Steponas jau kokias 20 minučių stovėjo šalia triaukščio pastato durų, žiūrėdamas į namo numerį. 7. Galiausiai jis nusprendė užeiti. Tamsiame koridoriuje buvo trejos durys. Ant kiekvienų iš jų buvo surašytos kažkokios pavardės. Steponas visas jas perskaitė ir pasibeldė į tas, ant kurių buvo parašyta „Ivanas V. Rutkinas“.
-Taip, - pasigirdo balsas, – prašau užeiti.
-Sveiki, - dar neįžengęs pro duris tarė Steponas. Kai įžengė nesugebėjo pratarti nė žodžio, nes buvo nustebintas reginio: kėdėje sedėjo daugiausiai 5 metais už jį vyresnis šviesiaplaukis vyras. Nepaisant jo amžiaus, ant švarko jis jau turėjo bent tuziną ordinų, o ant sienų kabėjo daugybė raštų ir diplomų.
-Labas vakaras, pone... – tiriamai nužiūrinėdamas Steponą pratarė vyriškis, – Jūs, turbūt, Pranciškus Driūska? Prisėskit.
-Ne, pone Ivanai. Mano vardas Steponas. Steponas Kelmėnas. Atvykau iš Dusmenų, - paduodamas laišką tarė Stepas.
-Ai, taip. Atleskite, - nė kiek nesuglumęs ir nenuleidęs akių nuo Stepo pratarė Ivanas, - Suprantate, čia ateina daug žmonių, o visų juk neatskirsi. O jūs ankstyvas! Kiti atvažiuoja paskutinę minutę. Gerai. Man toks būdas patinka. Prisėskit, - nusišypsojo ir, parodęs kėdę, pradėjo kuistis stalčiuje. - Štai, prašau, dokumentai. Perskaitykit, užpildykit.
Stepas paėmė popierius ir beveik neskaitydamas, tik permetęs akimis per ilgą tekstą, suskubo pildyti savo duomenų. Kai viską surašė, stumtelėjo dokumentus Ivanui.
-Šaunuolis, Steponai. Dabar tave reiktų supažindinti su šia vieta. Pastatas, kuriame dabar esi, vadinasi Generalinis Dzūkijos ir Aukštaitijos Kareivinių Korpusų Kabinetas. Mano vardas - Ivanas Vasiljevičius Rutkinas. Tačiau mane reiktų vadinti draugu generolu. Iš šonų esantys kabinetai – Jono Jankausko ir Jurgio Laptinsko. Jie dzukų ir aukštaičių kuopų seržantai. Po mūsų pokalbio užeisi pas Joną. Pastatas, kurį matai per langą – kareivinės. Už kareivinių yra sporto ir šaudymo aikštės. Keltis turi kas dieną 6 ryto. Na, manau, kad su taisyklėm tave supažindins draugas Jankauskas. Klausimų yra?
-Ne, nėra.
-Tai tada gerai. Sekmės. Ir atsimink – jeigu elgsiesi kaip kareivis būsiu tavo draugas. Tačiau, aš galiu būti ir tavo priešu, - šįkart rimtai ir netgi piktai pasakė Rutkinas.
-Supratau, pone... drauge generole. Viso geriausio, - tarė Stepas ir išėjo pro duris, dairydamasis durų, ant kurių būtų parašyta „J. Jankauskas“.
***
Pravėręs duris, Steponas pamatė visai kitą vaizdą: ant taburetės sedėjo į penktąją dešimtį įkopęs vyras, trumpais, geltonais plaukais, mėlynom akim ir vešliais geltonais ūsais. Ant stalo buvo pridėta daug cigarečių pakelių, o po stalu mėtėsi nuorūkos. Dešiniame kambariuko kampe buvo laiptai, vedantys į antrą aukštą.
-Labas vakaras, - nedrąsiai pratarė Stepas. - Aš Steponas Kelmėnas. O jūs, tikriausiai, Jonas Jankauskas?
-Ant durų parašyta. Į kvailus klausimus neatsakinėju. Ko nori? – grubiai pasakė Jankauskas.
-Aš naujokas...
-Tai nieko nekeičia, - pertraukė Stepą Jankauskas.
-Ne, ne tai turiu omeny... Draugas generolas liepė pas jus užeiti. Sakė supažindinsit su taisyklėm, tvarka.
-Aaaaa... – numykė Jankauskas, - Tarnausi čia 2 metus. O su taisyklėm supažindins kiti kariai. Eik į kareivines. Supratai?
-Supratau... Bet turiu klausimą, - nedrąsiai pradėjo Stepas, - Ar bus kokių išeiginių ar atostogų, kai galėčiau grįžti namo?
-Ne. Tu čia ką, į pramogų parką atvažiavai? Čia karas... Taip kad, jokių atostogų nebus. O protingų klausimų neturi?
-Ne, - šiek tiek suglumęs atsakė Stepas ir, atsisveikinęs, išėjo iš kabineto.
Greitu žingsniu išėjęs iš pastato jis nuskubėjo į kareivines.