Kai išėjau...(8)

-Šaunuolis, - tapšnodama Steponą per petį pasakė Aistė. – Taiklumas – 10 balų.
Steponas liūdnai nusišypsojo. Paėjus dar kelis šimtus metrų, kariai išėjo iš miško.
-Atėjom, - pasakė Jankauskas. – Dabar reikia kaip nors per upę persikelt.
Žodynas apsidairė ir tarė:
-Va ten yra tiltas.
Kareiviai nuskubėjo Žodyno nurodyta kryptimi. Steponas jau norėjo žengti ant tilto, bet Janka sušuko:
-Ei! Sustok! Matai, granatos. Būtum sprogęs.
Iš tikrųjų ant tilto buvo priraišiota kažkokių siūlų, kuriuos užkliudžius būtų sprogusi granata.
-Visas tiltas toks, - atsiduso Druska. – Reiks apeit.
-Nėr kur... Bandysim per upę plaukt. Necukriniai, neištirpsim gal, - dairydamasis patogesnės vietos perplaukimui tarė Janka.
-O gal paieškom kito kelio? – suabejojo Maladieckas.
-Užknisai, - atsisukęs į jį pasakė Janka ir staigiu rankos judesiu įstūmė vandenin. – Varom.
Maladieckas pažiūrėjo į Janką tokiu žvilgsniu, lyg norėtų tuojau pat užmušti, bet nieko nesakė ir nuėjo gylyn.
Išlipęs iš vandens Steponas vėl padavė ranką Aistei. Žodynas tai pamatęs nusišypsojo, mirktelėjo Stepui ir nuėjo prie Druskos.
-Neturėtų mūsų čia laukti transportas? – paklausė.
-Laukia, - atsakė Druska, duodamas žiūronus. – Matai, ten mažas vokiečių kontrolės postas. Ateinam, sutvarkom, išvažiuojam.
Maladieckas jau žiojosi kažką sakyti, bet rūstus Jankausko žvilgsnis jį nutraukė.
-Tada judam. Kuo greičiau sutvarkysim šituos, tuo greičiau Lomžoj būsim, - pasakė Žodynas ir kareiviai pradėjo eiti link vokiečių kontrolės posto.