Paprasta istorija

2003 05 02
Rytinis aistros alkis, šiltas kūno šalia poreikis. Visa tai pažadina rytais lyg elektros sukrėtimas. Manyj vyksta keisti pokyčiai.  Kartais atrodo, jog Jurga yra teisi, reikėtų kuo greičiau susirasti vyrą, bet kokį, kad būtų galima išlieti susikaupusią energiją, kuri štai dabar kunkuliuoja ir bando lietis pro kraštus. Kaip lava, kuri kaupiasi giliai įsčiose ir išburbuliuoja per siaurą angelę stebėtina jėga ir griauna viską, kas pasipainioja ne vietoje.
Taip ir aš, atrodo, kalnus nuversčiau, jaučiuos lyg didžiulis garvežys, kuriam garai iš „snukio veržiasi“. Milijonai darbų susilydo mano rankose.

2003 05 05
Niekas nesupras, ką reiškia būti senmerge. Tai sunkus darbas ir pareiga. Pirmiausia liaupsinti svetimus vaikus ir akimis lapsėti praeinant trečią kartą nėščiai kaimynei. Ištarti ne tik  labas, o dar pasiteirauti, kaip jos sveikata. Tada, reikia ištverti gailesio kupiną žvilgsnį, išdidžios sutuoktinės, šeimos turėtojos miną ir skubrų atsisveikinimą, kai ore jaučiamas plazdenantis juokas – „kokia ji keista“ . Nesvarbu, kad jos visi kampai namuose apriaugėti ir apibezdėti storapilvio baisūno, tačiau svarbiausia, kad jaučiasi lyg už smirdančio mūro. O man tenka pačiai būti sau mūru, tai yra klaiku pagal visus standartus.
Visos mano draugės yra ištekėjusios ir turi vaikų. Paskutinė ištekėjo visai neseniai, taip palikdama šiame apgailėtiname vaidmenyje mane vienui vieną. Anksčiau nesijausdavau visai keistuolė, nes tokia nebuvau vienintelė, o dabar Jurga gyvena su klestinčiu finansininku, storu pamėlusiu pagurkliu ir auginasi snargliuką vaikiuką. Ji laiminga ir man paskambinusi visų pirma šneką pradeda nuo patarimų. Kad man reikia vyro. Bet kokio. Bet koks vyras reikalingas tam, kad aš pasijusčiau laiminga. Ir užteks laukti to, idealaus, nes toksai ir neegzistuoja, o tėra vaizduotės išsigimęs vaisius.
Tačiau, aš vis dar bandau sau įteigti, kad kažin kur pasaulyje gyvena mano žmogus. Atmintinai žinau, kaip jis turi atrodyti, koks bus jo kvapas ir kaip skambės jo balsas. Kaip jis šypsosi ir ar jis dažnai riaugės.
Taip, visi vyrai skleidžia šiuos garsus. To neišvengtum, tad mano idealus vyras turi šią ydą, idant neatrodytų lyg koks ateivis iš kitos planetos, tada jau tikrai žinočiau, kad noriu to, kas neįmanoma, t. y. vyro kuris pavyzdžiui nesinaudoja tualetu ir nepakelia tualetinio dangčio.

2003 05 08
Ryte atsikėlusi ilgai puošiuosi prieš veidrodį, atidžiai maskuoju raukšles, trinu skaistalais skruostus ir kiekvieną kartą pastebiu, kaip jie vysta. Lyg jiems trūktų drėgmės, kremo, eleksyro. Laikas bėga per greitai, o aš nebespėju su juo. Veidas atrodo toks pats, tačiau kiekvieną sykį įgauna kitokį pavidalą. Lyg forma nesikeistų, o turinys po truputį prastėtų.
Tada apsivelku naujus rūbus ir brangios parduotuvės. Kūnas atrodo gerai. Gal šiek tiek pilvukas per didelis, tačiau būti džiūsna  ne man ir tikrai nesiruošiu iš savęs atimti malonumą vakarais suvalgyti kokį skanumyną.
Dirbu dėstytoja, todėl kiekvieną rytą turiu atrodyti nepriekaištingai. Juk senmergės studentų yra vertinamos labai prieštaringai. Vieni gaili, kiti tyčiojasi ir ieško, kaip ir visi, keistumų, kuriuos galėtų paviešinti tarpusavyje ir tvirtinti, kad visos senmergės dėstytojos yra kirviai, kurie negailestingai kapoja studentus.
Iš tikro nesu kirvis ir man atrodo, kad mano studentai mėgsta mane.

2003 05 10
Vakar pastebėjau vieną labai įdomų studentą. Jis toks jaunas, o akyse jam atsakinėjant ar pažvelgiant į mane žybsėjo keisti žiburiukai. Man pasidarė net nejauku, o vidury paskaitos aš vienu kartu netgi užsikirtau, nes nebegalėjau suvaldyti virpulio, kuris manyje sukėlė kažkokį jausmą, jei teisingai pasakiau. Kažkas burbuliavo po mano oda, kaito ausys ir prakaitavo delnai, o Mantas (toks jo vardas) vis man šypsojosi.
Šiandieną jo nepamatysiu. Rytoj.

2003 05 17
Savęs kankinimas. Kažką pradedu sau įsiteigti, tik kol kas nežinau ką. Turbūt ligą. Arba meilės jausmą. Mantas mane keistai jaudina. Pradėjau dairytis jaunatviškesnių drabužių, pastebėjau, kad rytais mano skruostai nebeatrodo tokie apvytę ir spindi raudoniu, net nereikia įtrinti skaistalais.
Mano bepradedanti džiūti krūtinė išbrinko lyg pumpurai ir vos telpa į palaidinukę. Kiekvieną paskaitą vaidinu abejingą ir stebiu jo susižavėjusį žvilgsnį. Gal man tik taip atrodo... Tačiau jis juokiasi ir vis žiūri į mane. Mano kelnaitės permirksta per vieną akimirką ir atrodo, kad nualpsiu.
Pradedu tikėti, kad visos senmergės išprotėja, kai joms sueina 35. Taip nutiko ir man - aš bijau atsisėsti ant kėdės, kad nesimatytų dėmė ant jos arba ant plonyčio vasarinio sijono, kuris neslepia mano kojų. Kas man darosi?

2003 05 18
Žinau, kad greitai studentams prasidės vasaros atostogos ir aš jo neišvysiu ir pradedu kankintis. Žinau, jog kvaila ir neteisinga, tačiau taip turi įvykti. Negali įvykti to, kas nelemta.

2003 05 22
Šiandien įvyko tai, ko nesitikėjau ... Po paskaitos jis pasiliko pas mane pasikonsultuoti dėl referato. Atsisėdo šalia ir man monotonišku balsu pasakojant apie būtinus reikalus,  ranka užčiuopė kelį. Jis švelniai pirštais braukė mano kelio duobutę, tačiau vaidino nieko neveikiantį ir abejingą, nes aplinkui stovėjo dar keli studentai. Aš nebegalėjau ištarti nė žodžio, tačiau kiek patylėjusi tęsiau aiškinimus, kurie kuo toliau, tuo labiau darėsi absurdiškesni. Tada užbaigiau žodžių kratinį, jausdama, kaip visa drėgstu, lyg kokia kempinė traukiu į visas ertmes jaudulį. Mano krūtys supulsavo pašėlusiu ritmu ir aš vos susilaikiau nesudejavusi. Tada jis padėkojo ir atsistojo.
Jaučiausi išsekusi ir nelaiminga. Viskas baigėsi. Liko tik viena paskaita. Ir jo nebeliks.
Prie manęs atsisėdo sekantis studentas, kuris nekaltai brūkštelėjo keliu man į koją, o aš pašokau lyg nuplikyta, visi susižvalgė. Manau, viskas aišku kaip ant delno.

2003 05 25
Šiandien paskutinė diena. Ruošiuosi į paskaitą taip, lyg tai būtų ypatingiausias pasimatymas. Ilgai šukuoju plaukus, skruostai tiesiog dega, lyg dvi aguonos. Aš jaučiuosi tokia jauna ir graži. Meilės laumė. Grožio deivė, tai aš, mano jaunas nesubrendęs berniuk...
Paskaita prasideda ir aš nejučia žvelgiu jam į akis. Jis žiūri į mane. Atsiskaitymai žodžiu. Jis toks mielas. Savo koja jis paliečia manąją ir aš sustingstu, mano nugara žliaugia saldus prakaitas, aš visa sudrėgstu, kaip ir kiekvieną kartą, kraujas ūžteli tiesiai į ausis ir girdžiu tik savo širdies plakimą. Jo balsas man skamba kaip nežemiškas instrumentas. Atrodo, gausiu širdies smūgį.
Jis baigia. Baigiasi mano gyvenimas. Man liūdna ir kitus studentus išklausau beveik susierzinusi, nes žinau, kad šėlsmui lemta užsibaigti.
Ateina ir paskaitos pabaiga, matau kaip studentai džiaugiasi, jog atėjo atostogos, kad nebebus mano šlykščiosios paskaitos. Man ir skaudu ir užplūsta palengvėjimas. Matyt po truputį atgaunu protą? Nors vis gi man prieš akis plaukia Manto pavidalas, toks lieknas ir žydraakis.
Išgirstu už nugaros užsitrenkiančias duris. Atsisuku ir pamatau jį. Mantas stovi negrabiai suspaudęs rankoje kuprinę, nejaukiai žiūri į akis, o man širdis seniai plaka kulnuose. Jis žengia žingsnį link manęs, o aš krūpteliu, mane užplūsta tiek jausmų vienu metu. Ir džiaugsmas ir baimė ir noras juoktis, o didžiausias noras kristi jam į glėbį ir pajusti jo švelnias lūpas. O tada atsiduoti jam čia pat ant suolo, klykiant iš laimės ir ekstazės. Vaizdiniai tokie ryškūs, jog suprantu, kad greit nebegalėsiu valdytis.
Mantas priėjęs paliečia mano karštą skruostą pirštais. Jie tokie šalti. Bijau, kad kažkas įeis, o tuo pačiu noriu, kad jis nenustotų. Nė vienas neištariame nei žodžio, o aš matau kaip jis glaudžiasi artyn, o  lūpos artėja prie mano kaklo. Įsikimbu į marškinėlius, nes jaučiu, kad galiu nukristi ir pajuntu švelnų kaip pūkelis prisilietimą prie kaklo.
Mano kūnu ritasi daug bangų, vienos švelnios, kitos audringos, šimtai minčių sukasi sūkuriais, kurie įtrauks ir mane ir jį kartu. Netrukus mūsų lūpos susiliečia, atidžiai stebiu jo mėlynas akis, jaučiu kaip jis gyvuliškai aistringai mane bučiuoja, net skauda lūpas, jaučiu kaip jo dantys man įsiremia į lūpas, jis prisispaudžia visu kūnu ir kažkur ten aš jaučiu ... Girdžiu, kaip koridoriumi praeina kažkas, tačiau tas girdėjimas yra užslopintas, lyg universiteto koridoriais vaikščiotų fantomai.
Jo rankos liečia mano krūtis, kurių niekas dar taip nelietė, taip šiurkščiai ir kartu švelniai, lyg negalėtų atsigerėti kūno linkiais ir jų standumu. Jis prišlieja mane prie sienos, ir ima glamonėti visą kūną, aš alpėju iš malonumo ir aistros.
Jis užplėšia į viršų sijoną ir nutraukęs kelnaites grubiai įeina.
Mylimės kaip laukiniai.
Vis dar stebiuosi, kaip niekas neįėjo ir neužtiko mūsų. Bet niekas neužėjo, tai buvo ne sapnas, o aš daviausi kaip septyniolikinė su savo studentu.
Žinau, kad po visko, mes nuėjome užvalgyti į piceriją. Jis atrodė nuostabiai.
Aš esu laiminga. Aš esu laiminga.


/Tęsinys bus. /