„... Šiandien bandysiu pasikeisti.
Tikrai nuo šiandienos pradedu sportuoti.
Ryte pabudusi pasirąžau ir atsirėmusi galvą neriu į naują dieną. Kūnas virpa nuo kažkokių sentimentų vakarykščiai meilei. Būtinai reikia ją išbraukti. Užkoduoti tą paleistuvę, alkoholikę. Ji visko padaugina ir dar net nesidalina su kitais. Mindo mano smegenis. Šiukštu – negalima panirti į sapnus ir atsiminimus. Vidinis mano „Aš“ šokčioja pakėlęs ranką ir siekia, kad paklausčiau jo atsakymo. Žinau aš jo visus atsakymus:
a) Jis nevertas Tavo meilės;
b) Jis nevertas Tavo minčių;
c) Jis nevertas Tavo ilgesio;
d) Jis nevertas Tavo kančių ir t. t.
Taip galima vardinti be galo. Egoizmas visada sumenkina kitus ir pasišiaušęs kaip ežys nedrįsta pasakyti pats sau, kad tai ir jis – mielasis mano „Aš“ – kaltas taip pat kaip ir kiti.
Sapne su kažkokiu blyškiu šešėliu šokau. Nepamenu veido. Jis kažkoks išplaukęs. Bandau stebėdama grindis atsakyti, kas tai buvo. Nedrįstu pakelti į dienos šviesą akis, nes sako, kad pažvelgus į langą – miršta sapnai. Jie tiesiog sutrūkinėja nuo ryškios šviesos ar kito? Nežinau. Tiesiog intuityviai laikausi kažkokių automatinių primetimų, nuostatų.
Pakilusi iš patalo apžvelgiu kambarį. Jame dominuoja knygos ir dar kartą knygos. Jos klykia prigrūstoje sekcijoje, lentynose, sukrautos kampuose. Mama išmokino mylėti knygas. Tik štai neįrašė recepto, kaip mylėti save. Tas tiksintis laikrodis virš sujauktos lovos vis primena tą mano būties laikinumą. Taip norisi supilti dalį savęs ir užkonservuoti ateičiai. Nesu pamėklė ir veidrodis neklykia. Nužvelgiu kas rytą save ir jaučiu, kad šiuo metu teka mano geriausias laikas. Raudoni plaukai, raudoni akinių rėmeliai pridengia paakių šešėlius. Lyg ir miegu pakankamai – 9 valandas. Skruostai paraudę. Vasaros rytas šiltas. Šilumos myluojamas kūnas įkaista. Vien nuo minties apie... Papurtau galvą. Plaukai lengvai krenta ant pečių.
Kambaryje lengvai pastumiu medinį stalelį apkrautą knygomis. Mankštos pradžia. Pirmoji mankštos diena.
Lengvai darau atsilenkimus. Skaičiuoju. Tavo šešėlis tarsi pakibęs alsuoja ant mano kūno.
Praskečiu kojas ir lengvai suglaudžiu. Vėl šmėsteli Tavo šešėlis tarp mano kojų. Visa suvirpu. Tvardausi. Skaičiuoju iki 50.
Jaučiu kūnas jau įsitempęs ir atsigulu ant pilvo. Keliu vieną koją aukštyn – žemyn. Pajuntu kaip alsavimas atsitrenkia į Tave. Skaičiuoju iki 50. Pakeičiu kitą koją. Aukštyn – žemyn. Skaičiuoju iki 50.
Atsigulu ant nugaros ir keliu užpakalį į viršų. Sulaikau įtempus raumenis ir nuleidžiu žemyn. Aukštyn – žemyn. Skaičiuoju iki 10. Tu kažkur giliai manyje. Plūsteli kraujas į veidą.
Guliu ant nugaros ir vieną koją permetu per kitą, po to kitą koją permetu. Skaičiuoju iki 10. Kažko trūksta. Ir vėl mintys prisišaukia Tave. Užuodžiu Tavo cigarečių kvapą.
Pakylu nuo žemės. Išžergiu kojas. Lenkiu liemenį į dešinę – į kairę. Skaičiuoju iki 50. Lenkiuosi į priekį – atgal. Skaičiuoju iki 50. Sukuosi į dešinę – į kairę. Skaičiuoju iki 50. Kūnas virpa. Kiekviena pora pripildyta Tavo glamonių atsiminimų.
Stoviu. Keliu vieną koją – aukštyn – žemyn. Skaičiuoju iki 50. Kitą koją... Skaičiuoju iki 50.
Stoviu, laikau rankose po 1, 5 kg. svermenį ir tūpiuosi. Skaičiuoju iki 20. Grįžtu į pradinę stovimą padėtį. Atlieku 15 pratimų.
Skubiai padarau 50 pritūpimų. Jaučiu, kad Tu atsitrenki į mano sielą ir ji vėl visa suvirpa. Protui įsakau skaičiuoti ir sportuoti. Mankšta tai, o ne prisiminimų pageidavimų koncertas. Prakaitas varva ir jaučiuosi atgimusi.
Dar po 30 kartų pakeliu ir paskėtoju rankas. Jaučiu, kaip krentu į užsimiršimą. Kažkaip viskas blanksta, blanksta.
Pramerkiu akis. Aš ligoninėje. Balta palata. Guliu viena. Ant klebančios spintelės pamerktos raudonos rožės. Jaučiu jų kvapą, kuris persmelkia dezinfekcijos smarvę. Pykina. Keista. Kur aš? Kodėl aš čia? Laukiu ramiai. Kvėpuoju. Bandau medituoti ir nuraminti pykinimą. Kas tai? Užmerkusi akis panyru į sapną, miglą, nebūtį... “
2014 m. sausio 10 d.
Vilnius