Paliestoji. 7 skyrius

Įkaitusi

Neramiai dairydamasi į pro šalį zujančius praeivius, Luka kramtė apatinę lūpą ir svarstė, ar iš tiesų atsibelsti visu pusvalandžiu anksčiau prie kino teatro buvo tokia gera mintis. Kol sukosi namuose ruošdamasi, kažkodėl atrodė, jog turėtų išlėkti kuo greičiau. Taip ir padarė. Dabar įsitikino, jog sutartas laikas ne veltui vadinamas „sutartu“ – kad kažkuriam iš dviejų nereikėtų va taip stovėti ir stebėtis, kodėl kitas visiškai neskuba atvykti anksčiau.
Džinsus ir marškinėlius iškeitusi į vasarinę suknelę, Luka jautėsi labiau pažeidžiama. Beveik visi jos rūbai buvo truputį perdirbti – kad būtų pro kur iškišti uodegą. Tuo tarpu suknelės turėjo universalią problemą – neatsargus judesys nelemta atauga galėjo kilstelėti rūbo kraštą aukščiau nei norėtųsi. Kuomet pašaliniai nemato uodegos, savaime užsiverčiantys sijonai atrodo itin keistai.
Tai reiškia - jokių nevalingų vizginimų.

Suklususi kilstelėjo smakrą aukščiau ir apsidairė, ieškodama nerimo šaltinio. Daugeliu atveju tai būdavo kvapas ir Luka jau seniai buvo išmokusi atpažinti akimirką – apimta nepaaiškinamo nerimo, ji pirmiausiai uosdavo orą.

Ji nesunkiai išskyrė itin silpną Dominyko kvapą – būtent jo labiausiai ir tikėjosi sulaukti paskutines dvidešimt minučių. Įdėmiai nužvelgė gatvę prieš vėją. Praeivių pamažu daugėjo, krutėjo pavieniai automobiliai, tačiau Domo ji neišvydo, kad ir kaip stengėsi. Luka žinojo, kad jis privalo kažkur ten būti. Kvapas gal ir silpnas, tačiau jis buvo.

Tačiau iš kur nerimas?
Ji pamėgino užuosti aiškiau, žengdama palei kino teatro sieną. Praeivių kūnų kvapai, gatvės dulkės ir automobilių išmetamosios dujos maišėsi į vientisą kakofoniją, būdingą kiekvienam miestui. Šiek tiek žolės ir medžių lapų kvapo. Neseniai praūžusio lietaus drėgmė, sklindanti iš po lietaus kanalizacijos grotelių. Neišvežtos šiukšlės konteineriuose ir ruošiamo maisto aromatas.
Ji žengė dar kelis žingsnius, tai uosdama, tai ieškodama akimis. Kilstelėjo telefoną ir suraukė antakius. Keturios minutės iki susitikimo.
Dirstelėjo atgal, ketindama įsitikinti, jog neapsigavo. Ne, Domo vis dar nebuvo ir kvapas vis dar sklido nuo gatvės, tačiau dabar atrodė, jog jis pamažu silpsta. Luka žinojo, ką tai reiškia. Kad ir iš kur vėjas nešė molekules, jų šaltinis pamažu tolo.

Suradusi Dominyko numerį, ji kantriai klausėsi nuobodžių signalų, vis dar stebėdama gatvę. Kai ėmė nerimauti, jog šaukimo signalas nutrūks savaime, kitame gale ūmai atsiliepė:
- Alioooo?
Traškesiai ir pritildytas gaudimas. Kažkas važiavo automobiliu ir balsas buvo visai ne Dominyko. Luka žioptelėjo sutrikusi.
- Kas... kas čia?
- Alio alioooo? - giedojo kitame ryšio gale. Pasigirdo juokas, kurį tuojau pat pertraukė žemas balsas, raginantis liautis kvailioti ir išjungti telefoną. Daug necenzūrinių žodžių, prunkštimas ir kikenimas.
Luka tylėjo, stengdamasi suvokti, kas ką tik nutiko. Kitas balsas irgi nepriklausė Dominykui. Telefonai šiek tiek iškraipo balsus, bet juk ne tiek?..
Ryšys nutrūko taip pat netikėtai.
Ji sekundę – kitą luktelėjo, tada vėl pakartojo skambutį. Šį kartą niekas neatsiliepė ir signalą galop nutraukė pats ryšio operatorius.

Dominyko telefonas pakliuvo į svetimas rankas? Luka vėl trūktelėjo nosimi orą, tikrindama tiek kvapą, tiek atstumą. Šį kartą vos užuodė jį. Molekulės buvo pasklidusios pernelyg plačiai.
Merginai staiga dingtelėjo, kad į svetimas rankas galėjo pakliūti ne tik telefonas. Ji tegalėjo prisiminti tris žmones, kurie galėjo iškrėsti Domui kažką blogo. Visų trijų kvapus ji žinojo mintinai.

Ir visi jie egzistavo oro sraute, sklindantys iš tos pačios pusės. Dabar Luka suprato, iš kur tas judėti verčiantis nerimo jausmas – tai buvo ne vieno, o keturių kvapų kombinacija. Kažkur ten, priekyje, susitiko keturi žmonės ir tas susitikimas negalėjo baigtis geruoju. Pasąmonė stengėsi tai pakuždėti jau beveik dešimt minučių.

Luka net nepajuto, kaip ėmė sparčiai žingsniuoti į priekį, beveik neregėdama kelio ir praeivių. Keturi kvapai jau buvo pakankamai blogas ženklas, tačiau galėjo egzistuoti dar viena kombinacija, blogesnė už šią.
Pasiekusi skersgatvį, mergina jau ketino kirsti jį, kai kelią užkirto sunkvežimis, besistengiantis įsukti į pagrindinį kelią. Mašinos išstumtas oro gūsis raudonplaukę įšaldė vietoje ir privertė nukreipti žvilgsnį į šalutinę gatvelę. Nerimo jausmą pakeitė pavojaus nuojauta – įkaitusios gatvės tvaike ji pajuto šviežią kraują, o Domo ir trijulės kvapų kombinacija ūmai sustiprėjo kelis kartus.
Ir šioje siauroje gatvėje nebuvo natūralaus vėjo. Visą oro srautą generavo pravažiuojantys automobiliai. Žmonių joje nesimatė visai.

Vienas kvapo šaltinis tolo pagrindine gatve, kitas egzistavo kažkur čia pat ir jame buvo kraujo.
Luka apsisprendė akimirksniu. Ji pasuko į gatvelę, stengdamasi susigaudyti, kas ir kaip. Sunkvežimio sukeltas gūsis netrukus nurimo, sunaikindamas bet kokį krypties pojūtį. Atrodė, kad visas gatvės oras krauju persisunkęs vienodai, kur bepasisuktum. Luka skubiai traukė į priekį, dairydamasi kokio nors ženklo. Gatvę supo baltai dažyti dviaukščiai pastatai mažyčiais langais. Šiek tiek toliau kairėje prasidėjo betono blokų tvora, besitęsianti iki pat galo. Dešinėje stūksojo daugiau panašių pastatų. Visa ši gatvė priminė vieną ilgą galinį kiemą – joje net nebuvo apšvietimo stulpų. Tik ant betoninės tvoros buvo sumontuota pora žibintų.
Luka palietė sieną, sulėtindama žingsnį. Širdis stipriai daužėsi ir ūžė ausyse. Šalia kraujo kvapo atsirado dar vienas – baimės kvapas. Tačiau šis apsireiškė tik dabar, tarsi iki šiol būtų saugiai tūnojęs užkampyje. Jis nesklido kartu su kitais pravažiuojant automobiliams. Ne, šis kvapas buvo kitoks. Jis kaupėsi vienoje vietoje, it auglys gyvame organizme ir neskubėjo niekur trauktis.
Už kelių žingsnių pastebėjusi tarpą tarp dviejų pastatų, Luka pasiekė jį ir apsidairė.
Šiukšlės ir surūdiję vartai. Kraujo ir baimės pojūčiai šioje vietoje beveik pykino. Net nematydama jau žinojo, kad atras Domą kitapus konteinerio ir ėmė drebančiomis rankomis ieškoti numerio telefone. Pati nežinojo, kodėl pasirinko būtent tą, o ne kitą.

* * *

Lilija atsiliepė į skambutį su šypsena, kuri truko vos kelias sekundes. Po to sekė baimė, kurią sugeba pažinti tik motina, kai jos mylimiausiai atžalai nutinka kažkas siaubinga. Luka painiojosi žodžiuose, verkė ir vos sugebėjo suregzti sakinį, tačiau intonacija buvo aiški.
Lilija pakilo iš krėslo, skubiai pasiekė kabineto duris ir uždarė jas, pasukdama raktą. Ramindama dukterį grįžo prie stalo ir susmuko atgal į krėslą. Visiškai atsipalaidavo, pasinerdama į skausmą, sklindantį iš dukters balso. Ji buvo galinga ragana, kurios kerai raizgė Lukos kūną jau daugiau kaip dešimt metų, saugodami ją nuo piktų akių bei viską reginčių technologijų. Kai kurie iš apžavų turėjo šiek tiek kitokią paskirtį.

Po kelių akimirkų Lilija jau buvo kitoje miesto dalyje, kitame kūne ir savo atžalos akimis įvertino situaciją. Ne, jos dukters nemėgino pagrobti ar sužaloti. Luka jautė baimę, tačiau ne dėl savęs. Lilijos sąmonę užliejo kvapų gausa, kartu su instinktyviomis žiniomis, ką jie galėtų reikšti. Tą akimirką Lukos pojūčiai tapo jos pojūčiais.
Sužalotas žmogus buvo svarbus jos dukteriai. Lilija būtų mielai paklausinėjusi, kada ir kaip tai nutiko, tačiau nebuvo laiko.

Domas buvo gyvas ir iš dalies sąmoningas. Oras aplink jį atrodė persisunkęs mirties baime ir kraujo tvaiku. Lilija palietė jo ranką ir aptiko pulsą. Silpnas ir vis labiau silpnėjantis.
Prisilietimo paveiktas, jis plačiau atmerkė akis ir šiaip ne taip sufokusavo žvilgsnį. Jei būtų turėjęs pakankamai jėgų, būtų gerokai nustebęs – Luka stebėjo jį aiškiomis, sidabro spalvos akimis. Ašarų linijos šiek tiek nesiderino su rimtu, analizuojančiu žvilgsniu. Veidą palietusi ranka buvo karšta, beveik deginanti ir tada jo pulsas ėmė atgauti ritmą, keldamas nepakeliamą skausmą. Domas prarado sąmonę.

Lilija pakilo ir ėmė rinkti numerį Lukos telefone. Moteris išplėtė savo apžavų tinklą į visas puses ir leido savo sąmonei trumpam apsižvalgyti po teritoriją. Netrukus jau žinojo tikslų vietos adresą ir ėmė ramiai aiškinti situaciją moteriai kitame ryšio gale. Iš pradžių greitoji pagalba, tada... Ne, policijos dabar nepainios. Sunku būtų paaiškinti kai kurias įvykio smulkmenas. Be to, pastaruosius anksčiau ar vėliau iškvies patys medikai, nustatę sužalojimų priežastis.
Lilija dirbo metodiškai ir be emocijų, atidėjusi šias geresniems laikams.

Kai pirmieji gelbėtojai pasiekė įvykio vietą, Luka jau buvo atvirtusi savimi.

* * *

Merginos nuotaika kito vos ne kas porą minučių ir šeimos nariai atrodė rimtai sunerimę. Netgi Tomas metė visus reikalus, atvyko į ligoninę ir dabar stebėjo seserį apvaliomis akimis, vis mesdamas susirūpinusį žvilgsnį į motiną, įsitaisiusią aptrintame laukiamojo krėsle. Dviems šeimos nariams nauja merginos simpatija buvo labai netikėta naujiena, su kuria jie dar turėjo apsiprasti.
- Reikėjo jiems pasakyti viską, - graužė nagus Luka, ratu zulindama kilimą aplink žurnalais nukrautą staliuką.
- Ne, - iškvėpė Kirilas, Lukos tėvas, kuris stovėjo šalia žmonos, ramstydamas petimi sieną.
- Aš būčiau galėjusi išeiti kartu su policija ir susekti automobilį! - pareiškė Luka. - Tų trijų kvapas vis dar buvo pakankamai stiprus!
- Balsą, - sudrausmino dukterį Kirilas. - Mes ne namie.
- Tėti, dabar jie turi tik įtarimus ir daugiau nieko! - suinkštė Luka. - Aš tiksliai žinau, jog tie trys buvo toje vietoje!
- Ir jie išsiaiškins lygiai tą patį faktą, - linktelėjo Kirilas. - Savo laiku, Luka. Tu jiems ir taip davei kuo puikiausią pėdsaką.
Mergina sugniaužė kumščius, apsisukdama ant kulno ir žengdama aplink stalą. Lilija metė neramų žvilgsnį į dukters rankas, tačiau nieko nepasakė.

Visi keturi sukluso, kai koridoriuje pasirodė dvi moterys, viena kurių galėjo būti Lukos bendraamžė. Raudonplaukė išsyk užuodė ryšį tarp šių moterų ir operacinėje uždaryto Dominyko. Abi juodaplaukės, vyresnioji turėjo tokias pat pilkas, skvarbias akis ir panašią į sūnaus lūpų liniją. Jaunesnioji greičiausiai paveldėjo daugiau bruožų iš tėvo, kurio... Ak, taip. Luka prisiminė, jog Domo tėvas buvo žuvęs avarijoje.

- Julija ir Meilė? - žengė arčiau mergina. Kirilas ir Tomas vos nepliaukštelėjo delnais sau į kaktas – Luka nevalingai vizgino uodegą.
- Taip? - tyliai pratarė Meilė. Visa laimė, ji ir motina susikoncentravo į raudonplaukės veidą. - Ar... Domui viskas gerai? Mums sakė, kad buvo avarija.
- Jis operacinėje, - iškvėpė Luka, nežymiu rankos judesiu parodydama kryptį. - Jau gal pusantros valandos, jei ne ilgiau. Mūsų ten neįleidžia. Aš Luka, beje. Domo draugė...

Ištarusi savo vardą ji prisiminė kas tokia esanti ir suvaldė uodegą, kol kiti trys šeimos nariai nepradėjo signalizuoti pavojaus.
Julija ir Meilė susižvalgė. Jos abi buvo gerokai išgąsdintos neseniai užgriuvusių policijos skambučių. Tai, kad Dominyko laukė visiškai nepažįstami žmonės, tebuvo keistas faktas, su kuriuo dar reikėjo apsiprasti.
Prisiartino Lilija, itin jautri slogiai atmosferai.
- Jam viskas bus gerai, - pasakė moteris, paliesdama  Dominyko motinos ranką. - Girdėjau juos kalbant, kai Domą kėlė iš greitosios. Jo būklė jau buvo stabilizuota pakeliui. Mano duktė visą laiką praleido su jais po to, kai atrado jūsų sūnų prie kino teatro. Aš Lilija. O ten mano vyras ir sūnus. Kirilas ir Tomas.
„Visa jūsų Adamsų šeimynėlė laukiate Dominyko? “ - ketino ištarti Meilė, tačiau laiku sulaikė liežuvį. Domas buvo tikrai tyli žuvis, jei sugebėjo išlaikyti paslaptyje tokius įsimintinus žmones. Ji nužvelgė Luką įdėmiau. Neapleido pojūtis, jog kažkas raudonplaukės išvaizdoje buvo ne taip, kaip turėtų būti.
- Kodėl mums niekas anksčiau nepaskambino? - pasiteiravo Julija.
- Jį tyčia nutrenkė automobiliu, - apsiniaukė Luka, sunerdama rankas. - Iškraustė, pavogė telefoną ir mėgino paslėpti už šiukšliadėžių, kur aš jį suradau. Policija žadėjo, jog susisieks su jumis, kai tik išsiaiškins numerį. Aš... aš neturėjau jūsų numerio...

Julija giliau įkvėpė, tik dabar suvokusi situaciją. Meilė akivaizdžiai pablyško, stebėdama apniukusį Lukos veidą. Lilija raminančiai palietė dukters petį, ši truputį atsipalaidavo.
- Ar... jie žino, kas tai padarė? - nurijo gumulą Meilė.
- Greitai sužinos, - atsakė už Luką Lilija, kol dukra nepradėjo dalintis „keista“ informacija. - O kol kas mes laukiame žinių iš operacinės. Prašau, prisėskite čia.

* * *

Saulė jau buvo pusiau panirusi į horizontą, kai dvi šeimos pagaliau sulaukė pirmųjų žinių. Pusamžis vyriškis chirurgo rūbais, savo gyvenime tikriausiai regėjęs per daug mirčių, atsainiu balsu pranešė, jog pacientas gyvens - jo sveikatai jokie pavojai (teoriškai) nebegresia. Domas buvo be sąmonės ir iki kitos dienos vidurio lankyti jo nebuvo jokio tikslo, bet jei atsirastų pageidaujančių – intensyviosios slaugos palatos siena buvo stiklinė ir šiuo metu užuolaidos atitrauktos. Į vidų, deja, įeiti buvo draudžiama.
Meilė apsiverkė, išvydusi savo brolį lovoje, aplipdytą davikliais ir prijungtą prie kompiuterių. Julija išliko išoriškai rami, tačiau Lilija pajuto moters spinduliuojamus jausmus.

Luka tuo tarpu nagais gnaibė delnus, kurdama keršto planus. Pyktis pakeitė sielvartą  joje ir Lilija dėl to gerokai nerimavo – tokią dukterį ji regėjo pirmą kartą. Policija verčiau darytų savo darbą, nes Luka buvo nusiteikusi pamiršti savo fobijas ir išeiti į karą.

* * *

- Juos būtinai sugaus, - ji palietė savo dukterį, susirangiusią ant galinės automobilio sėdynės.
Luka truputį patylėjo, tada atsakė trumpu murmtelėjimu, stebėdama pro šalį lekiančią  miesto panoramą. Jie važiavo namo trise – Tomas išvažiavo pirmas savo motociklu.
- Rytoj policija gali pareikalauti patikslinti parodymus. Neprarask budrumo ir neprasitark daugiau nei reikia, - sududeno tėvas.
Lilija kaipmat pajuto sukylančias emocijas užnugaryje.
- Jei man nereikėtų taip saugotis, tie trys jau dabar sėdėtų dujų kameroje! - sušnypštė Luka.
- Lietuvoje nėra mirties bausmės... - pradėjo Kirilas, tačiau Lilija nutildė jį, atkreipdama dėmesį į save ir papurtydama galvą. Tėvas ir duktė garsėjo savo rietenomis, drebinančiomis namo sienas. Dabar buvo prastas laikas pradėti dar vieną kivirčą.
- Dėl to ir važinėja va tokie nesveiki naujais automobiliais, traiškydami žmones, - Luka panardino veidą į sulenktą alkūnę. Daugiau nė vienas iš jų neištarė nė žodžio, tačiau grėsmės nuojauta neapleido Lilijos visą laiką. Ji prisiminė ir anksčiau jutusi panašias emocines bangas, tačiau jų šaltiniu daugelį metų buvo tik Kirilas.
Dabar grėsmės nuojauta sklido iš Lukos ir Lilija buvo įsitikinusi – jos dukra pagaliau ėmė atsiverti magijai.
Ir tai vyko ne pačiu saugiausiu būdu.

* * *

Paskutinį lašą padėjo skambutis dešimtą valandą vakaro. Luka tuščiai eikvojo laiką užsidariusi savo kambaryje, virdama savo pačios emocijose. Ji nepajėgė rašyti, negalėjo susikaupti ties komentarais po savo kūriniais ir netrukus visai apleido kompiuterį, išsipleikusi ant kambario grindų. Kad ir kaip stengėsi užimti smegenis produktyvia veikla, nemalonūs vaizdiniai vis sugrįždavo atgal. Ji vėl buvo greitosios pagalbos automobilyje, stebėjo virš Dominyko palinkusius žmones ir be garso meldė, kad šis ištvertų kelionę. Jos pačios saugumas? Motinos kerai? Žmonių baimė? Visa tai ji buvo pamiršusi, nustūmusi į tolimiausią smegenų užkaborį. Pajėgė mąstyti tik apie du dalykus – Dominyko gyvybę ir kas nutiks, jei ši ūmai užges.
Ji nujautė, kas nutiks ir tas jausmas visai nebuvo susijęs su baime. Tuo metu ji degte degė noru traukti į medžioklę.

Skambutis pažadino iš prisiminimų ir ji pažvelgė į telefono ekraną. Pajuto, kaip ant sprando pasišiaušia plaukai – su ja pasilabinti ketino Dominykas. Bent jau taip tvirtino pats telefonas.

- Kas kalba? - pareikalavo ji.
Ausį pasiekė garsus kvėpavimas ir seilių rijimas. Kitame ryšio gale dusliai sukikeno.
- Suka, tu galvojai mentus ant mūsų užleist? - Oskaras greičiausiai buvo girtas ir tikrai ne policijos nuovadoje, antraip telefonas seniai būtų konfiskuotas. Luka atsisėdo pariesdama kojas. Juto, kaip visas kūnas ima nevaldomai virpėti.
- Mes greitai ir tave pavysim, ryža, - linksminosi Oskaras, niekaip nevaliodamas sulaikyti kikenimo. - Tik vietoj auto bufo turėsi kojas skėsti, kapiš? Tu moki kojas skėsti, ane? - Dar daugiau kikenimo. - Girdėjau, pusė univieros tavo skylėj lankėsi. Priimsi dar tris?

Gal ir girtas, tačiau Oskaras nujautė, kada turėtų nutraukti pokalbį. Luka vis dar laikė telefoną prie ausies, regėdama raudonais atšvaitais padengtą pasaulį prieš save. Giliau kvėptelėjusi atsistojo ir nusviedė prietaisą ant lovos. Patraukė prie durų, ryžtingai atlapojo jas ir nuskubėjo prie laiptų, palikusi praviras. Nusileidusi žemyn patraukė prie batų dėžės ir surado savo sportbačius.
- Luka? - atsargiai pašaukė Lilija, glausdamasi prie įėjimo į virtuvę. - Viskas gerai?
- Jie laisvėj, mama! - neišlaikė mergina. - Visi trys – laisvėj! Policija šūdą veikia! Nereikėjo jiems nieko sakyti ir viską padaryti pačiai!
Drebančiais pirštais šiaip ne taip užrišo vieno sportbačio raištį.
- Ir ką tu ruošiesi... padaryti? - žengė artyn motina.
- Surasiu juos! - šnypštė mergina.
- Ne, nesurasi, - Lilija siektelėjo dukters rankos. - Luka, tu įpykusi. Tau negalima tokiai eiti į miestą...
- Neliesk! - riktelėjo jaunėlė ir Lilija kaipmat paleido ją, pajutusi ūmai išaugusią įtūžio bangą. Ji nesuprato, kur tiksliai buvo nukreipta ši emocija.
Koridoriaus gale cyptelėjo durys ir pasigirdo skubūs žingsniai. Luka metė trumpą žvilgsnį į tą pusę, skubiai užmazgė antrą sportbatį ir spruko pro duris į kiemą, kol tėvas nespėjo jos sulaikyti.
Vakaruose dangus jau baigė gesti. Virš medžių neryškiai spingsojo mėnulis, pridengtas miesto smogu. Luka pasipustė padus, skubėdama grįžti į nusikaltimo vietą. Vylėsi, jog kvapai vis dar bus ten, kad ir kokie neryškūs.

Lilija stovėjo apstulbusi bei pasimetusi, stebėdama juodą tarpdurį. Netrukus pajuto šalia savęs savo vyrą ir atsisuko į jį. Akies krašteliu pastebėjo Tomą, sustingusį laiptų viršuje.
- Ji... išėjo į medžioklę, - iškvėpė plaučiuose užlaikytą orą. - Blogai...
Pati nežinojo, ar turėtų pravirkti, ar didžiuotis savo jaunėle.
- Reikia ją sukaustyti, - sumurmėjo vyras. - Panaudok kerus.
- Nemanau, kad pavyks, - Lilija kilstelėjo delną, kuriuo ką tik lietė dukterį. Oda buvo skaisčiai nuraudusi. - Ji suardys bet kokius apkaustus. Luka pradeda degti, brangusis. Mūsų duktė tuoj visiškai atsivers magijai ir tai nutiks ne pačiu saugiausiu būdu.
- Ot velnias! - neišlaikė Tomas, perpratęs įvykio reikšmę. Deja, kaip ir priklauso tikram broliui, jis galvojo visai ne apie seserį.

- Lilija... skambink savo pusseserėms, - susigriebė Kirilas po trumpos pauzės. - Šiąnakt greičiausiai nemiegosime.
- Du velniai, - burbtelėjo Tomas, traukdamas pasiimti savo striukės. Jo planai šiąnakt išsmukti nepastebėtam į pasimatymą ką tik išrūko per kaminą. Šaunuolė, Luka, didelis ačiū!

* * *

Net kai vėjas visiškai nurimdavo, kiekvieną rytą bei vakarą mieste apsireikšdavo lengvas brizas, trunkantis maždaug pusvalandį. Luka žinojo, kas sukelia šį reiškinį. Vakarais, kai saulė panirdavo giliai už horizonto, dienos metu įkaitinta žemė imdavo greitai aušti ir miestą užplūsdavo oro bangos iš vis dar įkaitusių regionų. Rytais šis procesas kartojosi atvirkščiai – kildama saulė kaitino žemę ir pamažu stūmė prieš save neregimą šilto oro sieną, kuri persirisdavo per miestą maždaug per trisdešimt minučių. Kiekvieną rytą bei vakarą lygiai tas pats – Saulė nekeitė savo greičio jau labai ilgą laiką.
Šis vėjas visada sklisdavo iš rytų į vakarus arba atvirkščiai (nebent atūždavo kitas, daug stipresnis vėjas) ir jis šiuo metu Lukai buvo nepageidaujamas. Nes visus ore pasklidusius kvapus išmušė iš „kelio“.
Trijulės tvaikas? Šis jau buvo visiškai sunykęs. Reikėjo griebtis kito plano.

Pasiekusi dabar jau tamsų skersgatvį už kino teatro, mergina apuostė viską, kas atrodė įdomu. Vieta už šiukšliadėžių buvo vakarinio brizo nepalytėta ir kvapai ten išliko ypač stiprūs. Deja, juos mergina jau žinojo mintinai. Ji sugrįžo į skersgatvį ir ištyrė šaligatvį į abi puses. Nesunkiai aptiko vietą, kur Dominykas trenkėsi į žemę ir kur nustojo čiuožti. Smūgio vietą aptikti buvo lengviau – ten išliko padangų žymės, kai Oskaras staigiai pristabdė prieš smūgį. Ji įsidėmėjo gumos kvapą. Tai buvo vienintelė žymė, kurios joks brizas negalėjo taip paprastai išsklaidyti. Dėl viso pikto Luka surado artimiausią automobilį ir įsitikino – taip, padangų guma turėjo nežymų kvapo skirtumą. Pėdsaku buvo galima sekti.

Apsidžiaugusi ji sugrįžo į pagrindinę gatvę ir netrukus pasileido visu greičiu.

Oskarui užteko pristabdyti vos akimirką. Suveikė stabdžių antiblokavimo sistema, ratai ėmė lėčiau suktis ir trinties jėgoms neišlaikius, padangos ėmė nežymiai braukti asfaltą, palikdamos neįžiūrimą pėdsaką. Senesni automobiliai greičiausiai būtų palikę ryškią gumos šliūžę.   Lukai pakako ir nematomo pėdsako. Ratai visada trynėsi į kelią – tai buvo neišvengiama. Pėdsakas visada išlikdavo grynos gumos pavidalu ir joks vėjas jo nepajėgė sunaikinti. Galbūt tik lietus sumaišytų viską, tačiau dangus kol kas buvo giedras, jei nekreiptume dėmesio į besisklaidantį smogą.

Pėdsakas buvo vos juntamas, susimaišęs su kitų padangų kvapais, tačiau Luka net nestabtelėjo, susitelkusi į savo uoslę. Už pusantro kilometro trijulės automobilis suko į kitą kelią ir pėdsakas tapo dar silpnesnis – eismas šioje vietoje nerimo netgi nakties metu. Luka kirto keturių juostų gatvę ir vėl pasipustė padus. Nulėkus dar keturis kilometrus, ji trumpam stabtelėjo pailsėti ir apsidairyti. Pėdsakas vingiavo į miesto pakraštį, į pramoninį rajoną. Gyvenamieji namai užleido vietą sandėliams, smulkioms įmonėms ir gamykloms. Tai nebuvo pati saugiausia vieta mieste, tačiau Lukai šiuo metu buvo nusispjaut. Atgavusi kvapą, ji pasileido siaurų gatvelių labirintais, kur net šaligatviai pakeitė formą ir saugiau atrodė bėgti ne jais, o šalia jų.

Trijulės automobilis buvo įsukęs į vieną iš smulkių dirbtuvių, iš kurių trenkte trenkė įvairiais naftos produktais bei metalu. Nemokšiškai atspausdintas skelbimas ant ofiso durų teigė, jog šioje vietoje dirba šaltkalvis. Darbo laikas prasidėjo nuo pusės devintos ryto. Sprendžiant pagal skelbimą, darbo diena turėjo trukti amžinai.
Luka apsuko ratą apie pastatą. Vidiniame kieme aptiko porą sulamdytų, surūdijusių automobilių. Brautis į vidų nebuvo jokio tikslo – kur kas šviežesni pėdsakai merginai pakuždėjo, jog trijulė išbuvo dirbtuvėse maždaug ketvirtį valandos, parūkė prie pagrindinio įėjimo, tada vienas iš jų (Nojus) patraukė į kitą kelio pusę nusišlapinti. Mergina neketino tikrinti, kur tiksliai. Pėdsakai vedė atgal į dirbtuves. Iš šlapimo kvapo buvo galima suprasti, jog Nojaus organizme išliko pakankamai daug narkotinių medžiagų pėdsakų.
Ji sugaišo beveik penkias minutes, kol išsiaiškino visas rūpimas smulkmenas, tada pasileido naujais pėdsakais.

* * *

Aludė vis dar veikė, kai Luka atsekė iki jos. Pėdsakai atrodė švieži bet... nepakankamai. Gerokai ryškesnis kvapas veikė jos širdies ritmą ir instinktus – mergina beveik nepastebėjo tų kelių vakaro lankytojų, stengdamasi susigaudyti, ką jos sekama trijulė veikė tokioje skylėje. Ne, jie čia neužsibuvo – greičiausiai pagriebė kelis butelius alaus ir išskubėjo lauk. Kvapai neišliko nė ties vienu staliuku – tik pirmyn ir atgal.
Senyvo amžiaus barmenas pageltusiais paakiais nužvelgė raudonplaukę nimfą, besidairančią tarp tuščių stalų. Keturi užsilikę klientai jau buvo užpylę skrandžius sulig kraštais, alkoholis ėmė semti jų smegenis, tačiau ne tiek, kad šie visiškai nustotų vertinti priešingą lytį. Vienas iš ketvertuko dar netgi sugebėjo kalbėti ir judinti rankas.
- Tuh manęs iešk... kai, ciucka? - grybštelėjo Luką girtuoklis.

„Na viskas. Metas kviesti taksi ir užsidaryti“ - pagalvojo barmenas, siekdamas telefono, tačiau sustingo pusiaukelėje – Luka šastelėjo it nutvilkyta, apsisukdama aplink savo ašį ir atsitraukdama nuo „gerbėjo“. Šio plaukuota ranka pakilo į orą lyg pamėtėta nematomos jėgos. Mergina supurkštė kažką pro sukąstus dantis ir it žaibas išlėkė pro duris.
Po akimirkos girtas vyras ėmė rėkti nesavu balsu – jo rankos odoje išryškėjo du skaisčiai raudoni rėžiai, tarsi ten būtų apsivijęs elektrinis ungurys, seniai beturėjęs progą iškrauti savo baterijas.
„Taksi ir seselė iš gretimo namo. Tada užsidaryti... “ - apsigalvojo barmenas, nukeldamas telefono ragelį.
Jis irgi nebuvo itin blaivus.

* * *

Luka įtariai nusivalė kelnes, kur nepažįstamasis ją palytėjo. Ji tik dabar atkreipė dėmesį į šiek tiek raibuliuojantį orą virš savo rankų, tačiau susidomėjimas tetruko kelias sekundes. Išsiaiškins vėliau. Kol kas svarbiausias buvo pėdsakas ir ji neketino gaišti laiko smulkmenoms.
Trijulė irgi negaišo laiko. Jie dabar suko ratą aplink miesto centrą, rinkdamiesi kelius, kur eismas buvo pakankamai didelis ir beveik nebuvo šaligatvių. Už poros kilometrų Luka pajuto, jog kojos pamažu ima streikuoti.
Ji laiku pastebėjo atvažiuojantį taksi ir pamėgino jį sustabdyti. Vairuotojas pernelyg nesipriešino – jis vis tiek krutėjo tuščias.
- Kur?
- Tiesiai, - pratarė Luka. Ji nuleido lango stiklą ir aptiko pėdsaką ore. - Tiesiai, kol pasakysiu sustoti.
Vairuotojas žvilgtelėjo į ją, kreivai šyptelėjo ir papurtė galvą:
- Šiame kelyje ne bet kur galima sustoti.
Luka tyliai linktelėjo, nekreipdama į vyrą pernelyg daug dėmesio. Šis palaukė, tikėdamasis paaiškinimo, tada atsiduso ir ėmė vairuoti. Tarp keleivių retsykiais pasitaikydavo vienas kitas keistuolis, ypač vakarais. Jis buvo pripratęs. Tiktai raudonplaukė neatrodė itin girta ar pavartojusi. Nors kas žino...

Kelis kilometrus Luka ilsino kojas, ramiai tūnodama keleivio vietoje. Tada ėmė neramiai muistytis ir dairytis. Vairuotojas įjungė aušinimą – jam pasirodė, jog automobilyje ūmai paliko pernelyg karšta.
- Mes pravažiavome posūkį į kairę, - pareiškė mergina. - Reikia grįžti.
- Anksčiau negalėjai pasakyti? - suirzo taksistas.
- Atgal ir į kairę, - pakartojo Luka, dairydamasi atgal.
- Gerai jau gerai... Tuoj.
Jiedu pavažiavo į priekį, kol vairuotojas rado vietą apsisukti. Luka nenurimo, kol jiedu neįsuko į kelią, tada iškišo galvą pro langą ir įkvėpė.
- Gerai. Dabar tiesiai.
- Man žymiai geriau būtų tikslus adresas... - atsiduso vyras. Perjungė aušinimo reguliatorių į aukštesnę padalą ir šiek tiek pravėrė langą savo pusėje. Naktis išties buvo keistai karšta.

Taksi apsuko centrą ir dabar artinosi prie miesto rytinės dalies. Luka pastebėjo, jog daugiaaukščius ima keisti privatūs namai – ir kuo toliau, tuo labiau ištaigingesni. Turtingųjų rajonas.
Ūmai pėdsakas vėl išnyko.
- Gerai, stabdom čia, - pareiškė ji.
Taksistas tyliai padėkojo savo dievams ir sumažino greitį. Mergina žiūrėjo pro petį atgal, lyg pastebėjusi kažką nematomą ant šaligatvio.
- Keturi su puse, - karktelėjo taksistas.
Luka išsitraukė piniginę, sukrapštė monetas ir įdėjo jas vyrui į delną. Iššokusi iš automobilio trinktelėjo durelėmis ir nulėkė į tamsą.
- Po galais! - aiktelėjo vairuotojas, paleisdamas pinigus kristi ant keleivio sėdynės. Monetos buvo taip įkaitusios, kad svilino delnus.
Ne, pala... Įkaitusi buvo visa keleivio vieta – kartu su atlošu. Atrodė, dar šiek tiek ir audeklas plykstels atvira liepsna.