Minčių oazė požeminiame NYC

Dabar nežinau, kiek atiduočiau, kad galėčiau atsigulti nuogas ant drungno smėlio Havajų pakrantėje. Pagulėčiau kokį pusvalandį, o tada nuslinkčiau į Ramųjį vandenyną. Brisčiau iš lėto, o bangos lūžtų vis aukščiau ir aukščiau mano kūno. Galiausiai panerčiau ir nekvėpuodamas tūnočiau tykiai sau vandenyje. Dievinu tą jausmą, kai gali visiškai atsipalaiduoti, o vanduo visvien tave laiko plūduriuoti - nei paskandina, nei iškelia į viršų.

Tada išpūsčiau iš plaučių visą orą, paversdamas jį burbulais, kurie kyla į viršų, o kaip to atoveiksmis, mano kūnas grimztų gilyn. Sustok, akimirka, ir tęskis, amžinybe. Atskirk mane nuo manosios prigimties ir paversk pirmu povandeniniu žmogumi. Čia, žemeje, atrodo, visko yra per daug. Smagu žvilgtelt kartą kitą, bet gyventi - kaip tikrame pragare, apsuptyje susireikšminusių bedievių. Aš - žuvis, ir jei turėčiau galimybę rinktis - norėčiau plaukiot vandenyje iki savo Pasaulio galo.