Prieštamsis (1,2) Versija „B“

1

Viršukalnių kontūrai, tartum galvas virš tarpeklio panarinę buliai, ryškėja šviesėjančio dangaus fone. Geliantis rytmetinis vėjas šiurena sausus žolės stagarus, ošia susikusių pušelių šakose. Tarp kalnų suspausta perėja skendi tamsoje. Nesimato apkerpėjusiais rieduliais nukloto tarpeklio dugno, nesimato visą laiką drėgnų samanų and sienų, ir, tuo labiau, nesimato net dienos šviesoje sunkiai įžiūrimo tako.

Iš tarpeklio ataidi žingsniai. Netvirti, klupinėjantys, slidinėjantys. Ten, kur kalnų sienos išsiskiria, kur tarpeklis jungiasi su slėniu, stovi pasienio fortas. Čia ne taip tamsu, kaip tarpeklyje, bet mažas aukštikalnių pelėnas, prigludęs prie forto sienos, vistiek nieko nemato. Užtat girdi. Girdi lėtus žingsnius. Girdi švokščiantį alsavimą. Girdi, kaip akmenų briaunos sugriebia pėdą ir ejusysis griuna, kaip žvangteli metalas į akmenį. Girdi, kaip žmogus sudėjavęs atsikelia, ir nuklibinkščiuoja į slėnį, link miško.

Graužikui žmogus nerūpi. Jam rūpi, kuo prikimšti pilvą ir kur rasti šiltą vietą, kol vėl išalks. Lygiai suleistos tašyto akmens sienos prasta prieglauda. Smirda žmonėmis, metalu, degėsiais, tačiau iš už jų sklindantis šilumos pažadas mąsina ieškoti toliau.

Pušelių šakose ošia vėjas. Spaudžia priešaušrio šaltis. Be garso plasteli minkštutėliai pelėdos sparnai. Trumpai cypteli ir amžiams nutyla pelėnas. Žmogus šlubčioja tolyn.

Alpas

Iš kiemo pro nesandarius lango rėmus skverbėsi tiek vėjo iš pelkių nešamas drėgmės, durpių ir sugedusių kiaušinių „aromatas“, tiek kasdieninis triukšmas - laisvomis apsukomis dunksėjo variklio stūmokliai, šūkčiojo technai, rėkavo brigadininkas. Alpas spitrijo iš padilbų į bronzinę brangaus patentuoto rašiklio plunksną, nekreipdamas dėmesio nei į pelkių tvaiką, nei į klegesį. Tėvų dovanotas rašiklis buvo reklamuojamas kaip „neuždžiūstantis ir nerūdijantis, tinkamas visiems gyvenimo atvėjams!! “, būtent taip, su dviem šauktukais. Nepaisant patentuotų pažadį, plunksna paspringo vakarykščio rašalo likučiais ir griežtai atsisakė veikti. Alpas atsiduso kankinio atodūsiu, pamirkė plunksną tirpiklyje ir trumpais įgudusiais pirštais prisitraukė artyn sekantį gelsvo popieriaus lapą. Kalnakasybos ir Metalurgijos Bendrovė, apkėtusi kaip koks mitinis Krakenas Metropoliją, Koloniją ir Paribius, reikalavo popierių ir dokumentų tartum duonos kasdieninės. Apskaitinko pareiga pasirūpinti, kad tos duonos nepristigtų.

Guvus jaunuolio protas su malonumu spręsdavo matematines apskaitos užduotis, skaičiuodavo sumas ir nuošimčius. Deja šiandienos darbas buvo pats nuobodžiausias iš visų įmanomų – švaraščių pildymas. Negana to, Prieštamsis jau persirito į antrąją pusę, tad saulė kasdien tekėjo vėliau, o leidosi anksčiau.  Kasdien buvo vis mažiau ir mažiau natūralios šviesos. Alpas leido sau akimirką pasistebėti, kad čia, kontinento glūdumoje, dienos trumpėjo žymiai greičiau, o Tamsa užsitęsdavo visu mėnesiu ilgiau, nei Metropolijoje ar pakrantėje įsitaisiusioje Kolonijoje. Tada ryžtingai krestelėjo galvą ir kibo į darbą.

Rankos pačios rašė reikiamus žodžius į vietas. Akys kryptelėjo pasitikslinti datą, tačiau ranka nelaukė. Žodis vijo žodį, lapas pilnėjo. Mediena: gavyba, sąnaudos… Anglis: gavyba… Viskas jau suskaičiuota, tereikia sudėlioti į vietas. Monotoniškas darbas neužėmė galvos ir mintys nukrypo. Paskutinių dviejų mėnesių įspūdžiai kunkuliavo kriokliu, sukosi verpetais, niekaip nenorėdamos nusėsti į gilesnius atminties klodus. Priepelkiai, kelionė, gaivališki Kolonijos miestai, dar prieš tai – laivas, prieš laivą – Metropolis ir atsisveikinimai. Senojo gyvenimo vaizdiniai nyko iš atminties, lyg praeitos nakties sapnas, gožiami naujos vietos, naujų veidai ir absoliučiai neįprastos aplinkos. Jei kas būtų paklausęs, jaunasis raštininkas būtų kuo nuoširdžiausiai pareiškęs, kad visi dvidešimt gyvenimo ciklų praleistų Metropolijoje neatnešė tiek įspūdžių, kiek viena diena Kolonijoje ar Priepelkiuose. Absoliučiai didžiąją metropiliečių daugumą toks pareiškimas būtų įžeidęs iki širdies gelmių – argi galima lyginti nė poros šimtų ciklų civilizacijos glėbyje neišbuvusią Koloniją su šimtciklius skaičiuojančia Metropolija, įkurta pačių Pirmeivių? Ar galima lygiuoti iš medžio ir vietinio akmens statytus pastatėlius su mūro ir betono bažnyčiomis, manufaktūromis, teatrais ir daugiaaukščiais? O kur dar spektakliai, koncertai ir kita kultūra...

Jaunasis apskaitininkas tačiau buvo savaip teisus. Gimusiam ir užaugusiam nuošalioje ir saugioje provincijos gyvenvietėje, kuri be Apskaitininkų Ložės filialo ir apdulkėjusios bibliotekos niekuo daugiau pasigirti negalėjo, Kolonija atrodė žymiai daugiau, nei žaliavų ir maisto tiekėja, bei patogi vieta atsikratyti nepatenkintaisiais, prasikaltusiais ir šiaip nevykėliais. Genama neblėstančio visagalės Bendrovės apetito pelnui ir rinkos kontrolei, Kolonija priėmė visus atvykėlius išskėstomis rankomis. Taip, juntama dalis pastarųjų pražūdavo priveikti atšiaurių gyvenimo sąlygų, neįprastų ligų bei vienas kito, tačiau dauguma  išgyvenusiųjų statė ir kūrė beveik nevaržomi Metropolijoje įsigalėjusių apribojimų. Na o likusieji patyliukais traukė į mažiau apgyvendintus pakraščius, kur užsiėmė savarankiška žemdirbyste ar smulkia kalnakasyba.

Žinoma, buvo ir kita monetos pusė. Specialiai nuo Metropolijos ir kitų civilizuotų kraštų atribota Kolonija kentėjo chronišką medicinos nepriteklių. Mažai kontroliuojama visuomenė, turinti milžinišką procentą antivisuomeniškai nusiteikusių individų, buvo linkusi problemų sprendimui pasitelkti chaosą ir prievartą. Pakraščiuose klestėjo banditizmas. Laikas nuo laiko puldinėjo agresyvūs ir nenuspėjami Pelkynų gyventojai, o per kalnus prasiskverbdavo dar keistesni Papartynų aborigenai.

Nežinojimo ir jaunatviško naivumo žlipinamas Alpas tamsiosios pusės vis dar nematė ar nesuvokė. Kaip ir fakto, kad Kolonijos gyventojai, tiek transportuotieji, tiek savanoriškai atvykę, turėjo praktiškai nulinius šansus kada nors sugrįžti į Metropoliją. Pirmiesiems tai buvo uždrausta, o antriesiems – per brangu.

Jaunojo apskaitininko minčių tėkmę nutraukė duslus, tolimas bum! Po kelių akimirkų pasigirdo antras. Alpas pakėlęs galvą įsiklausė. Daugiau būbsėjimų nesigirdėjo. Tiesa sakant, net ir klegesys kieme nutilo. Kas gi tai galėjo būti? Sprogimas kasyklose? Medžiotojai? Fortas perėjos viršuje? Smalsumas dilgino mesti darbą ir išbėgus į kiemą išsiaiškinti. Padvejojęs Alpas nusprendė pasirinkti kompromisą – pabaigs pildyti šį puslapį, o jau tada išsiaiškins – ir vėl palinko prie stalo.

BAM!! Skardžiai, garsiai ir čia pat, už nugaros. Ne, ne šūvis ar sprogimas – gerai paspirtos durys vožėsi į sieną, tačiau ranka vistiek sudrebėjo ir tėkštelėjo solidų rašalo kliaksą ant švaraus stalo.

– Kad tave perkūnas trenktų, rupūžgalvi! – ištrūko raštininkui, paskubom traukiančiam popierius tolyn nuo pragaištingos rašalo balos.

– Ir tau ta pačia lenta, – iš tarpdurio džiaugsmingai atsiliepė balsas su ryškiu Kolonijos akcentu. – Tu subinėj akis išdaiginai ar nuo šiandienos visiems tokį labą dieną skiri?

– O kas dar, be tavęs, galėjo įeiti? – ne itin užtikrintai atsiliepė raštininkas, vienu metu žvilgčiodamas per petį ir bandydamas sugertuku nuvalyti kliaksą.

Aukštas, greičiau kaulėtas nei lieknas atvykėlis pasikasė šviesiais šeriais apžėlusią galvą, ir pradėjo skaičiuoti, lenkdamas pirštus:

– Pradedam nuo viršaus: direktorius, Senis, vyresnieji. Po galais, netgi kas nors iš samdinių!

Apskaitininkas dar kartelį patrynė stalą, atsiduso, ir šveitė suglamžytą sugertuką į židinį. Siūbtelėjo trumpas liepsnos pliūpsnis, paskleisdamas keistai malonų sudegusio tirpiklio kvapą. Su darbu, bent kol kas, baigta.

– Še atgal nuo viršaus: mūsų naujasis vadas atvyko užvakar ir vos spėja atsimušinėti nuo visų pageidaujančių, norinčių ir reikalaujančių. Šiandien bandžiau gauti parašus, bet nė velnio – turėjau palikt visą krūvą dokumentų tam šiurpenai liokajui, nes dirikas matote susirinkime nuo šeštos ryto. Senis iškeliavęs tikrinti knygų kasyklose, grįš ne anksčiau, kaip aštuntadienį. Vyresnieji – neskaitant tavęs – nė už ką nesižemins ateidami patys, kai Senio nėra. Jau greičiau atsiųs samdinį su rašteliu. Na o samdiniai...

Čia atvykėlis pradėjo plakti rankomis it paliegęs vėjinis generatorius, tuo pačiu šaukdamas:

– Gerai, jau gerai! Pasiduodu, o logikos įsikūnijime, o skaičių valdove, o sveiko proto šviesulį! – Ir, taip pat staigiai nustojęs maivytis, ramesniu balsu pridurė, – Spėk, kur trenkė?

Alpas neskubėdamas užvarvino kelis tirpiklio lašus ant rašiklio dangtelyje įtaisytos kempinės, tvirtai užspaudė dangtelį ant plunksnos, užkimšo tirpiklio indą ir tvarkingai padėjęs rašymo reikmenis į vietą, atsiliepė:

– Nebūk bjaurus, Nilsai, pasakyk pats. – Nilso maniera iš visko pūsti istoriją lengvai erzino, tačiau ko nepadarysi dėl draugo... Ypač tokiame vienišame užkampyje, kaip čia.

Pavadintas Nilsu perdėtai nusilenkė, tris kart pašluodamas grindis įsivaizduojama skrybėle.

– Garbusis Apskaitininke Alpai, užduodu tau mįslę trigyslę. Atsakyk išmintimi, gudrumu ar sėkme besiremdamas, iš kartų trijų! – Ir, pamiršęs uždaryti griausmingai atvertas duris, apėjęs stalą sudribo ant ten stovėjusios kėdės bei pradėjo suptis ant dviejų kojų. – O krėslelis visai nieko, gerai išdrožtas. Gal nušvilpt iš Senio?

– Vėl pasakų prisikaitei. Be to, tavo mįslei mažiausiai dviejų gyslų trūksta, – Alpas pasikasė paausį, – na, kad jau tris bandymus leidi, tai surizikuosiu. Medžiotojai? Ir nevaidink su ta kėde, iš Senio knist neišdrįsi.

– Net seilės pavarvinti neleidžia… Prašovei su atsakymu. Niekas iš apsauginių šiandien nemedžioja. Dažniau išlįsk iš savo kontoros, su tauta pabendrauk.

– Kai jau būsiu vyresniuoju, tai gal ir galėsiu sau leisti bimbinėti po saulėtekio, – atrėžė Alpas ir surizikavo dar kartą: – Pelkiniai?

– Ir vėl pro šalį. Jų stabmeldiškos šventės tik už dešimtadienio ar panašiai prasideda, o medžioklei parako jie neeikvoja.

– Tai gal tarpusavyje susipjovė? Nesivaipyk, čia ne atsakymas. Aš tik garsiai galvoju.

Nilsas išsišiepęs pagrąsė pirštu:

– Na ne! Atsakymas yra tai, ką pasakai. Dar viena pergalė mano sąskaiton! Tikrasis atsakymas – mūsų šaunioji armija perėjoje trankosi. Ko gero, vėl pelkinių raketas į kalnus pyškina. Testuoja atseit.

Alpas pajuto, kaip kreivi jaudulio pirštai sukrebždėjo viduriuose. Dar pora akimirkų nesusigaudė. Vėjas šniokštė užgesusio židinio kamine. Durpių kvapas – pelkių kvapas... Pašokęs puolė betkaip šluoti dokumentus į segtuvą. Kėdė išlaikė dramatišką pauzę lygsvaros taške, ir trankiai drožė atkalte į grindis.

– O kad tave! – Nilsas iš netikėtumo pats prarado pusiausvyrą ir tik žabiškai sugriebęs stalo kraštą, išsigelbėjo nuo artimos pažinties su ąsla.

Apskaitininkas trumpam stabtelėjo. Gal suklydo?

– Koks vėjas šiandien?

– Vakarinis-pakraštinis, aišku. Visą dieną pelkėmis dvokia. Prie ko čia vėjas?

– Kai vėjas iš pelkių, tai iš kalnų net griaustinis dorai nesigirdi... – garsiai mintijo Alpas, vis dar sustingęs vienoje vietoje, tartum užsikirtęs servitorius.

– Na ir?

– Nilsai! – Alpas įsmeigė suapvalėjusias akis į pašnekovą, – Čia... čia buvo forto pagrindinis kalibras! Tu supranti, ką tai reiškia!?

Nilso atsakymą grubiai nutraukė sirenos kauksmas.

---

Parudavusių spyglių kilimas storas, minkštas, patogus... Viršutinis sluoksnis vis dar kvepia sakais. Šviežiais sakais? Ne, kvapas sklinda nuo greta augančios pušies. Delno pločio žaizda ant medžio kamieno apkibusi gintariniais lašais. Kai kurie jau sustingę, pabalę, bet dauguma vis dar skaidrūs, pamažėle ritasi žemyn. Spalva ir konsistencija tokia pati, kaip ką tik iškopinėto medaus. Atrodo, jog pasilenksi, palaižysi, ir nenusakoma salduma pasklis po visą kūną.

Reikia judėti. Saulė leidžiasi. Viduršviesis seniai praėjo, naktį pilnai sutems. Koja visa nutirpus. Reikia vėl atleisti tvarstį, bet kiekvieną kartą atleidus, kraujas plūsteli iš žaizdų. Silpnina organizmą ir palieka nuostabų pėdsaką plėšrūnams. Bėglys ištiesia ranką ir peiliu nubraukia sakus nuo pušies kamieno. Reikia susikurti laužą, kol nesutemo. Sakai gerai dega, bet iš jų jokios naudos, jei nebus kuo uždegti. Reikia judėti.

Prisilaikydamas pušies kamieno atsistoja. Reikia išeiti į taką ir leistis žemyn. Anksčiau ar vėliau prieis stovyklavietę. Gerti... Stovyklavietėje bus ką gerti. Tikrai bus. Tik reikia pajudėti. Reikia...

Tomis

Tomis Gorpas spoksojo į lubas ir mąsliai sukinėjo tarp pirštų grafitinį pieštuką. Reikėjo priimti patį svarbiausią sprendimą: kelti subinę nuo kėdės, ar ne? Iš lauko aidėjo irzlus aliarmo sireną ūkčiojimas. Paklusti ar ignoruoti? Iš vienos pusės, kasdieninės rutinos klampynėje bet kokia naujovė buvo labiau nei laukiama. Iš kitos pusės...

Tylus krenkštelėjimas trūktelėjo vyresnyjį gurguolininką iš svajų liūno. Tarpduryje stypsojo pilka figūra. Gal metro septyniasdešimt penkių ūgio. Kairį lūpos kampą į viršų tempia randas. Tas pats randas traukia žemyn kairies akies kraštą. Trumpai kirpti, sodriai pasūdyti žile plaukai styro iš po kepi kraštų. Tankūs antakiai visiškai balti. Uniforminėmis kelnėmis aptemptos gyslotos kojos tvirtai remiasi į grindis. Kulnai nutolę vienas nuo kito per statutinius 3 decimetrus. Susipažinkite, Hiramas Syversas, Priepelkių 23-iojo filialo apsaugos vadas, disciplinos ir tvarkos sergėtojas. Vilką mini, vilkas čia, ar kaip ten sakoma? Ne, turbūt šerną. Bet kuriuo atveju, velniai griebtų.

Ne, Tomis nebuvo nusistatęs prieš discipliną bei tvarką, tačiau blyškiai raudona Prieštamsio saulė kėlė melancholiją, o svajos klastingai sučiupo ir įsitraukė, tartum kisielius musę. Gerai pagalvojus, Tomis ir jautės kaip ta musė kisieliuje, bet šiuo momentu stokojo motyvacijos išsiropšti. Aplinka taip pat nesiulė įprastinio gelbėjimo rato – neplanuota pertrauka tarp darbų suteikė daugiau nei reikia laisvo laiko. Gal nueiti palošti su samdiniais? Per anksti, anie dar dirba. Užspaust į kampą kokią mergiščia? Irgi ankstokoka. Į medžioklę vienam išeiti? Per daug pavojinga.

Dar vienas krenkštelėjimas.

– Einu, einu! – suniurzgė Tomis, metė pieštuką į pravirą stalčių ir pūkšdamas atsistojo. Klausau ir vykdau, kad tave kur. Pieštukas kaltai skimbtelėjo į plokščia „Raudonojo Pylmano“ butelį. Beveik pilną butelį. Ech, būtų šaunu gurkštelėti prieš išeinant. Būtų, bet nebus. Po aliarmo sirenos Syverso rangas automatiškai šokteli aukščiau kitų vyresniųjų, o senas krabas garsėja savo požiūriu į alkoholio vartojimą tarnybos metu.

– Praktikuojamės? – pasidomėjo eidamas link durų, tuo pačiu nejučiom išsiduodamas, kad aliarmo sireną vistik girdėjo. Syversas pakratė galvą. Meluoja, žinoma, bet darbas jo toks. Tomis nusikabino nuo vagio švarką su skrybėle, žvilgtelėjo į stalą, idant įsitikintų, kad storas odinis segtuvas užverstas bei užrakintas, ir išsekė paskui apsauginį laukan.

Išėję pro bokšto duris abu vyresnieji nužingsniavo link dviaukščio blokhauzo kitoje kiemo pusėje. Bokštas laikė vakarų kraštinį tvirtovės kampą, blokhauzas – vakarų centrinį. Neįmantri stačiakampio formos tvirtovė spraudėsi ant nedidelės kalvos viršūnės, prie pat stataus kalno šlaito, kuris atstojo visą rytinę sieną. Kalvos apačioje sroveno upė Ulija, renkanti vandenis tiek iš kalnų šlaitais tekančių upokšnių, tiek iš vakaruose nusidriekusių pelkynų. Vienintelis kelias – jei buivolų ištryptą taką į kontinento gilumą ėjo rytine Ulijos pakrante. Tvirtovė, tartum vartai tarp pasaulio krašto ir vidurio, stovėjo pačioje siauriausioje vietoje tarp kalnų ir upės. Kelias, tiesiogine žodžio prasme, ėjo tiesiai per tvirtovės kiemą.

Kiemas buvo ištuštėjęs – galų gale beveik visi išsilakstė į savo „kovinius“ postus. Tik prie rytinės sienos du technai mokiniai paskubom dengė dervuotu audeklu variklį, nekreipdami dėmesio į vis dar garais besispjaudantį katilą. Spindėdamas tepaluotais stūmokliais, metalinis monstras stirksojo, tarytum pats švenčiausias technomantijos angelas. Net sunku patikėti, kad praeitą dešimtadienį šitas griozdas tebuvo gurguolės atgabenta detalių krūva. Tuo metu tik valcuotos geležies katilas ir masyvūs smagračiai atrodė įspūdingai. Vyresnysis mechanikas taip skubėjo surinkti griozdą, kad atsisakė laukti, kol bus pastatytas variklių skyrius. Naujo pastato pamatai dar tik dygo aplink variklį.

Perėję kiemą, Hiramas ir Tomis įėjo į pagrindinį pastatą. Iškart už durų stovėjęs apsauginis dešine ranka atidavė pagarbą apsaugos vadui. Kairė nervingai gniaužė orą šalia šešiašūvio rankenos. Pistoletas buvo dėkle, pro spynos apsaugą vinguriuojančios dūmų sruogelės išdavė pilną parengtį – degiklis ruseno. Apsaugos vadas krenkštelėjo patenkintas. Koridorius iškart sukosi į kairę, o prieš duris esančioje sienoje, aukščiau akių linijos, žiojėjo dvi šaudymo angos, vis dar uždengtos iš vidaus mediniais skydais.

Abu vyresnieji įėjo vidun, pakilo laiptais. Žingsniu priekyje ėjęs Hiramas ištiesė ranką link durų, bet sustojo ir įsiklausė. Tomis jo neskubino.

2

Saulė baugiai slėpėsi už horizonto, kai bėglys pasiekė stovyklavietės laukymę. Silpnas pakraštinis vėjas nešė šaltą ir pasenusį prisvilusios košės, sudegusios vilnos ir išmatų tvaiką. Šviežiais dūmais nekvepėjo. Nesigirdėjo balsų, ugnies traškesio, kitokios veiklos.

Akys veik nieko nematė per nuovargio ir skausmo rūką. Pakeliui išsilaužta lazda gelbėjo ne tiek eiti, kiek apčiuopti nelygumus ant tako. Skausmo ir troškulio iškankintas kūnas norėjo gerti, norėjo kristi ant žemės ir daugiau nesikelti, bet šoko surakintos smegenys nedavė nurodymo gulti, tad kūnas ėjo. Svirduliuodamas, be nuovokos, registruodamas aplinką, tarytum fotoplokštelė.

Praklibinkščiavęs paskutinį krūmų guotą, keliauninkas išvydo stovyklavietės liekanas. Stovyklavusiųjų liekanas taip pat. Ant žemės voliojosi įrankių, ginklų ir žmonių likučiai. Beveik švariai apgraužti likučiai. Už poros žingsnių dantis šiepė kaukolė nuskeltu viršugalviu. Mažos rudos skruzdėlės žygiavo vorele į perlaužto šlaunikaulio vidų, tarytum šachtininkai į tunelį. Mėlynas šūdvabalis lėtai rideno kamuoliuką. Visur, visur daiktų liekanos. Beviltiškai sugadintų daiktų. Kuprinė, kastuvas, perplėšta antklodė ir pajuodęs katiliuko dangtis. Kelnių klešnės, virvė ir tuščias patrontašas.

Sužeistasis sudejavo, žingtelėjo pirmyn, ištraukė iš liekanų krūvos gertuvę, apžiūrėjo ir numetė žemėn. Gertuvės dugnas nuskeltas. Vandens nė lašo.

Tomis

Tvirtovė buvo statyta ne pagal Bendrovės standartus, tad buvusio šeimininko sosto salė – ar kaip ten jas vadina – dabar atliko ir valgyklos, ir pranešimų kambario, ir posėdžių salės vaidmenį. Viduje kažkas kaip tik posėdžiavo. Pro uždarytas duris aiškiai girdėjosi lėtas, sarkastiškas balsas:

– …kitaip sakant gedimo lokalizuoti nebandėte? Nežinote, ar tai siųstuvas, ar imtuvas, ar laidai nutrūkę? Pataisykite mane, jeigu klystu, bet man regis nereikia turėti penkių raukšlių ant katos bei akinių ant nosies, kad susiprasti patikrinti, kas sugedo?

– O kaip aš patikrinsiu?! – žviegė atgal isteriškai-piktas filialo vyrmechaniko balsas. – mirusiųjų apkalbėti nedera, bet tamstai leidus, mano pirmtakas buvo eretikas ir visiškas idiotas! Aš nieko nesakau, kad neturime vizoriaus! Čia jums ne Ložės būstinė. Bet kaip galima gyventi be pačio primityviausio audoriaus, tai niekaip nesuprantu! Ir taip dešimt ciklų iš eilės!

– Tokiu atvėju, leiskite pasidomėti, kaip mes palaikėm ryšį iki šiol? Ugnies ir dūmų signalais? – toliau kamantinėjo sarkastiškasis balsas. – Nors ne, nesakykite, aš jau žinau – susirinkę visu balsu dainuodavome sutartinines.

– Tamstos juokai beprasmiai, ir, drįstu teigti, visiškai ne vietoje! – pasipiktino mechanikas. – Jei norite žinoti, iki šiol mes buvome priversti tenkintis inžinerine erezija – toliagrafu. Tfu, net pavadinimas bjaurus!

– Na ir kas jums trukdo nustatyti gedimo priežastį?

– Kaip tai kas?! – naujai sužvigo vyrmechas. – Tas prakeiktas daiktas neturi nei descriptio, nei instructio, nėra net paprasčiausių valdymo ir priežiūros rotų!

Hiramas gūžtelėjo pečiais, nepasibeldęs atidarė duris ir įėjo vidun. Tomis neatsiliko.

Beveik visą antrąjį aukštą užimančią patalpą bandė apšviesti dvi anglinės lempos, kabančios virš didžiausio stalo viduryje salės, ir blausiai žioruojantis židinys pasienyje. Panirę į tabako dūmų rūką, prie stalo stovėjo direktorius ir du vyresnieji: vyrmechanikas ir darbų vykdytojas. Įskaitant ką tik atvykusius, pilnam vadovybės kvorumui trūko vyrapskaitininko, chirurgo-kapeliono ir vyrknygininko. Taip, paskaičiuojam – Senis kasyklose, Dziedulis greičiausiai tyliai nusigėrinėja savo kabinete, o Nilsas... Na, su šituo neaišku. Vos prieš pora mėnesių atvykęs kolega vis dar buvo mįslė.

– Sukurtas mažiau kaip prieš dvidešimt ciklų ir vis dar tobulinamas! – nekreipdamas dėmesio į atvykėlius toliau isterikavo filialo technų viršininkas, – Aš nesuprantu, kaip išvis galima pasitikėti tokiu… atsiprašant… daiktu!

– Gana! – griežtai, bet negarsiai pertraukė Vilemas Nijenhuizas, naujasis filialo direktorius. Pasilenkė virš stalo ir tuo pačiu šaltu, tyliu balsu pareiškė, – manęs nedomina technų ir inžinierių tarpusavio pešiojimaisi. Manęs taip pat nedomina, kokiais būdais pasieksite rezultatą. Mane domina ryšys su fortu ir su likusiu pasauliu. Paskirkite labiausiai į technoreziją linkusį pavaldinį, jeigu pačiam religija neleidžia. Kurkite ugnį ir signalizuokite dūmais. Surinkite chorą iš samdinių žmonų. Ne mano reikalas. Tačiau noriu, kad būtų visiškai aišku, – čia diriko balsas nukrito vos ne iki šnabždesio. – Jeigu po trijų valandų nežinosiu, kodėl neturime ryšio, tai po keturių valandų filialo vyresniuoju mechaniku taps pats eretiškiausias inžinierius, kokį rasiu. Aišku?

Išraudęs vyrmechas nugurkė seiles, maktelėjo galva ir nėrė link durų taip staigiai, kad užkliuvo už Tomio, tačiau net ne stabtelėjo atsiprašyti.

Tomis akimis nulydėjo sprunkantį lauk vyrmeką, ir susidūrė žvilgsniais su iki šiol nepastebėtu susirinkimo dalyviu. Dar vienas atvykėlis – direktoriaus Nijenhuizo asmeninis liokajus Matijas – stovėjo petimi atsirėmęs į medinę koloną, per alkūnės linkį persimetęs prašmatnų dvivamzdį. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo ir neįsimintino veido liokajus laikė ginklą tarsi… tarsi ką nors, ką liokajai turėtų laikyti labai natūraliai. Liokajus – ginklanešys – asmens sargybinis viename? Nieko sau komplektėlis.

Prie stalo jau sėdėjo anksčiau atvykęs darbų vykdytojas ir papsėjo pypkutę, Hiramas dar tik sėdosi. Tomis paskubėjo užimti savo vietą. Direktorius luktelėjo, kol visi įsitaisys, ir kreipėsi į Tomį:

– Man jau teko susitikti su apsaugos vadu Syversu bei darbų vykdytoju Duzeriu. Spėju, kad tamsta esate vyresnysis gurguolininkas Gorpas?

– Vyresnysis gurguolininkas, vyresnysis sandėlininkas, arsenalo prižiūrėtojas ir vyresnysis viskam, ko kiti nepageidauja daryti, – patvirtino Tomis, pats smalsiai nužiūrinėdamas diriką. Turbūt virš trisdešimties, aukštas, juodaplaukis, aštrių bruožų. Gryniausios prabos aristokratas, Filius Dominus, nei pridėti, nei atimti.

– Malonu, – atsiliepė net nešyptelėjęs Nijenhuizas, – tamstos departamento reikalus aptarsime vėliau. Dabar prie bendrų reikalų – kas paskelbė pavojų?

Apsauginis pasitempė ir kranktelėjo:

– Aš, tamsta direktoriau!

– Kokiu pagrindu?

– Bendrovės Statutas, straipsnis šešiolika keturi du, paragrafas „bė“!

– „Sutartinis potencialaus pavojaus signalas iš draugiškų pajėgų“? – pasitikslino direktorius.

Tomis vos nesuprunkštė, pamatęs Syverso veido išraišką. Apsauginio veide sumišo nuostaba, pasipiktinimas ir, o taip! Pasigėrėjimas! Kaip ten sakoma – atitiko kirvis kotą? Ne, kažkaip kitaip. Dalgis turbūt. Žodžiu, senas krabas rado savęs vertą Statuto žinovą.

– Tikrai taip! – greitai atitoko Syversas.

– Kokie dar sutartiniai signalai? – suniurzgė darbų vykdytojas. – Ryšio su perėja juk nėra nuo pat ryto?

– Pagal galiojantį sutarimą, pagrindinio kalibro šūvis be išankstinio perspėjimo turi būti traktuojamas, kaip potencialaus pavojaus signalas! Treniruočių, bandymų ar dar kokių nors manevrų nebuvo numatyta, tad greičiausiai raudonsnukiai Papartynų aborigenai vėl jėgas bando.  – atrėžė pasipiktinęs apsauginis. – Mano pareiga – rūpintis filialo saugumu!

– O mano pareiga rūpintis, kad neliktume sėdėti plikom šiknom ant sniego! – nenusileido darbų vykdytojas. Abu nemėgo vienas kito, ir nepraleisdavo progos pasipešioti. – Man visi darbai stovi, kol samdiniai kareivėlius vaizduoja. Jiems tai kas – samdinys miega, pinigas kapsi. O man reikia planus vykdyti, reikia variklių skyrių pastatyti, reikia aukšto spaudimo liniją į rūšiavimo stotį nutiesti! Ir, kad nesijausčiau perdaug atsipalaidavęs, viską pabaigti, kol Tamsa neatėjo!

Kilstelėta direktoriaus pypkė sustabdė jau išsižiojusį atsikirsti apsauginį.
– Kiek laiko užtruktų žygūnui subėgioti iki forto ir atgal?

– Dvi-tris dienas, – niūriai atsakė Syversas, vis dar svilindamas žvilgsniu įnirtingai pypkę pešantį Duzerį.

– Taip ilgai? – Nijenhuizas lengvai kilstelėjo antakį. – Jei teisingai suprantu, iki perėjos vos keliolika kilometrų?

– Tiesia linija – taip, – nusprendė galų gale įsikišti Tomis, kuriam pabodo vien sėdėti ir klausyti. – Tačiau kelias labai prastas ir vingiuotas. Iki forto pastatymo, praktiškai niekas per perėją nevaikščiojo, o ir dabar tik aprūpinimo gurguolė kas ketvirtį užsiropščia iki forto ir grįžta atgal.

– Štai, prašom! Ir ką, įsakysite dvi paras laikyti samdinius be darbo?! Nė kiek neabejoju, kad forto komendantas taip pat žino apie nutrūkusį ryšį, ir nelaikys mūsų nežinioje. Žygūnui iš forto užtruks tik kelias valandas pasiekti kasyklas, o iš tenai semaforuos iškart, kai sutems! – pergalingai žvelgdamas į apsauginį, užbaigė Duzeris.

– Jeigu neužslinks rūkas, jeigu fortas neapgultas, jeigu banditai neužpuolė kasyklų, – nepasidavė amžinas pesimistas Syversas.

– Užteks, ponai! – dirikas vėl nedavė įsisiautėti aistroms. – Akivaizdu, kad turime daugiau klausimų, nei atsakymų. Kas beužpuolė fortą…

– Jei išvis užpuolė, – nesusilaikė Duzeris, bet čia pat nutilo, pagavęs Nijenhuizo žvilgsnį. Tomis mintyse paplojo dirikui. Ne kiekvienam duota vien tik žvilgsniu prikalti prie kėdės storaskūrį darbų vykdytoją.

– Jiems reikės bent kelių valandų pasiekti mus, – sklandžiai tesė direktorius. – Samdiniai gali kol kas grįžti prie darbų. Signalizuokite padidinto budrumo parengtį kasykloms, kai tik galėsite. Kad patys nebūtume užklupti iš netyčių, išstatysime piketą. Tamsta Syversai, kokiomis pajėgomis disponuojate?

– Praktiškai jokiomis, – niūriai atsiliepė šis. – Mažiau, nei minimalus kontingentas filialo apsaugai, du apsauginiai išvykę su vyrapskaitininku į kasyklas, visa antra pamaina išvyko vakar su gurguole į dvidešimt antrąjį.

Filialo produkciją – akmens anglį ir medieną – į gretimą dvidešimt antrąjį filialą reguliariai išgabendavo buivolais kinkytų vežimų vilkstinė, mat traukiniams vietovė buvo pernelyg raižyta. Grįždama gurguolė atgabendavo įrankių, maisto produktų, vaistų, alkoholio, laikraščių ir kitų taip laukiamų civilizacijos smulkmenų.

– Ką tada siūlote? Sėdėti užsidarius ir laukti – ne išeitis.

Tyla ir nudelbtos akys.

– Gerbiamieji. Noriu, kad būtų visiškai aišku. 23-iajam filialui Bendrovės vadovybė nusprendė skirti papildomą dėmesį. Kitaip sakant, nelieka laiko tarpusavio peštynėms, tingėjimui ir nenorėjimui. Aš esu pilnai įgaliotas imtis visų reikiamų priemonių, kad iškelti tikslai būtų pasiekti, ir nedvejodamas keisiu silpnas grandis tvirtesnėmis. Todėl klausiu dar kartą, kokie bus pasiūlymai?

Tomis neištvėrė:

– Gal būtų galima sužinoti specialaus dėmesio priežastį?

– Tamsta mokate saugoti paslaptis?

– Tikrai taip!

– Aš irgi. Informacija bus pateikta, kai jos prireiks.

Tomis atsilošė kėdėje, jausdamas, kaip karštis kyla skruostais ir ausimis. Viskas aišku, švelnybių nebus. Žaisim, kaip dideli berniukai.

Syversas vėl atsikrenkštė, ir neužtikrintu balsu pareiškė:

– Jeigu Duzeris sutiktų paskolinti porą trejetą brakonierių iš samdinių kontingento… Bet ne, negalima…

Duzeris išsižiojo, bet susilaikė nieko neatkirtęs. Anokia čia paslaptis – jeigu samdinys sutikdavo dirbti tokiame velnio užkampyje, kaip Priepelkių dvidešimt trečiasis, tai buvo aiškiau nei aišku, kad minėtasis samdinys yra arba visiškas nevykėlis, nesugebėjęs išsilaikyti geresnėje vietoje, arba turėjo preižasčių prapulti iš teisėsaugos akiračio. Tarp pastarųjų pasitaikydavo ir tokių, kurie niekaip negalėjo rasti bendros kalbos su vietiniu eiguliu, žinojo kaip elgtis miške, ir įtartinai gerai apsieidavo su ilgavamzdžiais šaunamaisiais ginklais.

Direktorius pypkės mostu paragino apsauginį tęsti.

– Statutas draudžia samdiniams atlikti kvalifikuotą apsaugos darbą, išskyrus atvėjus, kai paskelbta nepaprastoji padėtis arba egzistuoja atviras karo stovis.

Įsivyravo nejauki tyla. Girdėjosi tik sulig kiekvienu patraukimu pypkėse gruzdančios žarijos, zyzė lempos ir laiks nuo laiko trakšteldavo židinyje smilkstančios anglys.

Užsitęsusią pauzę pagaliau nutraukė naujasis direktorius:

– Tokiu atveju, išsiųsime grupę patikrinti toliagrafo laido būklę. Gerai apginkluotą grupę. Tamsta Syversai, skirsite vieną apsauginį. Paimsime vieną techną. Tamstos Duzeri ir Gorpai, jūs skirsite po du žmones kiekvienas.

– Atsiprašau, – pertraukė Tomis, netikėtai pasijutęs lyg namų darbų neatlikęs mokinys prieš rūstų mokytoją, – niekaip negaliu skirti dviejų. Šiuo metu turiu tik keturis pavaldinius. Visi kiti kasyklose, lentpjūvėje arba išvykę su vilkstine.

– Ach taip. Gerai, tamsta skirsite vieną, o tamsta Duzeri – tris. Pagrindinė užduotis – patikrinti laido būklę. Papildoma užduotis – jei bus galimybė, grįžtant parlydėti vyrapskaitininką iš kasyklų. Be abejo, kiekvieno sąmoningo Bendrovė darbuotojo pareiga – perspėti bendradarbius ir vadovybę, pastebėjus potencialią grėsmę filialo turtui ar personalui, tad piketo nereikės.

– O kas vadovaus? Jeigu paleisim samdinius vienus, tai grįš tik po savaitės, ir tai tik dėl to, kad arielka ant medžių neauga? – pasidomėjo darbų vykdytojas, nudelbdamas tamsiu žvligsniu Tomį. Šis pasimuistė. Vadovavimas tokiai atsiprašant „ekspedicijai“ dažniausiai traktuojamas kaip bausmė ar statuso praradimas, bet ištrūkti iš rutinos porai dienų… Ir dar su medžioklės galimybėmis… Deja, ką tik apeliavus į personalo trūkumą pasisiūlyti pačiam butų mažų mažiausiai netaktiška. Kvaila, galima sakyti.

Nijenhuizo atsakymo niekas neišgirdo - jį pertraukė atsilapoję durys. Perdėtu maršo žingsniu vidun įžygiavo vyresnysis knygininkas Nilsas Stoerboras. Pasisuko ant kulno, atidavė pagarbą kaire ranka ir žiojosi kažką sakyti, bet pagavo diriko žvilgsnį ir užsičiaupė. Nepraleisdamas progos garsiai kaukštelėti dantimis, tarsi spragtukas.

Tomis visu vidumi pajuto, kaip galimybė pasivaikščioti tirpsta tartum sniego gniūžtė žaizdre.