Detektyvų dialogas su filosofijos potėpiais

Teodoras Suvokimas buvo garsaus į pensiją išėjusio detektyvo Vilhelmo Puokštės sūnėnas. Iš jo paveldėjęs veržlų protą, pastabų žvilgsnį ir rudo kaštano plaukus, Teodoras buvo išskirtinių gabumų privatus tyrėjas, sugebėdavęs sukurti patikimumo įspūdį vien į jį pažvelgus. Nors jis tik pradėjo kopti į savo ketvirtąją dešimtį metų, dėl kiek kaulėtų ir ryškių bruožų atrodė įkopęs kiek labiau nei kiti panašaus amžiaus vyrai.  Tačiau tai jam nė kiek nekliudė, netgi priešingai: siubtilaus ir įgudusio skonio atrinkti kostiumai nebūtų tikę nerūpestingos išvaizdos jaunuoliui. Išties atrodė, kad Suvokimas kaip detektyvas turėjo viską – reputaciją, protą, išvaizdą ir net puikų patarėją. Dėdė Vilhelmas – įspūdį paliekančio stoto senjoras praplikusiais ne visai žilais plaukais – tyrimų metu visur lydėdavo Teodorą ir kartu narpliodavo kebliausias problemas, iškylančias ne tik žmonėms, bet ir pačiam jaunąjam detektyvui.

Teodoras stovėjo prie darbo kambario lango, esančio antrame vilos aukšte. Prisidengdamas sunkia mėlynos spalvos užuolaida, jis stebėjo paradines duris. Netrukus iš po frontono išniro policininkai, kurie vedė jauną vyrą, apsivilkusį prabangų susitikimų kostiumą. Netikėtai vyras atsisuko į namą ir jo žvilgsnis susitiko su stebėtojo žvilgsniu. Akimirką Teodoras pamanė: „Tos akys tokios daiktiškos, it galvijo... “. Tačiau policijos ekipažui nutolus prancūziško parko gilumon, masyvių vartų link, jaunasis detektyvas pats pripažino, jog vien to žmogaus – žmogaus? – poelgis įrodo, kad jis turi sielą. Bėda ta, kad jos neranda.

Suvokimas atsigręžė į tamsų kambarį.
− Matau, tu nusiminęs..., - pasigirdo ramus ir žemas balsas iš būtybės, rymančios ant fotelio.
Teodoras priėjo arčiau jos ir atsisėdo ant gretimai esančios sofos krašto.
− Dėde Vilhelmai, - kiek patylėjęs tarė, – kiekvieną kartą išaiškinęs nusikaltėlį aš sumištu. Imu mąstyti... ir mane tai žlugdo, nes tokie mąstymai neatneša jokios naudos. Tai tik tuščios filosofijos, kurios niekur neatveda ir...
−  Kas tau neduoda ramybės?
Teodoras atsiduso.
− Man vis sunkiau pripažinti, kad žmonės turi sielą. Dar vaikystėje man buvo sakoma, kad siela yra bendra visų žmonių jungtis, todėl ją reikia gerbti, jokiu būdu negalima pačiam jos atimti.
− Teisingas požiūris.
− Deja, visos mano tirtos bylos parodė, kad žmogus pamina savo sielą, galbūt ją net sunaikina, idant užpildytų save turtu ir patogumais. Ypač šito, - pasuko galvą į langą, - Kristoforo Gedvilo nusikaltimas mane pribloškia troškimu save materialiai patenkinti.
Figūra ant fotelio atsirėmė į kitą ranktūrą.
− Jei nori atrasti, ar siela egzistuoja visuose žmonėse visą jų gyvavimą, privalai atsigręžti į sielos buvimo požymius ir priežastis. Tai gali padaryti per sau iškeltą klausimą: kas aš, iš ko aš? Užbėgdamas į priekį, siūlau tau jau paruoštą atsakymą. Kartą gyveno išmintingas žmogus pavarde Hėgelis. Jo profesijos neminėsiu, nes suprantu, kad tau tai nepatiks. Taigi Hėgelis, stebėdamas save ir aplinką, ieškodamas atsakymo į klausimą „iš ko aš? “, padarė išvadą: „Gamtos objektai egzistuoja tik netarpiškai ir vienkartiškai, tuo tarpu žmogus, kaip dvasia, susidvejina, mat jis egzistuoja ir kaip gamtos objektai, bet jis taip pat egzistuoja ir sau, pats save mato, pats save daro savo vaizdinių bei minčių objektu ir kaip tik dėl šios aktyvios būties sau jis yra dvasia“. Ką manai apie tokį teiginį?
Prieš atsakydamas į dėdės klausimą, Suvokimas dar giliai pamąstė, kaip tai rodė racionalumo beieškantis jo veidas.
− Tačiau čia nėra teiginys. - pagaliau tarė. – Čia tik stebėjimų išvada. Tai, ką tas žmogus sumąstė...
− To žmogaus pavardė yra Hėgelis.
− Taip, Hėgelis... Tai ką jis suformulavo tėra savęs gretinimo su gamta rezultatas. Jis rėmėsi tik tai, ką matė, o aš prieš tai kalbėjau apie tai, ką jaučiu viduje – sieloje.
− Mielasis Teodorai, labai puiku, kad tai pastebėjai. Žinoma, Hėgelio žodžius galima pamėginti atremti. Štai, kad ir taip: jeigu žmogus turi dvasios savybių taip pat ir kaip daikto, pastarojo vienkartiškumas galėtų užgožti sielos savybes. Tai tarytum paaiškintų, kodėl Kristoforas Gedvilas ir visi kiti žiauriai... sakykime, atėmė žmonių sielas, mat patys po daiktine savo prigimtimi paslėpė dvasinę. Tokiu būdu jiems teliko trumpas kelias tokią savivoką įgyvendinti realybėje – o, kad jie gebėtų tai suprasti... Tačiau tokiais aiškinimais besiremdami galime pamiršti atsižvelgti ir į kitus aspektus. Dar vienas klausimas tau, Teodorai: kaip žmogus gali reikšti savo dvasią pačiu materialiausiu būdu?
− Galbūt palikdamas pėdsakus?
− Ir mane logika priveda prie tokios pat nuomonės. Tai ką matome ir kas mus supa atrodo realiausiai, todėl tai patikrinti ar pakeisti savaime yra lengviausiai. Taigi, žmogus save arba savo sielą, savo dvasią, gali išreikšti per daiktus. Beje, Hėgelis mano, kad žmogus tai gali padaryti ir per teorinę pusę. Žmogus „vidujai turi įsisąmoninti tai, kas dedasi jo sieloje, [...] ir tame, ką gavo, atpažinti tik save patį“. Tikriausiai sutiksi, kad tai yra pakankamai sunku ir subjektyvu, dėl to Hėgelis siūlo ir kitą mūsų jau paminėtą būdą link savojo dvilypiškumo suvokimo: „žmogus tampa sau kai kuo dėl praktinės veiklos,    t. y. dėl polinkio save išreikšti visur kur, kas jam tiesiogiai duota, kas jam egzistuoja kaip išoriniai daiktai, ir atpažinti visur kur save patį“.
Suvokimas atsilošė sofoje.
− Palauk, dėde, nieko nebesuprantu... Tu sakai, kad vienas artimiausių žmogaus sielos buvimo įrodymas yra tai, kad jis... kuria?
− Ne aš taip sakiau, tai Hėgelio mintis. Tuo mes skiriamės nuo mums biologiškai artimų gyvūnų, kad sugebame iš to, ką turime, pagaminti naują. Tokią galimybę mums suteikia siela. Net jeigu paaiškėtų, jog ir gyvūnai turi savotišką sielą, žmogaus siela vis vien būtų kai kuo pranašesnė už ją. Pastebėk: pagrindiniai gyvūnų tikslai – individualus išlikimas, mitimas, plitimas, kai kuriems ir bendravimas tarpusavyje – juos patenkina pilnai. Tačiau žmogus, kuris turi minėtus poreikius, trokšta dar daugiau. Jis trokšta kurti.
− Galbūt klystu, tačiau argi kūryba nėra šiek tiek abstraktus visų tų minčių apibendrinimas? Manau, labiau tiktų žodis „darbas“.
− Būtent, tai ir norėjau išgirsti. Juk darbas yra kūryba, tik pastaroji sąvoka mums labiau siejasi su protine veikla, o darbas – su realiu, išorinėmis juslėmis juntamu produktu. Darbo metu kuriame ir darome tai, ko nebuvo arba ko dabar nėra.
− Tačiau kodėl žmogus nori kurti? – įsiterpė. – Kokia jo savybė tai skatina? Įdomu, kokia to Hėgelio nuomonė šiuo aspektu – išmintingo žmogaus, kaip jį pavadinai.
− Na, jo nuomone, kūryba skirta tam, kad gaminamuose arba keičiamuose daiktuose paliktume savo „vidujybės atspaudus“, o tai savo ruožtu padėtų „panaikinti pasaulio neprieinamumą, svetimumą“, suteiktų galimybę „džiaugtis objektų pavidalais kaip savąja vidine tikrove“. Taigi, žmogus kuria arba dirba, nes turi savybę išreikšti savo sielą, parodyti ją. Jei prašai tai apibūdinti savybe... sakyčiau, tai yra tiesiog žmogiškosios sielos buvimas.
− Ir vis dėlto aš nesutinku. - tarė Suvokimas. – Darbas žmogui nėra visų pirma galimybė išreikšti save, jis skirtas užsidirbti.
− Manai, darbas yra skirtas tik pragyvenimui?
− Na, jis skirtas ir kūrybai – tu tai įrodei. Tačiau žmonės sąmoningai dirba tikrai ne dėl polinkio sukurti aplinką, kurioje atsispindėtų jie patys, o dėl pinigų, dėl galimybės pragyventi.
− Čia aš taip pat norėčiau iškelti dilemą: jeigu darbas yra sielos įprasminimas – pabrėžiu, laisvi  gyvūnai darbo nesuvokia –, kodėl pats žmogus jį supranta pirmiausia kaip gyvybinę funkciją? Tam patenkinti užtektų tų pačių gyvūniškųjų savybių, kurias ir taip turime, tačiau dar nuo seniausiųjų laikų, nuo paleolito, žmonija stengėsi pajusti save aplinkoje. Štai, pirmieji piešiniai olose yra ne kas kita, o rankų antspaudai: matyti dalį savęs buvo atradimas, tačiau ne išradimas, nes žmogus prote ar sieloje jau pajėgė suvokti save, taigi turėjo savyje gebėjimą įamžinti save.
− Sakyčiau, panašiai vyksta ir su veidrodžiais. Gyvūnai, išskyrus žmones ir delfinus, neatpažįsta savojo atspindžio kaip savęs paties.
− Galima sakyti, tai analogiška. Taigi, vis dėlto kodėl pamirštame reikšti sielą? Kodėl jos raišką užgožia materialumas?..
Stojo tyla. Teodoras Suvokimas laukė, kol vėl bus tęsiamas įdomus pokalbis; dėdė Vilhelmas tikėjosi, kad per šią pauzę jo pašnekovas apmąstys užduotus klausimus. Tikriausiai, abi pusės suprato viena kitos siekius
− Ar žinai Karlą Marksą? – pagaliau prašneko Puokštė.
− Ar įmanoma nežinoti? – nusijuokė Teodoras. - Jūs šaipotės, dėde!
− Visai ne. Tiesiog sakau, kad šioje aklavietėje jis mums gali padėti.
− Marksas?.. Tas bedievis klasių „volas“?
− Gal šiek tiek keista, bet Marksas padeda suvokti žmonijos atsiribojimo nuo sielos pažinimo per kūrybą ir darbą priežastis. Anot klasių „volo“, jos kyla iš paties darbo.
− Ką tik sakei, kad darbas padeda surasti sielą. Dabar teigi, žinoma, remdamasis Marksu, kad tas pats darbas griauna žmogaus vidinį susivokimą.
− Labai keista, tačiau teisinga yra ir viena, ir kita. Marksas rašo: „daiktas, kurį darbas gamina, jo produktas, darbo atžvilgiu reiškiasi kaip svetima esmė, kaip nuo gamintojo nepriklausoma jėga. Darbo produktas yra darbas, kuris fiksuojamas daikte, daiktiškai įkūnijamas, jis yra darbo sudaiktinimas. Darbo įgyvendinimas yra jo sudaiktinimas“... Ir kaip tau atrodo, čia kliedesiai?
− Ne, ne, jokiu būdu. Viskas aiškiai suprantama... – Suvokimas dar kiek pagalvojo. -  Produktas yra priklausomas nuo darbo tik tuo, kad šis sukūrė produktą. Produktas turi dalį paties darbo, kaip ir bet kuris kūrinys turi dalį savo kūrėjo. Darbas dėl savo savybės keisti daiktus yra priverstas ir pats tapti jais, o tai reiškia, kad darbas yra sudaiktinamas. Atitinkamai ir žmogus: jeigu darbas yra sudaiktinamas, abstraktusis sielos pažinimo būdas tampa materialistiškas... Bet juk tai absurdas?
− Maža to, Marksas prisikasa iki pačios mūsų paieškų esmės: kas atsitinka, kai sielos raišką nustelbia daiktiškumas? Jis teigia, kad dirbdami sumaterialintą darbą žmogus jį ima suvokti kaip tas gyvuliškas (jis taip ir vadina) savybes, kurios mums yra būtinos. Galiausiai, turime nesavanorišką ir mūsų netenkinantį darbą, kuris šiaip jau turėtų būti sąmoningas veiksmas.
− Dėde Vilhelmai, man regis jūs su Marksu pats pasistatėte sau akligatvį.
Puokštė nusijuokė.
− Visai ne. Tuojau pat pasistengsiu viską išpainioti. Jeigu žmogus bando atrasti savo sielą, visaip ją reiškia ir tai daro per darbą, jis prieis Markso pastebėtą pasekmę. Tačiau tai nereiškia, kad ji privalo užgožti visą kitą.
Suvokimas prisimerkė.
− Dabar... lyg ir nuspėju, ką norite pasakyti. Jeigu suvoksime norą pajusti savo sielą, mes sugebėsime išlįsti iš sudaiktėjimo ir, apvalius darbo suvokimą, pradėti ją justi?
− Būtent tai ir norėjau pasakyti.
− Reiškia, - it supratęs amžinąsias paslaptis kabėjo Suvokimas, - visi mūsų pasirinkimai priklauso nuo mūsų pačių noro ir valios?
− Taip, tik pridėkime pradinį suvokimą: be jo neįmanoma turėti noro, ar juolab valios kažko siekti.
Egidijus Puokštė trumpai žvilgtelėjo lango pusėn.
− Taigi dabar aš žinau, kad jeigu žmogus kuria arba dirba – tai gali būti jo sielos įprasminimas. Bet ar jis tai suvokia, ar sudaiktėjimas jo neužgožia... tai priklauso tik nuo jo paties.
Puokštė atsistojo. Teodoras teįžiūrėjo jo stambią, šiek tiek patogiu gyvenimu aptekusią fizionomiją.
− Nesistenk suprasti, ar kiti paslėpė savo sielas po sudaiktėjusiu darbu ir veiksmais. Užteks to, kad žinosi, jog pats esi dvilypis – kaip ir tai, visi atsakymai ateis patys.

Vilhelmas Puokštė lėtai pasitraukė tolyn į kambario tamsą. Teodoras Suvokimas vėl priėjo prie lango ir liko apmąstymuose stebėti vėjo vėtomų vėlyvos vasaros lapų.