Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tomą sakytum kokia nematoma ranka stumtelėjo. Jis žengė pro šydą. O gal tai net ne šydas, bet migla ar garai, slepiantys angą? Niekas nesuplėvesavo, nevirptelėjo; jis tiesiog atsidūrė kitapus apniukusios uždangos. Dar anoje pusėje Tomas ilgai ją studijavo, nelyginant spręsdamas neįkandamą uždavinį. Tuo tarpu kiti ėjo pro šalį, niro olon nė nesusimąstydami. Bent keli žmonės jį aplenkė “nušluostydami nosį”. Jeigu mįslingasis kažkas nebūtų stumtelėjęs, gal Tomas iki šiolei būtų trypčiojęs anapus, nesiryždamas žengti taip reikalingo žingsnio. Tačiau jis jau čia. Už nugaros kybanti, o galbūt tvyranti širma nebeįdomi. Priešais – kelias į kitą olą. Joje kažin kas mirguliuoja.

Eilutė judėjo kaip konvejeris – nebebuvo galima užsilaikyti. Žmonės vorele ėjo vienas paskui kitą, neskubėdami, nors ir nedelsdami. Jų veidai nespindėjo sumišimu, smalsumu ar laukimu – apskritai jokia emocija. Tarytum ėjimas iš vienos olos kiton būtų kasdienis apsilankymas parduotuvėje. Su Tomu eilėje judėjo tiek pagyvenę, vyresnio amžiaus asmenys, tiek paaugliai kaip jis. Ir kur jie visi danginasi? Gal Tomo veide jausmų nematyti, tačiau jį pagriebė susidomėjimas su nerimu, jei ne daugiau.

Eilė priekyje tirpo. Įėjusieji olon kažkur dingdavo, jų staiga nelikdavo. Ten ir sienų nebuvo, atrodytų plati erdvė. Oho! Tenai iš viršaus kažkas be perstojo krenta! Šunų dydžio snaigės? Patys šunys? Tikrai kažkokie kūnai...

Tomo priešakyje liko trys. Jau galėjo aiškiai matyti plačią angą, o joje – krintančius žmones. Lėtai, be pagreičio, stabiliai. Tie trys netruko dingti; Tomas atsidūrė prieš atsivėrusį vaizdą. Šioje vietoje lijo, arba snigo žmonėmis. Jie pasirodydavo iš viršaus ir garmėdavo apačion. Priešais esančioje sienoje – irgi tokia ola, iš kurios lenda žmonės. Virš jos – visa virtinė olų, šaunančių viršun, išnykstančių taip aukštai, kur jau nebepagauna akys. Iš tų angų, tarsi iš mėsmalių nesumalti lindo žmonės, šoko žemyn.

Žemyn nuo prieš akis dunksančios olos – rikiuotė viena žemiau kitos į stulpą išsidėsčiusių olų, prapuolančių be galo žemai. Šis šulinys su dviem olų grandinėmis prasideda kažkur begaliniuose danguose, baigiasi begaliniuose pragaruose. Nors galgi iš viso neturi nei pradžios, nei pabaigos. Dvi olų virtinės viena priešais kitą.

Tomui iš viršaus nušoko pensinio amžiaus žmogus ir palyginti lėtai nukrito į apačią. Žemiau pro visas skyles taipogi krito žmonės. Neaišku, kodėl Tomas pateko būtent į šitą aukštą; tuo tarpu kiti aukščiau < gerokai aukščiau < išvis aukštybėse, arba žemiau > daug žemiau > neįregimai žemai.

Niuksas! Jis ir vėl visus užlaikė! Atrodo, jis čia vienintelis mąstantis. Kiti pasiduoda ypatingai keistam instinktui – kristi. Vyriškio veidas už nugaros nieko nebylojo. Vietoj jo “pasakė” niuksas. Niekur nedings – jeigu nenori būti chamiškai bei įžūliai nustumtas nelyg gumulas nuotekų vamzdyje, privalai paklusti ir daryti kaip visi. Tomas be didelio entuziazmo šoko šulinin.

Tomą pagavo kryčio saldybė. Nesvarumo būsena visada maloni. Jei ji patiriama vandenyje, tuomet astronautai juo labiau turėtų „kaifuoti“. Čiagi – ore. Krenta, priešingai fizikos dėsniams ir mokykloj įkaltoms tiesoms, labai iš lėto, o svarbiausia – negreitėdamas. Tomas galėjo pastebėti dar vieną dalykėlį: vieni krito smarkiai lėčiau už jį it pūkeliai; nuo tokių vis sparčiau tolo. Kiti – greičiau, lenkdami “flegmatikus”. Tokie gana greitai ištirpdavo neįžvelgiamoje apačioje. Buvo dargi tokių, kurių kritimo greitis prilygo kone meteorams. Jie vos sušmėžavę prapuldavo žemai žemai. Net negalėjai įsitikinti, ar tai tikrai žmonės. Kadangi tai ne šiukšlių šalintuvas, sugedusių skalbyklių irgi niekas nemėto, Tomas dėl to buvo tikras.

Olos nesibaigė, žmonės nesibaigė, dugno nė užuominos. Jau gal kelios dienos kaip Tomas krenta. “Pasakiškas” laiko leidimo būdas, deja, neišvengiamas. Jis spėjo ir pamiegoti; valgyti kažkaip nenorėjo. Keletą kartų keitė kūno padėtį. Taip patogiau, ne taip nuobodu. Nuo šiol Tomas stebėjo šio visuotinio kryčio bendražygius. Viena senutė krito žemyn galva. Anaiptol neatrodė, kad jai tai nepatiktų. Matyt, jai insultas negresia. Maždaug keturiasdešimties metų vyriškis krito šonu tartum gulėdamas ant sofutės priešais televizorių, dar galvą pasirėmęs ranka. Sprendžiant iš pozos, jam kritimas – pramoga. Kita mergaitė leidosi žemyn vos ne špagatu praskėstomis kojomis. Dar kitas diedukas nėrė galva apačion lyg į vandenį; pražiota burna jo veidui pridavė perdėm nustebusią išraišką, atrodančią mažumėlę juokingai. Kiti kryčiui atsidavė užsimerkę, susirietę, susikūprinę ar išsitiesę, netgi labai įmantriomis formomis. Tomas suprato, jog kūno padėtį pakeisti pavyksta labai iš lėto, su pastangomis. Šiaip kūnas, regis, neįskausta. Galva nesvaigsta, akys neraibuliuoja, kvapo neužima, ausų nespaudžia.

Ūmai pro šalį prasmuko į embriono pozą susitraukęs, gal pirmokėlio amžiaus berniukas. Kol kas jis vienintelis šiek tiek įdėmiau pasižiūrėjo į Tomą. Gaila, tučtuojau atsidūrė apačioje, kur vis labiau darėsi neįžiūrimas.

Tomas pradėjo jaustis be galo vienišas. Nei su kuo pasikalbėti, nei akimis susitikti. Žmonės aplink buvo atsidėję vien kritimui, niekuo nesidomėjo, išskyrus šią nenumaldomą būtį. Tomas pakaitomis žvalgėsi tai viršun, tai žemyn. Nelaimei, į jį kiti nesižvalgė. Jei netyčia vyzdžiais užkliūdavo, tuo ir pasibaigdavo. Tiek daug žmonių, tiek daug aukštų, tiek daug landų, tiek daug dienų! Ir niekam neknieti bent šnektelėti, kad ir apie orą, nors šioje aplinkoje tai neturi prasmės.

Kristi malonu, kristi nesudėtinga, nereikia intelekto sugebėjimų, visgi toks gyvenimas Tomo nesužavėjo. Jeigu dar taip tęsis ilgą laiką, gal net mėnesius ar metus, galima netekti proto. Arba gal nebent Tomas jo netektų. Negi jis iš tikrųjų toks išskirtinis, balta varna, protaujanti snaigė tarp paprastų?

Lyg žaibui nutvieskus smegenis, Tomui “išaušo” supratimas, kodėl jis tiek laiko nepajėgia su niekuo pabendrauti, juo labiau susidraugauti. Juk jo greitis ne toks kaip visų! Kiti arba nutolsta gelmėje, arba atsilieka viršuje, tad bendravimas truktų ne ilgiau nei keletą sekundžių, galbūt minučių. Jis atsiskiria nuo visų. Nors būdamas nuolatos žmonių apsuptyje, jis lieka nuo jų atribotas; jie vis mainosi, nei vienas šalia neužtrunka ilgesnį tarpsnį. Tai nelaimė! Kiek tas krytis truks? Jau milijardas aukštų liko viršuje, o dugno nė neregėti, greičiau milijardas aukštų apačioje. Gerai, jeigu vienas.

Krentančiųjų minioje atsirado žymus pokytis: laimingieji, kurių greičiai sutapo, ėmė kalbėtis tarpusavyje. Tokių radosi gausiau ir gausiau. Aplinkui sklandė vienas pokalbis, paskui keli balsai, dar keli. Galiausiai tai priminė troleibusą, kuriame šen bei ten rezgasi tyliau ar garsiau girdimi pašnekesiai. Lyg tam tikri asmenys būtų atkutę po nepaaiškinamo sąstingio, hipnozės, apatijos. Žinoma, tokių buvo ženkliai mažiau nei apskritai krentančių. Nepaisant to, jie Tomui įžiebė viltį, jog gal ir jam pasiseks.

Tomas pasijuto ne toks vienišas; jo troškimas taipogi dega kituose žmonėse. Pagaliau bent keli sielos draugai, irgi pasigedę bendravimo! Kas, kad ne su juo bendrauja? Kiti tyli kaip akmens luitai. Kai gyvi žmonės būdami kartu nekalba, pirmą dieną būna panašūs į nepažįstamuosius, antrą – į medituojančius, trečią – į nuobodžiaujančius, ketvirtą – į susipykusius, penktą – į paralyžiaus ar komos ištiktus, po savaitės – jau į numirėlius.

Ar čia krito numirėlių? Ne, rodos, visi gyvi. Gyvi kūnu.
Neveltui sakoma, labai norėk ir galėsi. Sykį, po daugelio savaičių ar mėnesių monotoniško kritimo, netoli Tomo pro skylę iššoko ne pirmos jaunystės moteris. Iššoko ir pakibo Tomo lygyje! Tai reiškė, jog jie krito vienodu greičiu! Kokia laimė! Kitiems veidams aplinkui pastoviai kintant, tarytum pagal amžino kitimo dėsnį, Tomas su ta moterimi nuo šios akimirkos ilgus kritimo mėnesius bus šalia, nenutols vienas nuo kito, taigi galės geriau susipažinti! Situacija tokia, kad rinktis nėra iš ko; ką turi, tuo džiaugiesi.

Tomas nenorėjo “rautis” pirmas, pasirodyti nekantrus. Gal moteriškė dar nelabai linkusi į bendravimą su “piemeniu”? Jai gali reikėti laiko priprasti prie naujų gyvenimo, arba egzistavimo sąlygų. Pleptelėjimai su rimtais kalbėjimais – vėliau.

Prabėgo savaitė. Moteris, be abejo, matė niekad iš akiračio nedingstantį vaikinuką netoli savęs. Jie dažnai žvilgsniuodavosi, tačiau prakalbti nesiryžo. Galų gale ledai lūžo.
- Ilgai čia krenti? – pirmoji prašneko moteris, kas Tomą labai nudžiugino.
- Jau negaliu suskaičiuoti, kiek mėnesių, - atsakė jis.
- Ilgai mes taip krisime? – domėjosi pašnekovė.
        - Norėčiau žinoti, ar čia yra bent vienas tai žinantis.
        - Man sakė, kad tai bedugnė, - prisipažino moteris.
        - Kas jums sakė? – sukruto Tomas. Jam niekas nieko neaiškino.
        - Kaimynė. Ne buto, bet eilės, - patikslino moteris. – Iš kur ji žinojo, aš nežinau. Jeigu, sakai, daug mėnesių krenti, tai, reik manyt, mes tikrai patekome į bedugnę, - nusprendė.
        - Negi bedugnės visai be dugno? – paklausė Tomas.
        - Sprendžiant iš pavadinimo, taip, - moteris neatrodė itin sutrikusi ar priblokšta.
        - Žemėje nėra bedugnių be dugno, - ėmėsi pasakoti Tomas. – Šituo atveju nežinau, tačiau tai, ką mes ar geografijos knygos vadina bedugnėmis, yra labai gilūs tarpekliai. Dugno gali nusimatyti, jo galima nepajėgti ištyrinėti, bet jis, be abejonės, yra. Labai giliai. Negali nebūti.
        - Taip manai? Gal kai kuriais atvejais nebūna? – spėliojo moteriškė. Atrodo, jai tokia mintis patiko. Ji Tomui labai priminė tetą Agatą iš tėvo pusės. Ypač iš veido bei garbanotos šukuosenos.

      Tarytum nebeliko apie ką kalbėtis. Du pažįstami nutilo ir pratylėjo keturias dienas. Po tų keturių dienų moteris “įsijungė” pirmoji:
      - Žinai, man artimesnė nuomonė, kad tikros bedugnės neturi dugno. Ši taipogi. Kiek daug olų aukštų mes prakritome! Galo nesimato. Man anoji minėtoji kaimynė sakė, jog lygiai tokia galybė aukštų eina į viršų. Tiems iš aukštai krentantiesiems dugnas, jų supratimu, jau kadais turėjo būti, o mes esame žymiai žemiau, ir galo nė pro kur. Galėtume perspėti juos, kad dar pabaigos nesitikėtų.
      - Iš kur toji jūsų kaimynė galėjo žinoti, kas dedasi viršuje? Juk ji stovėjo su jumis, pati įšoko į šį šulinį, o čia gi visi tiktai krinta!
      - Kas ją žino. Taip pasakė ir tiek.
      - Gal ji melavo, arba gal prisifantazavo.
      - Galimas daiktas. Norėjo paprasčiausiai pašnekėti.

      Spėliojimai liovėsi. Moteris ir paauglys nutilo gerai pusei mėnesio. Visgi jiems nebuvo nyku. Aplinkiniai krentantys tai šen, tai ten sušnekdavo. Ilgos nepertraukiamos tylos nebepasitaikydavo. Apie absoliučią ramybę kaip pirma dabar galėjai tik svajoti. Gal žmonės įsidrąsino, gal tapo pasiektas tam tikras lygmuo, kuriame laikas nuo laiko “atsiriša liežuviai”. Tomas nesiilgėjo prarastos tylos. Dabar gyvenimas tikrai geresnis.

      Krentantieji tebekrito. Prie jų jungėsi nauji nariai, iššokę iš olų sienoje. Vis dėlto žmonių tankis šulinyje nei didėjo, nei mažėjo. Čia greitai krentantiems visuomet buvo kur nukristi neužkabinant kitų, o lėtai krentantiems atsilikti bei į nieką neatsimušti. Apačioje masė žmonių leidosi bedugnėn, viršuje masė “bendrakeleivių” juos vijosi.
Tik po kurio laiko Tomas su bendragreite moterimi atkreipė dėmesį, kad tolydžio su jais krinta jaunas vyras, kokiais trim metrais aukščiau. Nežinia ar jis juos matė, ar tiesiog nekalbino. Nuo šiol pastoviai krito trise. Visus tris sujungus linijomis, gautųsi patvari geometrinė figūra – netaisyklingas trikampis. Jei prisijungs ketvirtas – tada trapecija.
      - Gal jūs retkarčiais norėtumėt su mumis pabendrauti? – šūktelėjo moteris. Jeigu neatsakys, vadinasi, pasipūtęs, pamanė.
      - Be abejo, norėčiau, - atsiliepė tasai. – Tik pakalbinkite.
      - Ką jūs manot apie šią bedugnę? – paklausė jaunuolis Tomas. – Ji su dugnu ar be?
      - Aš nieko nemanau. Aš krentu, ir viskas.
      - Na, bet jūs vis tiek kažką manote, - nepasidavė moteris. – Nepriklausomai nuo jūsų valios, mintys kyla. Nejaugi jums nerūpi, kuo baigsis ši ilga kritynė?
      - Aš išties apie tai negalvoju, tiesiog krentu, - patvirtino vyras. Gal tai skamba neįtikimai?
      - Juk tai primityvu. Žmogus ne daiktas. Kol galva ant pečių, jis galvoja. Galvojimas – šioks toks užsiėmimas.
      - Tada verčiau sakykite, ką jūs manote, - pasiūlė vyriškis. – Man bus labai įdomu paklausyti.
      - Aš manau, kad dugnas, koks jis bebūtų ar kaip giliai jis bebūtų, yra, - pareiškė Tomas. – Kaip gali nebūti dugno?
      - O jūs, ponia? – kreipėsi į pagyvenusią moterį.
      - Mano nuomone, bedugnė yra bedugnė tik tuomet, jei ji neturi dugno. Kitaip toks pavadinimas jai netinkamas. Be to, man sakė, kad taip iš tikrųjų yra!
      - Ar jūs dėl to ginčijatės? – pasiteiravo vyras.
      - Nesiginčijam, - paneigė Tomas.
      - Teisingai, nėra prasmės.
      - Bet dugną vis tiek kažkada turėsime pasiekt! – užsispyrė Tomas. – Arba kažkokią ribą...
      - Sakyk, kas iš to? – atrėžė vyriškis. – Kas bus tada, kai tu kažkur nusileisi? Kuo tai geriau už kritimą? Atrodytų, leidžiamės lėtai, tačiau po šitiek laiko pasiekę dugną mes, visai tikėtina, ištikšime į elementariąsias daleles! Kuo tai geriau?!
      - O kuo blogiau?!! – atsikirto “pienburnis”.

      Trijulė “užsikimšo” maždaug dviem mėnesiams. Moteris su jaunu vyriškiu kartkartėmis prasitardavo kokiu sakinėliu, bet Tomas užširdęs nė už ką neprasižiojo. “Ką tik” atsirado, ir dar aiškina!
    Tomas pamėgo vartytis bei kaitalioti kūno padėtis. Tai jis guli, tai sėdi sukryžiavęs kojas; čia stovi kaip ant žemės, čia leidžiasi žemyn galva. Nevengdavo jis išskėsti rankas, pražergti kojas, gūžtis, riestis, tiestis. Retsykiais išdarinėdavo grimasas ar šiaip keisdavo nusistovėjusią veido mimiką. Tomui prasiblaškymas. Kitiems gal panašiau į maivymąsi, labai būdingą “niolikiniams” paaugliams. Tačiau esamomis aplinkybėmis Tomo “linksmybių” greičiausiai niekas nepastebėjo, tuo labiau neteikė tiek reikšmės, kad imtų aptarinėti ar piktintis.

      Nevengė “pasimankštinti” ir bendrakryčiai vyras su moterimi, tik darė tai gerokai rečiau. Jų kūno povyzos dažnai būdavo tos pačios, įprastos, neišsiskiriančios.
      Kuomet jie trise tylėdavo, turėjo galimybę klausytis svetimų pokalbių tarp nepažįstamųjų, kurie čia pasirodydavo, trumpam sušnekdavo, paskui dingdavo apačioje ar viršuje. Jie įsitikino, kadgi jų greičiu krinta jau daugiau žmonių. Gaila, su tais pasikalbėti nepavyktų, mat jie žymiai aukščiau arba ženkliai žemiau.
      Vis tik pokalbių nuotrupos pasiekdavo Tomo ausis.
      - Krentam, krentam ir krentam...
      - Kada visa tai liausis?
      - Kas bus, kai mes nukrisim? Kur?
      - Jeigu per tiek laiko nenukritom, tai gal jau ir nenukrisim...
      - Kiek daug žmonių! Jų eilės olose niekada nenutrūksta! Kiek daug mūsų krinta!
      - Visi tikisi kada nors kur nors nukristi.
      - Aš nenoriu.
      - O! Tai ir jūs prie mūsų prisijungėt...

      Jaunas vyras, ne pirmos jaunystės moteris ir paauglys Tomas, kai kildavo poreikis, apsikeisdavo nuomonėmis, samprotavimais. Kadangi skubėti nėra kur, o krenti ištisai, vėliau jie ilgus protarpius tylėdavo.
Praėjo keli metai. Kiek tiksliai, sunku pasakyti. Gal penkeri, gal septyneri, gal penkiolika. Krentantieji bedugnian šulinin nesustodami krito. Jų gretas papildydavo iš olų abipus įšokantys nauji “kritėjai”. Krentančiųjų amžius nesimainė. Antai Tomas liko tokiu pat vaiku, moteriškės šalimais veidas neišsivagojo nei viena papildoma raukšlele, vyriškiui nežilo plaukai, netgi nežėlė barzda – koks nusiskutęs įšoko, toks pasiliko. Jų amžius sakytum užsikonservavo.

Vyras pratarė:
      - Gal tai ne vertikalus šulinys, o ratu susuktas vamzdis? Gal mes lekiam aplink? Kiek pagaliau galime taip kristi?!
      - Ne, tai šulinys - bedugnė, - užgynė Tomas. – Juk mes krentame.

      Tiesą sakant, jis nebuvo šia mintimi iki galo įsitikinęs, tačiau kalbėjo priešingai nenorėdamas leisti vyriškiui “laimėti”. Kad ir kaip stengėsi, nepajėgė seniai kilusios antipatijos įveikti, nors šiomis aplinkybėmis tai labai neparanku. Daugelį metų jis teturi du draugus, skirtingus amžiumi, iš kurių vieno “nevirškina”. Daug metų praėjo. Gal kada įšoks ir analogišką greitį įgaus koks Tomo bendraamžis?
Praslinko kelios dešimtys metų. Kalendorių anei laikrodžių nėra. Tomas nesijautė nė per nago juodymą pabrendęs; jo bendrakryčiai – nė per plaukelį senstelėję. Per tuos metus niekas prie jų neprisijungė. Bet jie jau buvo pripratę.
      - Aš norėčiau pasiekti dugną ir subyrėti, - tarė vyriškis.
      - Tai neįmanoma. Čia gi bedugnė, - paprieštaravo moteris.
      - Iš kur žinot, kad visai be dugno? – replikavo tas.
      - Man viena kaimynė sakė. Kai dar grūdomės eilėje oloje, laukdamos, kaip dabar aišku, kritimo pradžios.
      - Iš kur ji žinojo? Jeigu pati nebuvo ėmusi kristi, nemačiusi ir nepasiekusi apačios?
      - Nežinau, aš ja linkusi tikėti, - pasakė moteris.
      - Gal susapnavo, - ištarė Tomas.
      - O tu kaip tiki? – sulaukė vyriškio klausimo.
      - Mes tą jau ne sykį esame aptarę. Galiu pakartoti, jog netikiu bedugnėmis visai be dugno.
      - Aš irgi.
      - Cha cha! Netiki jie! – nusijuokė moteriškė. – Tuomet kur tas jūsų dugnas?! Ar bent užuodžiate, nujaučiate? Kiek matosi žemiau mūsų krintančiųjų, dar niekas niekur nenusileido.
      - Jis labai giliai! Dar bus!
      - Svajokliai! O aš sakau, kad nebus! Mes taip ir krisim...

      Trys pašnekovai nutilo ketveriems metams. Jie pasinėrė kiekvienas į save. Arba stebėjo kitus krentančiuosius, klausydamiesi jų pasišūkavimų, dažniau keitė kūno susirangymus. Dugno kaip nebuvo, tai nebuvo. Tik vieni jo tikėjosi, kiti ne, treti apskritai šiuo klausimu nesikvaršino. Suskaičiavus, kiek žmonių jau sušoko į šią bedugnę, susidarytų koks siksiljardas milijardų. Ir nauji be paliovos rodėsi. Vietos užteko.

      Monotoniškas kritimas. Niekas neturi galios jį nutraukti.
Tik staiga vieną dieną įvyko kone revoliucija bedugnėn garmančiųjų kasdienybėje. Apačioj pasirodė toks žmogeliukas, kuris ne tik nekrito, bet, priešingai čia vyraujančiai santvarkai, kilo! Krentantieji vėpsojo netekę kalbos. Tarp jų Tomas su tapatų greitį įgavusiais vyrų ir moterimi. Netvarka! Diskriminacija! Tačiau Tomas tyliai sau prisipažino, jog pavydi tam žmogeliui.

      Unikumas, per šitiek metų, visiems “ant akių spjaudantis” originalas buvo maždaug penkiasdešimt ketverių žilstelėjęs vyras. Jis artėjo, kilo iš apačios į viršų. Mojavo rankomis kaip bet kuris vaikas, imituodamas paukščio skrydį dramos būrelio spektaklyje. Nuostabiausia, jog jis kilo! Priešinga visiems kryptimi. Nenumaldomai visų žvilgsnius traukė į save.
      Žmogus priartėjo prie Tomo. Pralenkęs jį sparčiai pakilo viršun. Tuo tarpu jie krito. Tomui neatpažinta emocija išspaudė ašaras. Nežinia kuo išties geriau kilti nei kristi. Jei nėra dugno, greičiausiai nėra ir viršaus. Šią akimirką Tomas kažin ką būtų atidavęs, kad tik galėtų taip pradėti kilti. Skrendantysis žmogus ištirpo aukštybėse.
Reginys sukėlė audringą reakciją krentančiųjų tarpe.
      - Oho! Tu matei?! Oho!
      - Dar ir taip galima! Kažkoks vunderkindas!
      - Koks įžūlumas! Išdrįsk tu man šitaip!
      - Aš irgi to norėčiau!
      - Verčiau pasitenkink tuo, ką turi.

      Tarp “kritėjų” kilo diskusija sąmyšio forma. Taip garsiai, energingai ir masiškai jie dešimtmečius nešnekėjo.
      Tomas, moteris bei vyras aukštėliau susimąstę žvelgė viršun, kur jau seniai nebuvo to, kuris drįso pažeisti “viešąją” tvarką.
      - Ak! Tiek laiko krentant tikrai galima išmokti skristi! – atsiduso moterėlė.
      - Protingas… - veptelėjo nuakęs Tomas.
      - Ne prote esmė. Tiesiog jis kažkaip sugebėjo, - tarė vyras.
      - Gal tai visai nesunku?! Gal ir mums taip išeitų?! – užsidegė Tomas ir it patrakęs ėmė maskatuoti rankomis, tabaluoti kojomis. Nepavyko. Jis nusiminė.
      - Nejuokink! – šyptelėjo vyriškis. – Ką tu darysi pakilęs? Kur tu kiltum?
      - Pamatyčiau. Gal ten kas yra? – nepasidavė Tomas. – Bent jau įsilįsčiau į kurią olą.
      - Ir trukdytum išeiti kitiems? Kas toje oloje?
      - Atsikabink! – įniršo Tomas. – Jei nenori, gali nebandyti ir toliau kristi!
      - Che che che! Pats matei, kad nieko neišeina! – juokėsi vyras.
      - Aš geriau už tave mačiau, kad tas žmogus pakilo! O gal sakysi, jis krito į priešingą pusę?!

      Tomas nusprendė, jeigu reikės, amžinai tylėti, su tuo bukagalviu nekalbėti. Jį nepaprastai įkvėpė ano žmogaus pavyzdys, bet jam pačiam tai niekaip nepavyko.
      - Ach... – daugiaprasmiškai atsiduso moteriškė. Nuo to karto ji panašiai dūsaudavo gal kas trečią dieną. Daugiau nieko ir nesakydavo.

      Bedugnė rijo visus krentančiuosius, nuolatos priimdama naujus.
2015-06-29 23:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-16 21:09
Vakariss
Čia jau jų paklaust reikėtų... Lyg ir ne, nes tai toks neįprastas kritimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-30 16:58
Nie cas
Skaitant jūsų kūrinį, neapleido mintis, kaip jaučiasi tie laisvo kritimo kritėjai, ar jiems nesvaigsta galvos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą