Antradienis

Kaipgi dar pasitikt įsibėgėjančią vasarą jeigu ne su pintine braškių. Ir mes jau suaugę ir galim valgyti jas pusryčiams. Sėdim balkone ir geriam pirmąją birželio kaitrą. Tavo žvilgsnis laksto po einančius žmones, o pats kerpi planus kaip atimti iš manęs jau smilkstančią cigaretę. Niekad nerūkei. Ir nemėgai visų jų. Aš iki šiol stengiuosi suprasti, kas privertė tave įveikti tokią stiprią antipatiją... Atsakymas turėčiau juk būti aš? Bet kaskart pagalvojus pradedu juoktis. Lūpų kampai pakyla ir dabar, o tu sufokusavęs žvilgsnį į mane bandai perprasti kas atsitiko. Tavo akys primena laimę - žodžiai, kurių užtenka ir tu vėl pamiršti viską. Tačiau tu esi nuoširdžiai laimingas. Tokie kaip tu, jie kelia pyktį ir palaimą. Pozityvumą atrandi visų įvykių paviršiuose. Tu niekada nesuprasi, nerasi, nesugebėsi atverti tų kruvinų ir dulkėtų lentynų, rankraščių, pasakojančių apie pasaulio liūdesį ir neteisybę. Net ir skverbdamasis į mano esybę - niekada.