Princesė feministė arba kaip tampama žydrais...

Titas jus beveik pusvalandį sedėjo kaimo aludėje. Jis žinojo, kad tėvo laukti reikės dar tiek pat, tačiau prieš susitikimus su tėvu jam visada reikėdavo laiko tam pasiruošti. Dabar jis nervingai tarp pirštų sukiojo medžioklinį peilį. Mintys buvo susimaišiusios. Titas tėvą mylėjo, tačiau tuo pačiu ir nekentė. Senis Albertas jam nuolat prikišinėjo, kad Titas dar nesusirado žmonos.
- Bl**!! – Titas nusikeikė. – Kam man ta žmona?
Keli aludėje sedėję girtuokliai atsisuko ir nusijuokė.

**

Tito tėvas buvo tikslus kaip laikrodis. Jis pasirodė lygiai sutartu laiku. Abu vyrai paspaudė rankas ir apsikabino.
- Tai kaip gyvuoji, vaiki? – paklausė senis Albertas.
- Neblogai, tėti. O tu?
- Nereikia tų banalybių. Vis dar vienišas? Moteriškės nenusičiumpi?
- Ne... O kam man ji? Juk matai kokios moterys dabar – storos, baisios, valgyt negamina ir neduoda dažniau nei kartą į mėnesį.
- Nežinai ką kalbi, sūnau. Va tavo mama tai buvo moteris... Sladžiausioji pupytė visam kaime. Auksinės rankelės ir virtuvėje ir lovoje. O jau kai lupytemis pasidarbuodavo... Užteks!! Einam į lauką aš tau kai ką parodysiu.
Titas labai nenoromis išsekė paskui tėvą.
- Man rasti tavo motiną nebuvo labai lengva, - pasakė tėvas sūnui.
Senasis Albertas iš mažyčio maišelio išbėrė kūvą kažkokių akmenukų ir ėmė iš jų ant žemės dėlioti kažkokį simbolį. Po kiek laiko paaiškėjo, kad nelabai švankų simbolį. Baigęs tėvas atsistojo ir sumojavo rankomis, tardamas kažkokius žodžius. Virš simbolio atsiverė vartai į kitą išmatavimą.
- kitoje šių vartų pusėje aš radau tavo motiną, - pasakė Senasis Albertas Titui. – Keliauk.
- Nenoriu.
- Keliauk! – Albertas stvėrė Titą už pakarpos ir švystelėjo į kitą išmatavimą.
Paskui susirinko akmenukus ir grįžo į aludę toliau siautėti.

**

Titas atsibudo nuo šlapio, arkliško bučinio.
- Kas per velniava? – paklausė jis bandydamas atsikelti.
- Tavo tėvelis tau liepė susirasti žmonelę, - atsakė jam arklys.
- Tu moki kalbėti?
- Tu irgi.
- Kas čia per nesąmonė?
- Kitas išmatavimas. Aš Terlius. Jojam.
- Terlius? Kas per vardas arkliui?
- Vardas kaip vardas. Jojam.
Titas sunkiai atsistojo ir šiaip ne taip užsiropštė ant Terliaus. Kiek nepatenkintas dėl tokio krovinio Terlius pajudėjo į priekį. 

**

Po 10 valandų kratymosi balne, Titas tolumoje pastebėjo neryškų pilies kontūrą.
- Kas ten?
- O kaip tau atrodo? Aišku, kad pilis, - piktai atšovė Terlius. – Ir ačiū Dievui. Baigi savo užpakaliu man nugaroj skylę pratrinti.
- Tavo nugara minkštumu irgi nepasižymi.
- Pažiūrėčiau ką darytum, jei tokį pat atstumą tau būtų reikėję nueiti savo kojomis.
Pilis pamažu artėjo. Tada Titas pastebėjo lentą su užrašu: „Atsargiai!! PF!! Saugokitės!! “
- Ką tai reiškia?
- Kad toje pilyje yra PF.
- Kas tas PF?
- Nesvarbu. Bet kokiu atveju tai pavojinga tau, o ne man.
Už kelių šimtų metrų sekė kita lenta su užrašu: „Ten PF! Saugokitės! Bėkit kol galit! “. Titas nekreipė į tai dėmesio.
Galiausiai jie pasiekė pilį. Pilis buvo kažkokia keista – nebuvo nei sargybos, vartai – plačiai atlapoti. Titas paliko Terlių prie vartų ir įėjo į vidų. Pilis buvo tarsi išmirusi. Neskbėdmas Titas pakilo laiptais į viršų. Vieno kambario durys buvo šiek tiek praviros. Titas užėjo į kambarį. Taskambarys buvo virtuvė. Joje prie kriauklės stovėjo mergina ir kirviu bandė nugalabyti kažkokį gyvį.
- Laba diena, - pasisveikino Titas.
Mergina atsisuko. Ji buvo nepaprastai graži. Ilgi juodi plaukai buvo surišti į kasą, mergina vilkėjo kažką panašaus į džinsus ir marškinėlius su išblukusiu užrašu „VVK“
- Ką tu čia veiki? – nustebusi paklausė ji.
- Ieškau sau žmonos. Ir atrodo jau radau.
- Nori, kad būčiau tavo žmona?
- Labai.
- Pasvajok. Tu pirmas vyras šioje pilyje per paskutinius trejus metus. Gali išeiti nepilnavertis. Tarkim, palikęs čia kokią nors galūnę.
- Tu princesė?
- Princesė. Princesė feministė – PF. Juk buvo aiškiai parašyta. O „VVK“ reiškia: „Visi Vyrai Kiaulės“! – princesė grėsminai priartėjo prie Tito. – Dink iš mano pilies, parše!
- Bet aš tik norėjau...
- Žinau ko jūs visi norit! Pasibarškinti! Žinai, ką aš tau pasakysiu? Mano šluotkotis, ir tas, už jus, vyrus, geresnis! Jis bent jau visada kietas.
Princesė dar labiau priartėjo prie Tito mosuodama kirviu, kurį laikė rankoje.
- Dink iš mano pilies, kol neiškastravau! – sušuko ji.
Išsigandęs Titas pasileido bėgti. Princesė patenkinta stovėjo laiptų viršuje ir šypsojosi. Tada ji nuėjo į biblioteką, kur ant lentynų stovėjo per šimtą stiklainių su tam tikromis tokių pačių vaikinų kūno dalimis.
- Šis buvo protingesnis ir pabėgo, - pasakė ji pati sau ir nusijuokė.

**

Terlius kreivai pažiūrėjo į išbąlusį Titą.
- Ir kaip?
- Blogai.
- Labai baisi?
- Ne. Feministė. Vos neiškastravo.
- Ką padarysi. Jojam.
Titas užšoko ant Terliaus ir nujojo.
- Bus dar tų princesių, - bandė jį guosti arklys.
Tačiau Tito širdyje buvo tik JI. Jam reikėjo jos arba nieko. Jos, arba jokios kitos moters.

**

Leidosi saulė. Titas sustabdė Terlių. Nulipęs nuo arklio priėjo prie stataus uolos skardžio.
- Jos aš neturėsiu, - pasakė garsiai. – Užtat šiame išmatavime turėtų būti dar daug PRINCŲ...