Aiva

Lėtas šniokštimas, šiaip raminantis ir migdantis vakarais, dabar gi erzino ir blaškė – jaunas juodabarzdis vyriškis, be perstojo vaikščiojantis iš kampo į kampą savo mažame kambarėlyje, karts nuo karto sustodavo priešais atverstą ant stalo knygą, apšviestą gretimai spingsojusios žvakės, ir įsistebeilydavo į ją, net nebandydamas skaityti. Vienok po kelių sekundžių vėl žingsniuodavo pirmyn atgal, lydimas ant sienų plevenančio šešėlio. Jaunuolis kažką sumurmėdavo kartasi garsiau keikteldavo, bet nė negalvojo atsisėsti už stalo ir ramiai paskaityti. Kurgi ten ramiai! Kas gali ramiai skaityti tokią knygą.
Plykstelėjo žaibas – ir pro negrabiai sukaltų langinių plyšius šmėkštelėjo mėlynos išlydžio šviesos nutvieksti medžiai .Netrukus sugriaudėjo – net stiklinės indaujoje sutirtėjo. Nebijojo jaunuolis perkūnijos, betgi ir neramino ji. Ypač turint tokią knygą.
Atnešė ją vakar vienas kolega – taip pat gydytojas – ir tarė:
-Imkite, Tadai, tamstai turėtų patikti.
-Kas tai?- paklausė jaunasis gydytojas.
-Imkite, imkite, ši knyga verta… net nežinau… Neįmanoma jos įvertinti. Grąžinkit, kai perskaitysite. Tik, gink Dieve, niekam jos nerodykite. Inkvizicija labai ja susidomėtų, bet tamstai tai nebūtų į sveikatą.
Keista… Kodėl gi Mescevičius ją atnešė? Juk jis Tado pernelyg gerai nepažinojo. Nebent atspėjo, kad jis domisi tokiais dalykais. Kaip ten bebūtų, knyga čia – ant stalo.
,,Ir kam ji man,- pagalvojo Tadas,- verčiau nedelsiant grąžinsiu Mescevičiui. Rytoj, iš pat ryto ir nunešiu”. Šitaip nusiraminęs, jaunuolis atsiduso ir su trenksmu užvertė knygą.
Vėl trinktelėjo griaustinis – šį kart visai šalia. Tadas krūptelėjo, ir tuo pat metu kažkur lauke pasigirdo klyksmas – pratisas ir kiaurai smelkiantis – lyg net ne žmogaus balsas. Tadas sustingęs prie stalo pastovėjo gal kokią minutę, po to pasipurtė ir atsisėdo ant kanapos, atgalia ranka braukdamas šaltą prakaitą nuo kaktos.
Lyg barkštelėjo kažkas durysna. Jaunuolis, dar neatsipeikėjęs, nekreipė dėmesio. Vėl barkštelėjo. Kas gi tai? Ir vėl – šį kart visai garsiai – pasibeldė.
,,Ką velnias tokiu oru nešioja?.”- pyktelėjo Tadas. Jis niekaip negalėjo įprasti prie naktinių ligonių – kurie dažniausiai atvykdavo pačiu nepatogiausiu laiku.   
Drebančiom rankom pastūmė duris jaunasis gydytojas, ir lauke išvydo dvi skarmaluotas žmogystas, kartkartėmis apšviečiamas melsvos žaibo šviesos.
-Pasirūpink ja, daktare,- netikėtai švelniu moterišku balsu paprašė viena jų. Nespėjo gydytojas nieko nė atsakyti, o abi būtybės buvo jau dingusios. Kaip ir kur jos nuėjo – šito jis nepastebėjo.
-Kuom… pasirūpinti?- sumurmėjo Tadas,- kurgi toji jūsų…- ir, nebaigęs sakinio, pastebėjo po kojomis gulinčią tokią pat skarmaluotą žmogystą. Tik gulinčioji buvo visa kruvina. Nieko nelaukęs, gydytojas čiupo sužeistąją ir, įnešęs vidun, atsargiai paguldė ant kanapos.
Kraujas tekėjo iš perplėšto pilvo, iš apdegintų rankų ir kojų. ,,Viešpatie Aukščiausiasis.”- sumurmėjo gydytojas,- ,,kas gi taip galėjo padaryti?”  Bet nebuvo kada spėlioti – reikėjo kuo skubiau tvarstyti nelaimingąją. Nors ir skubiai darbuodamasis, Tadas pastebėjo, kad sužeistoji – gana daili moteris. Betgi daugiau grožėtis tikrai nebuvo kada. Sunku tvarstyti sužeistą žmogų, kai niekas nepadeda (,,kurgi tos… skarmaluotosios dingo?”) – ir dar –taip sužeistą…
-Nagi… pakentėk trupučiuką,- pro sukąstus dantis murmėjo Tadas, atsargiai versdamas ligonę ant šono,- kaip aš tave kitaip sutvarstysiu?- šioji jo žodžių, suprantama, negirdėjo, nes buvo vis dar be sąmonės… Tačiau netikėtai sudejavo, kai jaunasis gydytojas atvertė ją atgal.
-O… pradedi atsigauti, brangute…- nudžiugo Tadas. Moteris dar sykį sudejavo ir – atsimerkė. Juodos juodos akys – tokių vaikinas niekada nebuvo regėjęs.
-Kaip jaučiatės?- paklausė Tadas.
Moteris nieko neatsakė. Tik žiūrėjo tylėdama tiesiai jam į akis, ir tas žvilgsnis tarsi kaitriausia liepsna išlydė visas vaikino mintis, liko tik jausmas – žodžiais nenusakomas –tik deginantis krūtinę ir svaiginantis visą kūną…
Moteris, turbūt, pavargusi, užsimerkė, ir šiek tiek atsipeikėjęs Tadas silpstančiom rankom toliau ją tvarstė, bet dabar lietė ją toli gražu ne vien kaip gydytojas ligonę…
Vėl plykstelėjo žaibas – ir akies krašteliu pro langinės plyšį išvydo vaikinas kažką skrendant lauke – žymiai didesnį už bet kokį paukštį. Vėl žaibas – ir vėl skriejantis šešėlis – šį kart jau arčiau. Tai buvo taip neįprasta ir baugu, kad Tadas net liovėsi tvarstęs.
-Nesijaudink, žmogau, tai tik mano sesės,- netikėtai prabilo ligonė. Vaikinas net krūptelėjo, visiškai to nesitikėjęs. Jis tik sunkiai nurijo seilę ir dusliu balsu paklausė:
-Kas?.. Kas tai?
-Aš gi sakau – tai mano sesės skraido. Jos nerimauja dėl manęs.
-Skraido?
-Taip, taip, skraido. Jos mane saugo.
Keistoji ligonė ir jos skraidančios seserys, knyga ant stalo ir nesiliaujanti perkūnija – visa tai rodėsi tarsi sapnas, ir Tadas pasijuto tik šios nepaprastos nakties stebėtoju – nuostaba ir baimė kažkur pasitraukė ir tapo beveik nebejaučiamos.
Staiga gulinčioji sukliko, akimirksniu išblaškydama naktinį jaunojo gydytojo sapną:
- Jis ateina, ateina!..
- Kas… ateina?- nėmaž netrokšdamas sužinoti atsakymo, sušnabždėjo vaikinas.
Moteris atsisėdo lovoje, nekreipdama dėmesio į sparčiai besisunkiantį pro tvarsčius kraują:
- Jis. Jis mane norėjo sunaikinti, o dabar ateina, tikrai ateina pas mane,- ir kūkčiodama pridūrė,- jis mane nužudys… nužudys…
Tadą ėmė krėsti drebulys, ir jo išdžiūvusios lūpos nesugebėjo nė žodžio pratarti. Vėl švystelėjęs žaibas apšvietė už lango stūksantį šešėlį. Bet galop šiek tiek susitvardęs jis priėjo prie stalo, iš kurio stalčiaus išsitraukė ilgą virtuvinį peilį – kitokio ginklo gydytojas ir neturėjo.
- Ką tu, žmogau – šituo peiliu jam nieko nepadarysi,- vėl parkritusi aukštielninka, silpnu balsu pratarė moteris.
Vaikinas stovėjo, negalėdamas suvaldyti visą jį apėmusio drebulio, ir tik viena mintis testukseno krauju smilkiniuose:
,,Viskas. Dabar jau viskas. Nebeilgai liko gyventi”.
Ir ūmai, kaip nebeturinčiam ko prarasti kariui prieš pat mūšį, dingo visa baimė, akyse prašviesėjo. Tadas giliai giliai įkvėpė, staigiai iškvėpė ir tarė:
- Gerai. Tegu jis ateina. Jei jis žmogus, tuomet viskas paprasta. Jei ne… ką gi… pastudijuoti jo anatomiją bus labai įdomu.
Jaunoji moteris, kad ir kokia išsigandusi bei nusilpusi, visgi šyptelėjo:
- Narsus tu, vaikine. Bet juk nežinai, kas jis. Ir koks jis.
- Tai kas gi tas ,,jis”, po galais? Kodėl jis jus persekioja? Ir kaip jį… kaip jį…
- Sunaikinti, norėjai pasakyti.
- Aš norėjau pasakyti ,,užmušti”.
- Jis neužmušamas. Jį galima tik sunaikinti.
Vėl plykstelėjo žaibas… Dar vienas… Dar. Vaikinas prišoko prie lango, norėdamas geriau įžvelgti tą kraupųjį šešėlį, bet išvydo tik vėtroje siūbuojančią ievą.
- Cha, cha… Tai tik krūmas… O, Viešpatie…
- Jis dar gana toli. Bet vis tiek ateis. Jis eina…- liūdnom akim žvelgė sužeistoji į Tadą.
- Tai pasakykit man, galų gale, kas gi tas paslaptingasis? Ar tai jis jus taip sužalojo?
Moteris kiek patylėjo, po to tyliai tarė:
- Išeik. Tu dar spėsi pasitraukti. Aš irgi… Kaip nors…
- Na, jau ne,- net supyko Tadas.- Jūs visai nusilpusi, ir jūsų vienos aš neapliksiu. Net nebandykit prieštarauti. Verčiau padėkit man – papasakokit, kas tai per siaubūnas, ir ką jam galima padaryti. Juk nėra jis visai nenugalimas.
- Žinoma, nėra,- liūdnai tarė sužeistoji,- bet tu nieko negalėsi padaryti. Aš matau, tu pasiryžęs kautis, bet kas iš to... Kas iš to. Tu juk nieko nežinai, nieko nemoki. Tu juk – tik žmogus…
- Žinoma, žmogus,- nustebęs tarė Tadas,- kas gi daugiau? O kas gi jūs tuomet?
- Aš? Aš ne žmogus. Aš – ragana.
- Ragana?!- vaikinui kuriam laikui net kvapą užgniaužė,- a-ach… Kaipgi… Kaipgi aš pirma to nesuvokiau – juk ten – lauke – skraido jūsų sesės. Žmonės, kiek žinau, neskraido…
Žaibo plykstelėjimas vienu metu su griaustiniu privertė šūktelti ir Tadą, ir jo paslaptingąją viešnią. Pro durų plyšius vidun ėmė smelktis švytintys dūmai – tai nebuvo gaisro tvaikas – tai buvo žaižaruojanti ir bauginanti migla.
- O-o…- suvaitojo ragana,- jis… atėjo…
Dūmai vis smelkėsi ir smelkėsi lyg potvynio vanduo apsemdami grindis, kėdes, lovą ir verždamiesi vis aukštyn. Ir siaubas, ir tuo pačiu keistas snaudulys kaustė vaikiną ir neleido nei pajudėti, nei kalbėti.
Ligonė lovoje suvaitojo ir prašnabždėjo:
- Ž…žvaigž…dė…
Melsvi dūmai jau pasiekė ją ir sėmė toliau. Tadas tik žiūrėjo sustingęs, kaip gulinčioji skęsta žaižaruojančioje migloje. Paskutinis reginys, kurį jis prisiminė tą naktį – juodos raganos akys… Liūdnos ir švytinčios, nykstančios vis tirštėjančioje migloje, nykstančios… nykstančios…

- - -

Besileidžiančios Saulės raudoni spinduliai pro langinės plyšius apšvietė prie stalo rymantį vaikiną. Priešais gulėjo atversta knyga. Bet jis nė nebandė skaityti, tik kartojo pats sau:
- Net jos vardo nežinau… net vardo nežinau…
Kažkas pasibeldė į duris. Tadas, paskendęs savo niūriose mintyse, net neišgirdo. Vėl pasibeldė. Dabar jau vaikinas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į duris. Ir vėl – beldimas. Tadas lėtai atsikėlė, bet tuoj rankomis pasirėmė į stalą, nes pasidarė silpna.
- Negi tai… negi…- be garso kuždėjo jo lūpos. Vaikinas linkstančiom kojom priėjo prie durų, pastovėjo keletą sekundžių ir – atvėrė jas.
Anapus slenksčio stovėjo Mescevičius. Tadas krūptelėjo, nes jo išvysti tikrai nesitikėjo.
- Nelaukėt?- ironiškai šyptelėjo Mescevičius ir pasisveikino,- pagarba.
- Ne… Tai yra… Bet prašom vidun. Pas mane tikra betvarkė, mat naktį aš turėjau ligonį…- ir vaikinas nutilo – akyse taip ryškiai pasirodė veidas… ir akys…
- Ką jau, tamsta, padarysi, toksai jau mūsų amatas. Nesirinksi, kada žmogų gydyti, kaip ir jis nesirenka, kuomet susirgti.
-Taip, taip…- išsiblaškęs tarstelėjo Tadas. Niekas jam dabar nerūpėjo, tik… Vienok atsitokėjęs pasiūlė:
-Betgi prašom sėstis, tamsta. Atleiskite, kad nieko negaliu pasiūlyti – kaip sykis dabar ruošiaus krautuvėn, nes podėly – kaip iššluota. Net nepatogu.
-Ką jūs. Man nieko nereikia. Aš tik… atėjau knygos pasiimti. Ji tamstai nebereikalinga.
-Na… taip… Iš tikro – nebereikalinga,- vienok sutrikęs Tado veidas rodė, kad nors ir tikrai knyga nebereikalinga, jis nesupranta, iš kur tai žino Mescevičius.
-Kalbėsiu be užuolankų,- tęsė pastarasis,- ši knyga uždarė ratą. Labai gražiai uždarė. Ne, ne, gerbiamasis, neklauskite, ką tai reiškia, aš tuoj pats paaiškinsiu.
Kaip tamsta ir pats puikiai žinote, švenčiausioji ir vienintelė Aukščiausiąjį atstovaujanti Katalikų bažnyčia siekia kuo labiau išplėsti savo įtaką pasaulyje ir išganyti kiek įmanoma daugiau sielų – suklaidintų neteisių tikėjimų ar iš vis – patekusių į Šėtono žabangas…
-Bet kodėl…- nustebęs bandė paklausti vaikinas.
-Nepertraukit! Turėkit kantrybės. Aš juk sakiau – viską paaiškinsiu. Taigi, švenčiausioji Katalikų bažnyčia trokšta išgelbėti visas vargšes sielas arba – bent jau kiek įmanoma daugiau. Betgi Šėtonas taipogi gviešiasi tų pačių sielų. Taigi – vyksta karas – labai ilgas, varginantis, sunkus ir žiaurus karas. Armagedonas, mano mielas drauge, jau vyksta – ir labai seniai – nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių…
Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kiek daug pavojų juos supa, kokiu siauru ir slidžiu liepteliu jie žengia į amžinąjį išganymą. Negana to, kad jie patys gali nuslysti nuo to vargano lieptelio, tai yra nuo gyvenimo – tiesiai pragaro ugnin… Ne – juos pastoviai tempia už skvernų bjauriausios ir šlykščiausios būtybės – piktosios dvasios, vaiduokliai, elfai… Na, visų nevardinsiu. O kas gi žmogų skatina eiti pirmyn tuo liepteliu? Juk taip sunku juo keliauti, kai atrodo žymiai paprasčiau nušokti žemyn ir pleventi į svaiginančią šviesą? Tiesa, toji šviesa netrukus virsta karščiausia ir skaudžiausiai deginančia ugnimi. Bet juk žmogiškajai prigimčiai būdinga rinktis lengviausią kelią… Nors už tai po to gali tekti atgailauti visą amžinybę…
-Nesuprantu,- neištvėręs vėl pertraukė Tadas,- kodėl man visa tai pasakojate?
-Ko gero, suprantate,- paprieštaravo Mescevičius,- nes jūs ir esate tas, kuris jau nuslydo nuo lieptelio ir krenta žemyn. Nebėra jokios vilties išsigelbėti… Nebent… nebent kas nors čiuptų už plaukų ir ištrauktų jus viršun! Nepatikėsite, mielas Tadai, bet būtent aš ir esu tas, kuris jus išgelbės. Aišku, nelabai malonu, kai traukia už plaukų. Bet kitos išeities nėra.
Jaunasis gydytojas priėjo prie lango, lyg tikėdamasis ką nors ypatingo įžvelgti lauke. Betgi ten tik lėtai lingavo ieva, taip išgąsdinusi vakar vaikiną. Neatsisukdamas jis paklausė Mescevičiaus:
-Pasakyk… man… kur ji? Kur ji dabar? Kas jai atsitiko?
-Cha-cha-cha… Vaikine, vaikine. Net neįsivaizduoji, į kokį pavojingą ir bjaurų nuotykį įsivėlei… Tu dabar verčiau susirūpintum savo sielos išgelbėjimu…
Tadas staiga šoko prie įžūliojo ,,ganytojo”, čiupo jį už atlapų ir, purtydamas iš visų jėgų, sušuko:
-Velniai griebtų tave ir tavo gelbėjimą!!! Pasakyk – pasakyk man, kas jai atsitiko?! Kur ją padėjai?! Pasakyk man, bjaurybe, arba aš tave…
Nespėjo Tadas užbaigti savo grasinimo, kai nežmoniška jėga tarsi žaibas trenkė ir nubloškė jį per visą kambarį! Atsipeikėjęs pamatė prie pat stovintį Mescevičių… Bet tai nebuvo tas gydytojas, kurį vaikinas visuomet pažinojo. Tiesa, jis buvo toks pat, kaip visada, bet… melsva pašvaistė apie visą kūną ir akys, kurių žvilgsnio negalėjai atlaikyti…
-Su kuo sumanei galynėtis, šunyti,- nusijuokė demonas,- tu savo atlikai, ir gana. Aš tavim pasinaudojau, kaip jauku. Tiksliau, vieta, kur tu gyveni. Čia labai stipri trauka, kurios tu, žmogiūkšti, aišku, nejauti. Tereikėjo dar tik poros ženklų, atitinkamo laiko ir – šios knygos. Ir – ratas užsidarė. Labai gražiai užsidarė. Prakeiktos raganos buvo traukte pritrauktos šičia – jos nebeįstengė priešintis, nors ir kaip besisaugojo! Gaila, kad tik vieną tesunaikinau… Bet tai niekis, anksčiau ar vėliau visoms ateis galas. Neįsivaizduoji, koks malonus jausmas, kai matai besiraitančią iš skausmo ir klykiančią ant laužo raganą…
-Tu… bjaurybe…-tiek tesugebėjo ištarti Tadas.
-Na, na, mano mielas… Nereikia taip… Kodėl tau raganos geresnės už mūsų ordiną? Ach, tiesa, tu juk apie mus nieko nežinai. Tai, aišku, ir nebūtina. Betgi aš tau šiek tiek papasakosiu – juk mano gyslomis teka ir žmonių kraujas, tad man nesvetimos jūsų silpnybės, iš jų – noras išduoti paslaptis.
Kažkada mūsų ordinas nebuvo toks slaptas, kaip dabar. Mes plitome iš to pasaulio krašto, kurį jūs vadinate tai Atlantida, tai Šambala… Mes įkūrėme ne vieną kitą ordiną ar sambūrį, kuriuose gausiai dalyvavote ir jūs – žmonės – vieni iš kvailumo, kiti – iš pasileidimo. Vienas žymiausių – tamplierių ordinas. Tiesa, jie per daug įsismagino, atlikinėdami nekrikščioniškas apeigas, tad kad buvo sunaikinti. Bet tai smulkmenos. Svarbiausia – valdžia. Mes norime valdyti visą Pasaulį (šis jausmas nesvetimas ir jums). Tik mes žymiai senesni už jus. Tad kas gi mes? Mes – vieninteliai ir tikrieji viešpačiai visoje šioje žemėje! Jūs mus įvairiai vadinate – ir piktosiomis dvasiomis, ir titanais, ir demonais, ir mahatmomis… Be abejo, nė vienas šių pavadinimų nėra tikras. Svarbiausia, kaip jau minėjau – mes esame tikrieji šio pasaulio viešpačiai! Tik pastoviai kas nors mums kiša koją – tai gigantai (jei kalbėti apie senuosius laikus), tai tos pačios raganos, tai jūs – žmonės… Bet jūsų giminė trumpaamžė.
-Kuo gi jums užkliūna… raganos?- jau daugiau atsigavęs paklausė vaikinas.
-Cha, cha… Ar tu bent žinai, kas jos tokios? Gerai jau… Trumpai tariant – jos – senųjų tradicijų sergėtojos. Ne jūsų, žmogpalaikių, savaime suprantama. Tai baisiai užsispyrusios ir atkaklios būtybės. Jos nė iš tolo nenori pripažinti mūsų viršenybės, garbina tik savo Didžiąją Motiną… Visa laimė, kad ir jūs, žmonės, nekenčiate jų. Taigi – mes sudarėme sąjungą, tiesa – slaptą ir laikiną.
-Su kuo – su mumis?
-Konkrečiai – su Bažnyčia. Ir ne vien katalikų. Taipogi su Liuterio kai kuriais pasekėjais, o ir su Rytų Bažnyčia. O… Čia mūsų tikslai puikiai sutampa. Jie gana aršiai kovoja prieš raganas, mes gi jiems padedame jas surasti, taipogi sunaikinti pačias galingiausias. Na, užteks, ir taip per daug išpasakojau. Bet tai nieko – tavim vis tiek niekas nepatikės – kad ir kam beišplepėtum. Cha, cha… Lik sveikas, žmonių vaike!
Po šių žodžių demoną apgaubė dūmų kamuoliai, o kai išsisklaidė, šio, aišku, nebebuvo…

- - -

Tamsa… tik tamsa… nieko daugiau… ir jokių jausmų… Tik tuštuma širdy. Taip bjauriai tuščia… Noriu norėti verkti. Bet net to negaliu. Tuščia…

-

Po truputį… po truputį toje slogioje ir tamsioje tuštumoje ryškėja melsva šviesa… Šilta… Šilta ir švelni… š kur?.. Tokia maloni, migdanti šviesa…

-

Dieve, Dieve! Juk tai JOS žvilgsnis, JOS akys! Bet kodėl gi jos nedegina, kodėl neskauda širdies? Tik tuštuma… Bet užlieja ją po truputį švelni šiluma… Bet aš noriu kentėti, noriu skaudėti! Bet… šiluma, šiluma užlieja mane…
Dieve mano… Kaip gera…
-

Žvaigždė… Tamsiai žydrame danguje – vienintelė žvaigždė… Ryški ir švelni… O aš net nežinau, kuo ji vardu…

-

Tadas nė nepajuto, kaip pradėjo šnabždėti žodžius, kuriuos kadaise išmokino jo mama. Juos mokėjo ne vien jis. Daug, labai daug žmonių kas vakarą juos kartodavo. Tik beveik niekas nežinojo, kad tie šventi žodžiai mažiausiai jau dešimt tūkstančių metų kas vakarą kartojami ir Didžiosios Motinos sergėtojų:

Švenčiausioji Mergele,
Dievo Motina,
Melsk už mus, nusidėjėlius…