Rašyk
Eilės (72270)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Virš aukštų Dzūkijos kalvų, virš vingiuojančių upių, kilo raudona saulė. Medžiai sveikino dangaus motiną mojuodami savo šakomis, paukščiai linksmai čiulbėjo sutikdami naują rytą. Laukuose jau buvo galima pamatyti žmones, einančius melžti karvių, ganyti avių. Dusmenų miestelio gyventojai pamažu kišo galvas pro duris, atitraukinėjo užuolaidas, norėdami pamatyti naujos dienos gimimą. Kur ne kur, tarp namų, gatvėse ir skersgatviuose, galėjai pamatyti vaikus, nešančius laikraščius, paštininką, važiuojantį beveik sulūžusiu dviračiu, katę, kniaukiančią ir prašančią pieno.
Į vieno iš namų duris pasibeldė paštininkas Juozas. Jam atidarė jaunas, kokių 20 metų vaikinas, tamsiais rudais plaukais ir žaliomis akimis.  Paštininkas tik padavė laišką ir paniuręs nupėdino šalin. Vaikinas, nujausdamas, kas bus parašyta laiške, sudrebėjo, tačiau iš karto laišką atplėšė. Laiške buvo parašyta: „Gerbiamas Steponai Kelmėnai, jūs, kaip jaunas, pajėgus ir Tėvynę mylintis žmogus, esate šaukiamas į armiją. Jūsų tarnyba tęsis 2 metus. Būsite išsiųstas į Lenkijos pasienį, kuriame saugosite SSRS nuo vokiečių grėsmės. Turite atvykti į Vilnių (Vanagėlio g. 7) per 7 dienas nuo šio laiško gavimo, kitaip būsite 4 metams ištremtas į Sibirą. Pasirašo: Aukštaičių ir Dzūkų kuopų generalinis tvarkytojas ir prižiūrėtojas Ivanas Vasiljevičius Rutkinas“.  Steponas ilgai žiūrėjo į juodai ant balto parašytus, rodos, tokius aiškius, tačiau dabar keliančius tokią nežinią, žodžius. Iš namų pasigirdo balsas:
-Stepuk, eik valgyt! Mama privirė košės! – tai buvo Stepono tėvas. Steponas, nors vis dar suglumęs, įėjo namo.
-Ką gi Juozas tau perdavė šįkart? Ar vėl ta Ona iš Jurgionių kažką rašo? Nu, sakyk, netylėk, - pradėjo klausinėti Stepono mama.
-Tai, kad...  ne... – užsikirtinėdamas išlemeno Stepas, – čia... čia šaukimas... į armiją.
-Jau seniai reikėjo! Galų gale ir mano sūnus taps tikru vyru! Nieko ta armija, nebijok! Du meteliai ir viskas! –kažkokio keisto entuziazmo pagautas sušuko tėvas.
-O kur, kur tave siunčia? Ar kur nors, kur karas? Ar giliau Rusijon? Ar gal, duok Dieve, liksi Lietuvoj? Gal tarnausi kokioj vietinėj kuopoj, čia, Dusmenyse? – labai susijaudinusi ir, matyt, visai nenudžiugusi žėrė klausimus mama.
-Mane siunčia Lenkijon... „Saugoti SSRS nuo vokiečių grėsmės“... O per savaitę turiu nuvykti Vilniun.
-Kad dar nors ne karas būtų! – susirūpinusi suriko mama. – Sūnau, argi nėra galimybės atsisakyti, bent iki karo pabaigos?
-Yra. Prie jos dar pridėta nemokama kelionė Sibiran, - nusijuokė jau spėjęs laišką iš Stepo rankų išplėšti tėvas. – Aš nesakau, kad bus lengva, sūneli. Nieko čia nepakeisi. Kad jau reikia – tai reikia. Eik, dėkis daiktus, pavalgyk. Vakare nuvešiu tave Vilniun.
Steponas paniuręs nupėdino į kambarį. Girdėjo, kaip iš virtuvės sklinda mamos balsas, kuris vis kartojo: „O gal yra koks kitas kelias? “, bet Stepas žinojo, kad kito kelio nėra, ir kad jis turi vykti į Vilnių. Daiktų susikrovimas ilgai neužtruko, nes Steponas daug tų daiktų ir neturėjo, tačiau laukė dalykas, kuris turėjo užtrukti ilgai. Steponas buvo nusprendęs parašyti laišką Onai iš Jurgionių, kurią sutiko mokyklos šokiuose ir nuo to laiko nebegali jos pamiršti. Jie susirašinėjo jau seniai ir Steponas nusprendė pranešti, kad išvyksta į armiją. Po daugelio bandymų, daugelio suglamžytų lapų ir išbraukytų žodžių, Steponas į voką įdėjo laišką, su tokiu tekstu: „Mano miela Ona... čia vėl aš, Steponas. Kaip gaila, kad vėl greitai negalėsime susimatyti. Matai, mane išsiunčia į armiją. Atitarnausiu ten 2 metus ir grįšiu. Stengsiuosi tau kuo daugiau rašyti, lauksiu žinių ir iš tavęs. Prisimink, kad ir kas man benutiktų, visada liksi mano širdyje. “  Dar įmetė į voką mažą savo nuotrauką ir užklijavo. Prieš važiuojant į Vilnių, reiks paduoti paštininkui.
Atėjo vakaras. Į duris, kaip ir visada tokiu metu, vėl pasibeldė Juozas, surinkti to, ką žmonės norėjo išsiųsti. Stepas padavė savo laišką ir atsigręžė į motiną. Jos akys buvo pilnos ašarų. Steponas ją apkabino ir pasakė:
-Viskas bus gerai, mamyte. Aš pažadu, kad viskas bus gerai.
Tėvas švilptelėjo Stepui, kad tas jau sėstųsi į vežimą. Mama pabučiavo sūnui kaktą ir palaimino. Stepas įlipo į vežimą ir akimis atsisveikino su Dusmenų vaizdais. Po keleto valandų jie jau buvo Vilniuje, netoli Aušros Vartų.
-Na ką, sūnau... – tarė tėvas. – Linkiu sėkmės. Nepamiršk rašyti, - taip taręs, tėvas taip stipriai apkabino Steponą, kad kitas būtų uždusęs. Tačiau Steponas irgi suspaudė tėvą glėby. Tėvas, atsisveikinęs su sūnumi, išvažiavo. O sūnus, lyg vienišas vilkas, nudelbęs galvą ėjo į Vanagėlio 7. Vietą, kur prasidėjo tikrasis jo gyvenimas.
2015-06-20 12:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-23 11:56
Simona Aukštulevičiūtė
Tiesiog vėliau bus vaikams nelabai tinkamų dalykų, tai pamaniau, kad visas dalis būtų geriau pažymėti kaip nelabai tinkamas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-06-22 18:43
liepa
tekstas kaip tekstas, nematau aš niekur tų keiksmažodžių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą