Saldi kritika

Kritikos amžius. Lietuvoje jis pačiam apogėjuje. Kritika laisvai liejasi upėmis per visur, kur tik įmanoma. Iš profesionalų ir diletantų lūpų. Smarkiau iš neišmanančių, kiek mažiau iš suprantančių reikalo esmę. Nepatikėsite, bet viskas prasidėjo nuo Jurijaus Smorigino. Visiems taip miela buvo klausytis jo keistų pastabų dėl to, kaip plaukų spalvą trukdo gerai sušokti ir t. t. Aš žinoma juokauju, tačiau šį pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes pastarasis atspindi mano požiūrį į mielai kritikuojančius ir  į jų kritiką.

Asmeniškai susiklostė daug atvejų, kai tenka susiremti su kritika. Tiesa, tai gana sudėtinga. Viena vertus, kad neretai kritika visiškai nekonstruktyvi, antra - kritikos sąvoka iškart asocijuojasi tik su negatyviomis pastabomis. Praktika rodo, kad taip ir yra. Infantiliems lietuviams blogo žodžio pametėjimą oponento pusėn galime laikyti net savotiška nebylia savęs išaukštinimo procedūra. Jei vienas yra blogas, šalimais tarsi atsiranda tas - gerasis, kuris pastebėjo, kuris įvertino. Strėlės, susmigusios į kritikuojamą, saldžiai pamalonina jas išleidusį. Iš kitos pusės, susidaro įspūdis, kad kritikuojam staiga nepaliekama erdvė tolimesniam tobulėjimui, kuris yra natūralus žmogaus vystymosi komponentas. Blaiviai vertinant, atrodo, kad kiekvienas sulaukęs kritikos jau mažų mažiausiai turi būti premijų, medalių prizininko lygyje.

Nuoširdžiai stebiuosi, iš kur semiamasi tos kritikos (nekonstruktyvios). Kas pasilieka tame žmoguje, pasakiusiame tik negatyvą? Iš kur jis randa tiek daug pasitikėjimo savimi? Nejaugi jis manosi esąs nuo šiol vertas medalio, tik už tai, kad garsiai pasakė tai, kas sujaudino pilkosios masės sluoksnius - sukėlė neproduktyvią audrą.

Internete beveik nuolatos sukasi kokios nors diskusijos, kuriose karštai aptariama: kur yra riba tarp savo nuomonės afišavimo ir paprasčiausio įžeidimo. Pasirodo net ir dabar tebesikartoja pasakininko H. K. Andersano Nuogo karaliaus istorijos, kai blaivesni sociumo atstovai dar geba pamatyti realų vaizdą, o visi likę - nuoširdžiai pasitiki bendru informacijos srautu. Apmaudu.

Tamsūs žodžiai lakūs, o gražų ir gerą žodį iš lietuvio reikia vos ne su pagaliu iš rankų išmušti. Regis, skauda kitą pagirti, ar kartu su juo pasidžiaugti. Objektyviai įvertinant pasiekimus, pastebėti gerą ir padrąsinti dar pasitempti ateityje. Geri rezultatai tėra NORMALU sąvoka tautiečio galvoje, o blogi KLAIDA.

Turiu įtarimų, kad ši nacionalinė savybė įsivešėjo praslinkus okupacijai. Kai staiga vieni ėmė nepailsdami verstis, o kiti su viltimi vis laukė, kad kažkas ateis: padės, parodys pirštu. Nuo tada, galbūt, lyginimas prasidėdavo ir baigdavosi lietuvio diena, štai iš kur galėjo rastis posakis: Džiaugiuosi, kai kaimyno troba dega.