Purvinais slenksčiais atbėga suraizgyta mintis.
Ji klajūnė, ji mano, jos nieks neklausys.
Grojau pianinu, išmokau pagrot, man gražu..
Bet niekas negirdi, niekam tai nesvarbu.
Turėjau svajonę pabūt tarp žirgų.
Pajausti jų širdis, paklausyt jų minčių,
Bet visi tik šypsojos, manė aš kvailystes šneku.
Kartą mačiau mažą mergaitę su tarpu tarp dantų.
Ji turėjo svajonę dainuoti garsiau už visus.
Dabar, grodama pianinu, aš girdžiu,
Ji gieda garsiau negu tu, aš, visi mes kartu.
Todėl vieną rytą, kai saulė slėpėsi tarp juodų debesų,
O vėjas blaškėsi, nerasdamas sau namų –
Kai nieks nežinojo...
Nubėgau pabūt tarp žirgų,
Pagrot jiems savo mažu, žaisliniu pianinu.
Susigriaudinau kažkaip, et... kur tas mano pianinas, ant kurio mažas gulėjau. Akordeonas po stalu, ten, kur kompas, už jo slepiu visokius bambelius ir fliažkes. Kas liko iš mano muzikos ?
Vis tiek kas nors turi būti, TURI BŪTI.