Sielos muzika.

Niekada nepasitikėjau medicinos išrastais vaistais ir preparatais nuo įvairių ligų ir stipriai abejoju, ar yra koks vaistas nuo liūdesio, nekalbant apie „vaistukus“ (turiu omenyje narkotikus arba vaistų perdozavimą). Visada pasitikėjau muzika ir esu įsitikinusi, kad ne kas kitas – tiktai muzika – gali padėti įveikti liūdesį. Muzika lyg stebuklas, kurį sukūrėme mes, žmonės. Tai mūsų sielos išraiška, kad ir kaip būtų gaila, menkutė, bet šį stebuklą pasitelkus laiku ir vietoje, įmanoma net blogiausią situaciją apversti aukštyn kojomis. Kiekviena nata, akordas ar net silpniausias suvirpėjęs garsas tyloje gali išduoti žmogaus jauseną, ypač, jei visi nuostabūs skambesiai eina tiesiai iš širdies. Išgirdus „sielos muziką“ suvirpa visas vidus, kūnas nueina pagaugais ir smegenys nebyliai ištaria „čia mano muzika, mano sielai čia jauku. “ Širdis pulsuoja muzikos ritmu, siela įgauna sparnus. Laikas užuot bėgęs sustoja vietoje. Įsiklausyk. Išgirsk garsus, reiškiančius, kad tavo siela išsilaisvino iš sunkių, chaoso, rutinos, nuovargio ir šurmulio pasaulio grandinių. Išjunk mintis. Uždek širdį. Mėgaukis transo būsena, leidžiančia tau maudytis ramybės ir harmonijos lietuje. Atsiduok muzikos akordams, atiduok savo kūną. Tegu akys užsimerkia, leisk sau bent kelias minutes svajoti apie nuostabius, nors ir neįgyvendinamus, žmogaus pasąmonei nesuprantamus reiškinius. Pasiek mėnulį. Paskandink saulę. Kalbėk su vėju. Atiduok savo protą „sielos muzikos“ skambesiams ir leisk save užvaldyti.