Rašyk
Eilės (72270)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Keista buvo palikti oro uostą. Tik išėjus į lauką tikėjausi kultūrinio šoko, bet viskas buvo taip pažįstama ir matyta... Atrodo, kad jau esu čia buvęs ir viską matęs. Mašinos, žmonės, šaligatvių plytelės – nieko neįprasto. Tačiau vistiek šypsojausi ir jaučiausi laimingas, nors ir neišpildęs savo primityviausių lūkesčių. Galbūt tai amerikietiškų filmų įtaka, o gal – praeityje turėtos viešnagės.

Žygiavome miniai iš paskos link metro, nusipirkome vienkartinius bilietus ir pasileidome į požeminius tunelius. Po Londono undergroundo kažin ar kas gali palikti didesnį įspūdį, o čia dar viskas atrodė taip sena, apleista. Bet suvoki, kad esi Niujorke, ir pameni, jog matei filmuose, kad čia taip būna.


Įlipome į puspilnį traukinį ir atsistojome prie stulpo. Už keleto stotelių įbėgo du afro-amerikiečiai ir pradėjo kažką kalbėti apie dar niekam nematytą šou, taip pristatinėdami save. Vienas iš kuprinės išsitraukė kolonėlę ir paleido muziką, repo stiliaus. Ir prasidėjo požeminio metro gimnastika ant stulpų, full cap‘o (tokia hipsteriška kepurė su neproporcingai dideliu snapu) mėtymai ir panašūs dalykai. Šiaip, gana įdomiai susižiūrėjo, bet nieko neįprasto: tas vyksta ir Londone, ir Barselonoje, ir dar bet kokiame kitame didmiestyje, tik pasirodymai skiriasi. Kita vertus, smagu pagalvojus, kad jiems tai eilinė diena, darbas, o mums, turistams, – pirmą ir paskutinį kartą matomas šou. Nemelavo bičai, kaip pasirodo.

Kai reikiamoje stotelėje išlipome ir kilome laiptais Saulės šviesos link, aš į viršų nežiūrėjau. Niekada nežiūriu, vien tik dėl to, kad užkilus užplūstų kuo daugiau emocijų. Ir, aišku, užkliūti už laiptelio nesinori. Dėdamas paskutinį žingsnį, pasijaučiu taip, lyg būčiau pagaliau įkopęs į kalną. Užkopus didmiesčio metro laipteliais, pakėlęs galva matai, kad viskas yra auksčiau tavęs. Kur kas aukščiau tavęs. Ir kiek besidairytum, visur – dangoraižiai. Viena vertus tai stebėtini architektūriniai pasiekimai, ypač smalsu, kaip tokią didybę sukūrė žmogus. Toks pat žmogus kaip aš, tik ėjęs kitokiu keliu. Galiausiai – kaip keista ir ironiška, kad tokios skirtingos vietos priverčia pasijausti ir nereikšmingu bei mažu. Atrodo, vienur – laisvė, kitur – sienos, bet pojūtis identiškas.

Man Niujorkas visada asocijavosi su dūmais. Nesvarbu, ar tai saulėta ar apniukus diena, visada įsivaizduoju rūkstančius dūmus iš gatvių pakraščių. Panašiai ir buvo, tik dūmų ne tiek daug ir jie ne tokie tiršti, kaip kad įsivaizduojant. Bet tai tik dėl to, kad šilta oro temperatūra, užtat žiemą turėtų atrodyti įspūdingai. Garuoja šuliniai, kažkokie plastmasiniai bokšteliai, taip pat garuoja ir asfaltas. Prie kai kurių gatvių stabtelėjus galima išgirsti metro dundenimą iš po grotų, ant kurių tu stovi.

Beklaidžiojant tarp kvartalų, išlindome priešais Centrinį Parką. Kaip keista buvo matyti tiek gamtos tokiame betoninių džiunglių kontraste. Vos tik įžengus pro įėjimą, šalimais pamačiau ant žolės sėdinčią lesbiečių porelę, kurios bučiavosi taip karštai, kad vos akis ėjo atitraukt. Liberalizmas aukščiausiame lygyje, smagu matyti taip savęs nevaržančius žmones. Pagalvojau, kad Lietuvoje kokia močiutė būtų tikrai priėjusi paburnoti apie žmogaus teises ar moralę.

Ėjimas tapo mechanika, kuri, atrodo, kartojo identišką judesį begalybę kartų. Norėjosi tik miego ir dušo. Nepaisant to, aplankėme Times Square, o ten – žmonių tiek, kad sunku net apsisukti. Aplink vaikšto iš proto varančios pusnuogės merginos, kurios su tavimi nori tik nusifotografuoti (how sad?). Aišku, galima rasti ir vežliukų nindzių, ir supermenų, ir betmanų, ir dar ko tik širdis geidžia. IMG_0108Tuo metu saulė jau buvo senokai nusileidusi, tačiau iš gatvių šviesa niekur nedingo. Ekranais nusėtos dangoraižių sienos spindėjo įvairiomis reklamomis, kurios pirmą kartą nebuvo bevertės ir nuobodžios, bet anaiptol, viskas atrodė labai įspūdingai.

Studentui Niujorke brangu, gerai, kad radome paneles, kurios priglaudė nakčiai pas save. Nors joms butukas atrodė pilnas tarakonų ir nejaukus, man jis patiko. Na, ir kas tie keli vabaliukai, lai jie laksto kaip įrodymas, kad ir čia esti įvairių gyvių. Kitą rytą bendrakeleivės jau buvo išrūkusios naujųjų namų link, todėl su kolega susiradome naujos kompanijos. Pasirodo, sutikti pažįstamą tautienį Niujorke nėra taip ir sunku. Nuėjome į netoliese buvusią aludę, sėdėjome ant stogo, gurkšnojome alų iš plastmasinių bokalų ir stebėjomės aplinka – kaip viskas atrodo nerealu.

Toks man Niujorkas – nerealus. O dar kiek liko nepamatyta. Faktas tas, kad čia dar reikės sugrįžti.
2015-06-28 08:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-28 10:39
Nie cas
Gundančiai apie tą Niujorką ir aš ten norėčiau pabuvoti, dar neteko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą