Pašalintas

Iš tolimo kabineto galo sklido tvirtas jo balsas:
- Nieko nebus, - mano mažas ausis užliejo duslus garsas. - Teks pašalinti.
Likusi mažytė viltis manyje dar klausė, nors atsakymą jau žinojau šį rytą, prieš įeidama į tą kabinetą:
- Nebėra jokių gyvybės ženklų...?
-... neverta, - kiek padvejojęs jis atrėžė. Matyt, dar norėjo man palikti šiek tiek vietos apsispręsti pačiai, nes tai mano kūnas.
Kaip galėjo taip nutikti, kur ieškoti kaltų, kad buvau dabar priversta atsisakyti dalelės savęs. Nieko nebegalėjau pakeisti, nebebuvo kelio atgal, tą akimirką visos durys buvo užvertos, o langai tvirtai uždaryti. Pasakiau: „Taip. „
Kiek užtrukęs gydytojas pasiruošė procedūrai.
- Aš bijau, - iškart prisipažinau. - Kartą esu taip dariusi ir anksčiau. Labai nemalonūs įspūdžiai pasiliko nuo to laiko, - pasirinkusi gailų šuniuko žvilgsnį mestelėjau jį gydytojo pusėn vildamasi, kad jis taps man išskirtinai švelnesnis, bet šis tik nusikvatojo.
- Tokie dalykai niekam nėra malonūs, - linksmesniu tonu ironizavo, ir galėjau tik įsivaizduoti, kad balta medicininė burnos kaukė slepia šypseną.
Nuo horizontaliai nuleistos kėdės pro stoglangį aiškiai mačiau plaukiojančius lengvus debesis giedrame danguje ir grakščiai sklandančias žuvėdras. „Kaip joms gerai, - pamaniau sau. - Jos ne žmonės, neprisidirba taip ir nieko joms šalinti vėliau nereikia... „ Kai staiga gydytojas prisiartino su neaiškiu masyviu metaliniu įrankiu rankoje. Tą akimirką dar nepagalvojau, kad jis atsidurs mano viduje.
-Nesibaiminkite, - pamačiusi stipriai suspaustus mano kumščius gydytoja padėjėja ėmė moteriškai raminti. - Viskas bus gerai. Neskaudės, tik girdėsite traškėjimą.
Bet tada neatrodė taip baisiai, negirdėjau jos žodžių, nes kiekvieną dieną dalis čia atėjusių kažką  svarbaus palieka.
Gydytojas užgulė mane. Šiam net prireikė daug fizinių jėgų, nes matyt, jis tvirtai laikėsi manęs, neskubėjo atsiskirti.
- Padalinsiu pusiau, - pakėlęs kruviną įrankį kreipėsi į padėjėją. - Paduok didesnį.
Bet net pakeitus įnagį, jis lengvai nepasidavė, matyt, dar norėjo gyventi. Įsikibęs stipriai į mane lyg bandė kovoti su dezinfekuotu medicininiu ginklu ir laikančiu jį rankos jau nebeatitaisomu užmoju - pašalinti. Buvo sekundžių, kai atrodė, kad net suplyšiu pusiau, nes grėsmingas traškėjimas, sklindantis iš draskomų mano kūno audinių, nedingo net instinktyviai užsikimšus ausis. Jėzau, kaip kvaila slėpti ausis nuo garso, kuris kyla ne išorėje, o iš vidaus.
Plaukuotos gydytojo rankos švelniai kuteno, kai šis viena po kitos traukė lauk mano dalis. Akies kampeliu dar suspėjau jį pastebėti, skaisčiu krauju paplūdusį ir teškiamą lauk. Pasirodo, jis buvo didesnis nei aš maniau. Baigęs purviną darbą gydytojas paliepė:
- Laikykite tamponėlį pusę valandos.
Aš tik sukošiau per sukąstus dantis:
- Gerai.
Kaip visada tikėjausi, kad bus kitaip. Nespėjusi dar susivokti ar atsivėrusi skylė fiziniame kūne, praves skylę ir dvasiniame.
Kaip ir daugelis anksčiau čia buvusių su palengvėjimu užvėriau kabineto duris, palikusi jame dantį.