterėčios kojas. O dabar, vos tik po kelių valandų, jau traukiu kirvį iš jo suknežintos galvos.
Jie mane surado. Visi, tarsi galvijų kaimenė bėgo prie manęs. Aš juos talžiau kirviu ir tarsi fotografuodamas, įsimindavau paskutinę akimirką, prieš jiems numirštan. Draugai, kolegos, giminės, pažįstami, kaimynai. Visi jie krito kruvini, nuo mano plačių kirvio mostų. Tai, kas atsitiko Ževodane prieš kelis šimtus metų nebebuvo pirmas kartas, bet ir nepaskutinis. Žveris nebuvo dantytas padaras iš kūno ir kraujo. Jis buvo kažkas kito... Kažkas nežemiško... Jis staiga atsiranda ir taip pat staiga prapuola. Aukas gaudavo  jis apsėsdamas Ževodaniečius. Jam reikia aukų ir jų reikia vis dažniau ir vis daugiau...
Tos mintys mane varė į depresiją ir atiminėjo jėgas. Su kekvienu mostu, kekvienu atodūsiu, kiekvienu raumenų truktelėjimu, aš vis labiau silpdavau...
Pro veidą pralėkė šakės. Atsisukau ir pamačiau, kad jos buvo Nanetės rankose. Nanetės! Mano mažosios dukrelės! Žinojau, kad jinai mane nužudys. Bet aš to negalėjau padaryti. Jos rudos, tuščios akys žvelgė į mane. Nė lašo gyvybės. Ji dar kartą pabandė mane nusmeigti šakėmis, bet aš staigiai išsisukau, tvojau jai plokščiaja kirvio dalimi per galva ir Nanetė susmuko. Tikėjausi, kad rimtai jos nesužeidžiau...
Prie nugaros pajutau kažką apvalaus. Išgirdau iki skausmo pažįstamą garsą. Klik, klik. Po jo turejo sekti garsus BAM...
BAM!!!
Lygiai taip pat, kaip ir medžioklėje. Esminis skirtumas buvo tas, kad medžiojo mane. Nežinau kodėl, bet kažkodėl pasigedau kandžios Anri replikos, sekdavusios kekvieną mano šūvį: „-Bravo Žerarai –nušovei pušį“.
Nuskridau, gana netoli. Atsitrenkiau į sieną ir nutraukiau žibintuvėlį sau nuo kaktos. Stipri ranka griebė mane už kojos ir pradėjo tempti. Visiškai negalėjau pajudėti. Pamačiau, kad mane tempia senasis vaistininkas.
-Senas ožys... Tiek metų vaidino silpną, vos paeinantį senuką, o pasirodo, visą tą laiką buvo stiprus kaip jautis –pagalvojau aš.
Pajutau smūgį į galvą. Akyse aptemo. Prieš nualpdamas pastebėjau, kad sudavė man koja mano brangioji Nanetė...
Atsibudau ant kažkokio stalo. Pakampiuse degė melsvos liepsnos. Nors ir mažos, bet puikiai apšvietė visą patalpą. Ji buvo kitokia, nei visos katakombos. Ši patalpa buvo skliautuota, sienose buvo daug aklų arkų, grindys buvo raižytos kažkokiais keistais ornamentais, panašiais į sūkurius. Kekvienas „sukurys“ buvo skirtingas. Mano akis atitraukė virš manęs kažkas blizgančio. Tai buvo juodos žemės durklas. ... jos rankose... ... mano mielosios Nanetės... Ji žiūrėjo į mane tuo tuščiu, bedvasiu žvilgsniu. Ji užsimojo ir nė nemirktelėjusi suvarė durklą man į krūtinę, kurį staigia timptelėjo žemyn. Visiškai neskaudėjo. Vis dar tomis pačiomis lėliškomis akimis, ji praplėšė mano krūtinę, sukišo rankas ir ištraukė jas, jose kažką laikydamą. Nežinau, kas tai buvo, nes pradėjo temti akys ir aš lėkiau...
Lėkiau kažkokia tamsia erdve, už manęs buvo šviesa, kuri smarkiai tolo. Artėjau prie kažkokios tamsumos, joje gyveno kažkokios būtybės...
Bet man tai nė kiek nerūpėjo. Vienintelė mintis, kuri sukosi mano galvoje –ką galvos, šalia išmėsinėto manęs, su kruvinu durklu rankose, atsipeikėjusi Nanetė. ... Nanetė, mano mieloji Nanetė...