Tu gyvybė ir viltis

Pro birželio mėnulio
kaštoną
nuslinko aušros spindulys,
iškrito rasa ant bijūno,
žuvis pramerkė akis.

Patvino upė,
vėžys žirklėmis
gnaibė pirštus;
angelo sparnai
raižė tirščiausius rūkus.

Kalėdų eglutės viršūnėje
sutvisko ryškiausia
ugnis,
pėdas paliktos
slenkstyje
saugoja Dievo
akis.

Žuvie!
Tu niekad neskęsti,
nesustingsti giliam dubury
sugėrusi dievišką dvasią
ir vėžiui kryptį
pakeisti gali.