Laiko kerėpla

Laiko kerėpla iš kosmoso dulkių,
Galaktikų sprogiais maitinama tūno –
Palydi fotonų drebėjimą smulkų
Į kosmoso toly siūbuojančius kūnus.

Ir mano gimimą nurengia, apklosto,
Praėjusių metų plokštelėm nugrindus
Ir dailiai įterpia į kosminę juostą
Sekundžių žūtis sutalpinusius indus.

Čia niekas neaišku – nei akys nei rankos
Negali paimti, matyti, paliesti,
Nes kosminiams karščiams jos silpnos ir menkos –
Tik žemės planetoj išplitęs pelėsis.

Juk stovinčio nieko nerasi, nebūna.
Tą laiko kerėplą judėjimas peni
Apglėbus ją laiko kaip motina sūnų
Atomo didybės neatskleistas menas.