Harmonija

Pirmaisiais gyvenimo metais šioje vietoje supratau, kad visais čia esančiais sutvėrimais galima visiškai pasitikėti. Nesvarbu kokio dydžio ar proto jis bebūtų. Jie niekada nepadarys nieko, ko tu nesitikėtum ir visada elgsis tik taip, kaip elgėsi prieš tai. Jeigu vakar vakare jie gėrė arbatą su medumi, tai gers ir šį vakarą. Kas dieną užsikurs didžiulį laužą. Susėdę aplink jį ratu dainuos dainas. Iki pat tamsos niekas neis miegoti. Bus ir tokių, kurie sulauks aušros. Tyloje jie galės prasmegti savo esybėje. Nebematyti nieko aplinkui ir atsipeikėti tik ryto saulei palietus jų veidą ir rankas.
Ilgą laiką nesupratau, kaip jie sugeba išsaugoti tokią harmoniją. Bet po truputį, einant dienoms ir naktims, ėmė aiškėti, kad į tai jie nededa jokių pastangų. Tik tyliai ir ramiai gyvena savo gyvenimą apsupti gamtos. O, galbūt, ir gamta jiems suteikė tokią ramybę. Čia ji irgi buvo išskirtinė. Ne tokia kokia būdavo mano namuose. Čia jinai liūliavo aplinkui, kaip ežeras, todėl jausdavaisi kaip saloje. Atskirtas nuo visų. Saugus ir neliečiamas.
Pirmąjį rytą prabudau vėlai ir iš kart pasigailėjau. Visi jau buvo atsikėlę. Baigę pusryčiauti ir pradėję dieną. Taigi likau viena, atsilikusi nuo visų. Kai buvo užkurtas vakarinis laužas, aš neseniai buvau pavalgiusi pietus, taigi, aišku, vakarienei dar buvo per anksti. Todėl sėdėjau atokiai, kad nedrumsčiau jų savo buvimu. Ir kai laužo ugnis jau ėmė blėsti, tik tada aš nusprendžiau prisidėti prie jų ir tyliai įsipilti arbatos. Tą, pačią pirmąją dieną, jie kaip visada buvo it vienas kūnas, o aš be vietos vilkausi iš paskos.
Toliau viskas ėmė tvarkytis ir dienos ritualai po truputį dėliotis į savo vietas. Įpratau keltis su visais. Papusryčiavę visi eidavo savo keliais ir vėl susirinkdavo tik prieš pietus. Po to kai kurie eidavo prie upės, kiti pasivaikščioti po mišką arba pievose ieškoti žemuogių. Po pietų visa veikla būdavo susijusi su gamta, todėl prie laužo jie susirinkdavo jos prisisėmę visa savo esybe.
Bet, nors ir gyvendama kartu su jais, jaučiausi svetima. Jie buvo vientisas sutvėrimas, o aš buvau atskira dalis, tyliai egzistuojanti jiems iš paskos. Nors ir valgiau, mačiau, girdėjau ir uodžiau tą patį ką ir jie, vis tiek taip pat kai jie nesijaučiau. Atrodo, kad į tuos kvapus ir garsus jie reaguodavo kitaip negu aš. Jie pajusdavo juos pilnai, su pasimėgavimu ir subtilumu gerdavo tai į save. O aš pagaudavau tik oro bangų virpesį, tolimą aidą.
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai vienas iš jų, dabar neprisimenu kuris, nes jie visi kažkiek panašūs, vienodi savo harmoningu vidumi, nusivedė mane į olą, primargintą piešinių. Iš pradžių nesupratau, nes čia tokių olų buvo daug. Tokiose vietose kartais rinkdavosi vaikų grupelės. Pasėdėdavo kartu per naktį, o rytą jau išeidavo kaip vienas kūnas. Bet jis man paaiškino, kad šioje vietoje aš gimiau. Nesupratau apie ką jis šneka, nes aš užaugau ne šiose vietose, o toli toli, kitame pasaulio krašte. Jis man tik nusišypsojo ir palikęs mane vieną per pievą nuėjo tolyn. Taigi likau ten per naktį. Viduryje esančiame akmenų žiede užsikūriau ugnį ir sėdėjau, žvelgdama į ją, kol pradėjo švisti. Tyliai bundant gamtai aplink mane aš supratau, ką jis turėjo galvoje šitaip kalbėdamas ir išėjau iš čia kaip viena, tvirtai susikabinusi ir nebraškanti esybė.
Nuo tada aš čia ėmiau vis labiau įsitvirtinti. Pradėjau tapti jų dalimi. Dalimi to kūrinio, kurį jie yra visi sukūrę. Po tuputį ėmiau jausti, kad jie tampa manimi, o aš tampu jais. Nebebuvau atskira dalis. Tvirtai save sulipinusi ten, oloje, dabar aš susiliejau su jais ir tai nebebuvau aš, tai buvome mes.
Taigi kaip išaušo diena, kai aš gimiau, atėjo ir tokia, kai man atėjo metas mirti. Tą ryta aš jau vos prabudusi supratau, kad manęs nebeliko. Aš buvau kaip šaltinis, kuris tekėjęs pievomis ir miškais, prasigraužęs per kalvas ir išvartęs akmenis pagaliau pasiekė ežerą ir pats tapo ežeru. Tą rytą atsikėliau ir daugiau niekada nepabudau.