Idilškas pasaulis

Mano namuose daug veidrodžių... Ir visi jie rodo kitaip. Jie sugeria žmonių jausmus. Veidrodžiai neiškreipia vaizdo, tik parodo pasaulį sudėtą iš žmonių jausmų, vilčių ir svajonių, nusivylimo ir skausmo. Žmonių, kurie kažkada žvelgė tikėjimo ir baimės akimis į save. Į save tokį, kokio nenorėjo, kad kas nors matytų... o gal norejo, tik nedrįso pasirodyti silpnais ir bejėgiais, bijojo kitų džiaugsmo, pasitenkinimo, kuris kyla matant kito kančias, mirtį... Tai matė tik veidrodžiai...
Ir vėl galudžiuosi prie tų šaltų stiklinių akių, su ironiška šypsena ir šiek tiek paniekos veide. Istorija vėl kartojasi!.. tos pačios mintys, tik žodžiai kiti. Vėl ataidi motinos balsas:
- Rutele, bėk nuo veidrodžių!..
Cha! Ta motiniška nuojauta... Idiliško, tuščio, veidrodinio pasaulio, kuriame tik mano tuštybė, neišisipildžiusios svajones ir jūsų  sielos atspindžiai...
Negriaukite mano pasaulio, prašau... Geriau padovanokite man savo seną veidrodėlį... Juk dabar Kalėdos...